Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Jungiklių paskirtis — sausas pigmentų dalelytes sujungti taip, kad susidarytų dažymui tinkamas mišinys, o nudažius ir išdžiūvus — daugiau ar mažiau tvirtas, išoriniams poveikiams atsparus sluoksnis.

Pagal jungiklius, su kuriais pigmentai maišomi, gaunami šie dažai: vandeniniai— kalkiniai, klijiniai ir kt., jie paprastai skiedžiami vandeniu; nevandeniniai aliejiniai, lakiniai arba emaliniai ir kt., jie skiedžiami terpentinu, acetonu ar kuriuo kitu eteriniu skiedikliu.

Pastaruoju metu statybose sienoms ir kitiems paviršiams dažyti pradėta plačiau vartoti emulsinius dažus. Jie gaunami, maišant pigmentus su emulsijomis, sudarytomis iš aliejaus ir vandens ir dar kai kurių priedų: kalkių, klijų, druskos ir pan. Emulsiniai dažai turi gerų privalumų, ypač kad, juos vartojant, galima žymiai sutaupyti pokosto. Tačiau jų paruošimas namų sąlygomis yra, palyginti, sudėtingas.

Prieš dažant emulsiniais dažais visada patariama išvežti buitinę techniką ir senus nenaudojamus baldus.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Kalkės — labai svarbi ne tik statybinė rišamoji, bet ir dažomoji medžiaga.

Dažymui labiausiai tinka gesintų, gerai (ne mažiau kaip 3-4 savaites) išsigulėjusių kalkių tešla. Kalkių tešlą atskiedus vandeniu, gaunamas kalkių pienas, kuris naudojamas tinkuotiems paviršiams baltinti, gruntuoti ir kaip jungiklis — spalvotiems dažams ruošti. Tiems pat reikalams gali būti vartojami ir negesintų kalkių milteliai.

Gyvuliniai klijai. Jų yra kelios rūšys: odos klijai, gaminami iš odų ir kailių atliekų, kaulų klijai, gaminami iš nuriebintų kaulų, kremzlių ir panašių maisto pramonės atliekų. Yra dar ir mišrių klijų, gaminamų iš įvairių minėtų medžiagų.

Odos klijai yra geresni, negu kaulų. Juos daugiausia vartoja staliai medžiui klijuoti. Todėl jie dažnai vadinami stalių klijais. Jie tinka ir dažymui. Tačiau šiam reikalui pilnai pakanka ir pigesnių bei prastesnių kaulą klijų, kurie dažnai vadinami dažytojų klijais. Gyvuliniai klijai gali būti plytelėmis, milteliais, smulkiais kampuotais ar apvaliais gabaliukais (kruopomis), žvyneliais, skysčiu (drebučiais).

Odos klijų plytelių briaunos yra aštresnės ir labiau atsikišusios, negu kaulų klijų. Sakoma, kad geri klijai turi būti skaidrūs, šviesūs, bet tai nebūtinas kokybės požymis. Svarbiausia — jie turi būti sausi. Ilgiau drėgname ore pabuvę klijai pūva, pelija ir nustoja rišlumo. Geri sausi klijai laužiant turi trupėti aštriomis blizgančiomis skeveldromis. Kambario temperatūros vandenyje per 24 valandas klijų plytelė neturi sumirkti ir sukristi, o tik, išlaikydama savo formą, išbrinkti.

Iš vakaro užmerktus klijus, pašildžius arba užpylus verdančiu vandeniu, galima visiškai ištirpinti. Klijai šildomi dvigubame inde; mažesnysis indas su klijais dedamas į didesnįjį — su vandeniu. Verdant nemirkytus klijus ar indą su jais laikant tiesiog ant ugnies, klijus galima greitai prisvilinti ir sugadinti. Jei kartais taip atsitiktų, prieš vartojant klijų skiedinį reikia perkošti.

Patiko? Pasidalink

Įprastinės perėjos ir perėjos su pėsčiųjų pirmumo teise

Kaip žinoma iš kelių eismo taisyklių, pėsčiųjų perėjos per važiuojamąją dalį, net ir nepažymėtos, yra prie gatvių sankryžų. Perėjomis taip pat laikomos gerai žinomi „zebro“ tipo perėjimai, pažymėti važiuojamojoje dalyje judančiomis, ir kitos vietos, pažymėtos įspėjančiuoju ženklu arba kitu visiems suprantamu būdu. Visos šios perėjos, nepriklausomai nuo jų žymėjimo būdo, turi vienodą reikšmę ir pėstiesiems, ir automobilių vairuotojams.

Ypatingas dėmesys skirtinas pėstiesiems, pereinantiems per kelią specialiai pažymėtose vietose. Vairuotojas, privažiuodamas prie pažymėtos pėsčiųjų perėjos, turi taip apriboti važiavimo greitį, kad leistų pėstiesiems laisvai pereiti kelią, nelėtinant arba nespartinant žingsnio bei nesustojant. Ši pareiga galioja tuo atveju, kai pėstieji arba pėstysis jau yra perėjoje. Tačiau pėstieji neturi eiti į perėją, automobiliui esant netoli jos. Prieš eidami į perėją, jie privalo nustatyti automobilio važiavimo greitį ir atstumą iki perėjos ir susilaikyti, jeigu negali saugiai pereiti.

Beje, dažnai pėstieji neatsargiai pereina kelią. Visiškai nesiskaito su automobilių eismu seni žmonės, įsitikinę, kad pažymėtose perėjose niekas jiems negresia. Numatęs tokį pėsčiųjų elgesį, vairuotojas sugeba išvengti avarijos, pradėdamas stabdyti atitinkamame atstume nuo perėjos.

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai

Sėdinčiam prie vairo dera atsiminti, kad, važiuodamas per balas, neturi aptaškyti pėsčiųjų. Taip pat negalima lenkti transporto priemonių pėsčiųjų perėjose ir prie jų artėjant. Jeigu automobilis sustojo, praleisdamas pėsčiuosius, niekas negali jo lenkti. Kiti vairuotojai turi laukti, kol tas automobilis pradės važiuoti, praleidęs pėsčiuosius.

Praktikoje tenka skaitytis su pėsčiaisiais ne tik tada, kai jie jau eina per kelią, bet ir kai laukia prie perėjos. Vairuotojas, pamatęs, kad ant šaligatvio susirinko grupė pėsčiųjų, privalo sustabdyti automobilį prieš perėją ir juos praleisti. Taip elgiasi kultūringas vairuotojas.

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys perėjose, kaip niekas kitas, priklauso nuo eismo dalyvių kultūros. Vienas nelabai kultūringas eismo dalyvis gali sukelti rimtą pavojų.

Neatsargiam pėsčiajam netikėtai išėjus į važiuojamąją dalį pavojingu atstumu nuo automobilio, vairuotojas nedelsdamas signalizuoja garsiniu signalu, kad jį įspėtų, ir pristabdęs stengiasi jį lenkti. Netikėtai pėsčiajam išėjus į važiuojamąją dalį, netgi ant pažymėtos perėjos juostos, visada susidaro pavojinga situacija ir vairuotojas atsiduria keblioje padėtyje. Tačiau patyręs ir atsargus vairuotojas visada sugeba susiorientuoti pavojingoje situacijoje pirmiau, negu pėstysis išbėga į važiuojamąją dalį, ir dėl visa ko imasi ypatingo atsargumo priemonių.

Privalu įsidėmėti, kad avarija visada yra didelė nelaimė, netgi ir tuo atveju, kai ji įvyksta dėl pėsčiojo kaltės. Nepaisant akivaizdžios pėsčiojo kaltės, vairuotojas vis tiek turės įrodinėti, kad išvengti susidūrimo buvo neįmanoma.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Yra privilegijuotų perėjų per važiuojamąją dalį. Jose pėstieji turi absoliutų pirmumą prieš transporto priemones. Vadinasi, transporto priemonės privalo prieš tokią perėją sustoti, nors joje tebūtų vienas pėstysis, ir negali tol pradėti važiuoti, kol šis neapleis perėjos.

Nepastebėti tokios perėjos neįmanoma, nes ji pažymėta labai aiškiai. Iš dešinės pusės paprastai yra pastatytas įspėjantysis kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja’ Kiek toliau vairuotojo dėmesį atkreipia kitas ženklas. Po juo esanti lentelė praneša, kad pirmumo teisę turi pėstieji. Toliau važiuojamojoje dalyje esti pažymėta „zebro“ tipo pėsčiųjų perėja, prie kurios iš abiejų važiuojamosios dalies pusių ant stulpų įtaisyti rutulio formos žibintai su mirksinčia geltona šviesa.

Patiko? Pasidalink

Važiuoti atbuline eiga automobiliu su priekaba iš viso neįmanoma

Vairuotojas, ketinąs važiuoti dešinę, turi pasukti taip, kad automobilis visą laiką būtų greta šaligatvio borto, o ketinąs išvažiuoti į kairę turi kirsti eismą vienoje važiuojamosios kelio dalies pusėje ir, tik būdamas gatvės viduryje ir netrukdydamas artėjančių automobilių eismui, sukti kairę. Be to, privalo drąsiai didinti greiti, kad kiek galima greičiau pasiektų tą greitį, kuriuo važiuoja transporto priemonės greta ir priekyje.

Kai eismas intensyvus, išvažiuoti iš vartų į kairę esti taip sunku ir sudėtinga, jog geriau to atsisakyti ir važiuoti į dešinę, o posūkį atlikti tik gatvių sankryžoje.

Jeigu leidžiama naudoti garsinius signalus, tai, išvažiuojant iš vartų, reikia tuo signalu įspėti pėsčiuosius. Tačiau perspėti delikačiai, trumpu ir tyliu signalu, kad neišsigąstų pėstieji. Jokiu būdu negalima vartuose ar išvažiavus ant šaligatvio staigiai ir garsiai signalizuoti.

Įsiliejimo transporto srautą sąvoka taip pat apima išvažiavimą iš aikštės, stovėjimo vietos, degalinės, aikštelės prieš teatrą arba prieš kitą visuomeninį pastatą. Išvažiuojant iš tų vietų į važiuojamąją dalį, elgtis taip, kaip ir išvažiuojant iš vartų.

Vairuotojo mitybos organizavimas priklauso nuo jo darbo pobūdžio

Jeigu konkrečioje situacijoje vairuotojas gali važiuoti pirmyn, važiuoti atgal draudžiama. Vadinasi, važiuoti atbuline eiga leidžiama tik tuo atveju, kai kitaip negalima toliau važiuoti, pavyzdžiui, statant automobilį į stovėjimo vietą nedideliu atstumu nuo automašinos, stovinčios priekyje. Tada, suprantama, reikia truputį pavažiuoti atbuline eiga, kad vėliau būtų lengviau išjudėti iš stovėjimo vietos.

Važiuodamas atbuline eiga, vairuotojas turi būti ypač atsargus, nes jis visada gali kelti grėsmę asmeniui, esančiam tuo momentu už automobilio. Todėl, prieš važiuodamas atbuline eiga, įsitikina, kad už automobilio nieko nėra, ypač vaiko. Paprastai vaikai mėgsta už jo slėptis ir kabintis, pradėjus važiuoti. Jie kelia ypatingą pavojų sunkvežimių vairuotojams, nes slepiasi už mašinos ir pabėga nuo vairuotojo, o kai šis atsisėda į kabiną, vėl sugrįžta ir kabinasi už automobilio. Tuomet vairuotojui labai svarbi kito asmens pagalba.

Tikrindamas, kas dedasi už automobilio, vairuotojas taip pat pasižiūri atstumo, kurį jis gali nuvažiuoti atbuline eiga. Tai labai svarbu, nes, važiuojant atbuline eIga, svarbus kiekvienas kelio centimetras. Prieš judėdamas atbulomis, vairuotojas kartais keletą kartų išlipa iš automobilio ir patikrina, ar dar gali saugiai pavažiuoti atgal, kad nekliudytų už jo stovinčios mašinos.

Automobilių supirkimas Kaune ir aplinkiniuose rajonuose.

Važiuoti atbuline eiga automobiliu su priekaba iš viso neįmanoma, nes negalima gerai valdyti priekabos. Todėl jo vairuotojas turi sustoti taip, kad netektų naudotis atbuline eiga. Šia eiga galima važiuoti balniniu vilkiku su priekaba, kai jj valdo labai patyręs vairuotojas, mokantis valdyti automobilį vilkiką, kurio užpakalinė ašis yra puspriekabės varančioji ašis.

Pasitaiko, kad automobilis sugenda važiuojant: užsiteršia degalų tiekimo vamzdynas, perdega saugiklis, atsijungia žvakės aukštos įtampos laidas, sprogsta padanga. Vairuotojas esti priverstas sustoti ir pašalinti gedimą. Jis visada turi būti pasiruošęs tokiam ,netikėtumui. Atsiradus gedimui, panaudodamas automobilio įsibėgėjimą, sustoja dešinėje pusėje, prie šaligatvio. Jeigu to padaryti nepavyko, automobilis rankomis nustumiamas prie važiuojamosios kelio dalies krašto. Čia būtina užtrukti kiek galima trumpesnį laiką.

Apsinuodijimo laipsnis ir jo simptomai nuo CO koncentracijos

Patiko? Pasidalink

Įvažiuoti į sankryžą, esant raudonam arba geltonam šviesoforo signalui, draudžiama

Prieš sankryžą stovint ženklui „Stop“, skersinė „stop“ linija yra vieta, iki kurios vairuotojas turi privažiuoti, sustoti ir nustatyti, ar saugu važiuoti į sankryžą (arba geležinkelio pervažą). Tokiais atvejais skersai kelio važiuojamosios dalies gali būti stambiai užrašyta ištęstomis, iš tolo matomomis raidėmis „STOP“.

Panagrinėkime eismo juostose pažymėtų rodyklių reikšmę. Prieš sankryžą jos nurodo, kokia eismo juosta atitinka kryptį, kuria vairuotojas ketina važiuoti už sankryžos. Kai rodyklės nukreiptos tiesiai, iš savo eismo juostos jis gali važiuoti tik tiesiai per sankryžą; kai rodyklė nukreipta į kairę, gali sukti tiktai kairėn; kai rodyklė rodo į dešinę, gali važiuoti tiktai dešinę pusę. Tačiau yra ir rodyklių, vienu metu rodančių į kairę, į dešinę ir tiesiog. Iš eismo juostos su tokia rodykle valia važiuoti bet kuria iš nurodytų krypčių.

Paprastai rodyklės, leidžiančios ir reikalaujančios sukti kairėn, žymimos eismo juostoje, esančioje arčiausia važiuojamosios dalies vidurio, o rodyklės, nurodančios sukti į dešinę, — kraštinėje dešinėje eismo juostoje.

Beje, yra ir šios taisyklės išimčių, ypač keliuose su daugiaeiliu eismu, kur dviejose gretimose juostose gali būti rodyklių, leidžiančių sukti į tą pačią pusę, t. y. vienu laiku sukti (pavyzdžiui, į kairę) dviem automobiliams, važiuojantiems greta.

Auto supirkimas Vilniuje ir ne tik tais.

Artėjant prie sankryžos su eismo juostomis, galima pastebėti, kad išilginės brūkšninės linijos nuo tam tikro atstumo virsta ištisinėmis. Rodyklės važiuojamojoje dalyje buvo žymiai anksčiau dėl to, kad vairuotojas turėtų laiko ir pakankamą atstumą eismo juostai pakeisti, t. y. užimtų tą ištisinėmis linijomis apribotą juostą, kuri atitiktų tolesnio važiavimo kryptį. Jeigu vairuotojas suklydo arba neapsižiūrėjęs užėmė ne tą eismo juostą, jis jau nebegali kirsti ištisinės linijos ir bausmei už savo klaidą privalo važiuoti jam nereikalinga kryptimi. Ištaisyti savo klaidą jis galės tik toje kelio atkarpoje, kur tai padaryti bus leidžiama.

Šviesoforai

Kai kuriose kelių, o daugiausia miestų gatvių sankryžose eismą reguliuoja šviesoforų šviesos signalai. Šviesoforai turi trijų spalvų signalus: viršuje — raudoną, viduryje — geltoną ir apačioje — žalią. Jų reikšmė aiški iš kelių eismo taisyklių. Kiekvienas vairuotojas žino, kad įvažiuoti į sankryžą, esant raudonam arba geltonam šviesoforo signalui, draudžiama. Tačiau čia yra numatyta išimtis. Kai vairuotojas, greitai važiuodamas, stengiasi pervažiuoti sankryžą, esant žaliam signalui, ir čia pat užsidega geltonas signalas, jis dar gali įvažiuoti sankryžą.

Šoninis slydimas dažnai sukelia avariją.

Atlikę nesudėtingą apskaičiavimą, įsitikinsime, kad duotoji išimtis neprieštarauja bendrai taisyklei, pagal kurią, esant geltonam šviesoforo signalui, visos transporto priemonės turi apleisti sankryžą. Tarkime, automobilis įvažiuoja sankryžą nedideliu greičiu, pavyzdžiui, 30 km/h, arba per 1 s nuvažiuoja daugiau kaip 8 m. Pasikeitus šviesoforo signalui, pervažiuoti dviejų plačių gatvių sankryžą, t. y. apie 24 m, prireiks beveik 3 s. Tokioje sankryžoje geltonas signalas dega 5 s. Taigi, vairuotojas turės atsargoje dar 2 s ir, be abejonės, suspės „peršokti“ sankryžą, prieš užsidegant raudonam

Patiko? Pasidalink

Balkonams netinka aukštaūgiai augalai

Balkonams netinka aukštaūgiai augalai, pavyzdžiui, kardeliai, jurginai. Tai dekoratyvūs augalai, bet balkone juos gali aplaužyti vėjas, o kai kardelių apatiniai žiedai nuvys, tuščias žiedynkotis neteks puošnumo. Nuo ankstyvo pavasario balkonas bus puošnus, kai pasodinamos našlaitės, pavasarinės raktažolės, ramunės. Tiesa, vasarą peržydėjusius reikia pakeisti kitais augalais.

Pietinėje pusėje gerai auga serentis. Balkonams reikia parinkti žemaūgius, kompaktiškus kerelius. Laibenis— baltais smulkiais žiedeliais žydintis, medumi kvepiantis augalas. Labai greitai auga, užpildo visą dėžę, žydi visą vasarą.

Pietinėje, rytinėje ir vakarinėje pusėje tinka auginti pelargonijas. Jų yra įvairių formų: raudonų, oranžinių, rožinių, baltų. Bet ne visos jos tinka balkonams. Atsparesnės yra žemaūgės. Balkonuose geriausia auginti juostuotąją ir svyrančiąją pelargoniją.

Balkone nepakeičiamos smulkiažiedės ir stambiažiedės petunijos. Žydi gausiai ir ilgai, iki pirmųjų šalnų. Ypač tinka balkonams svyrančiosios petunijos. Jos stambiažiedės ir atsparios nepalankioms sąlygoms. Jų ilgi, svyrantys ūgliai nelūžta nuo vėjo, o žiedams nekenkia netgi ilgi lietūs ir vėsus oras. Kadangi petunijos žydi įvairiaspalviais žiedais, tai jas lengva pritaikyti prie fasado spalvos. Gėles reikia sodinti pagal spalvas: dalį dėžės apsodinti baltomis, o likusią purpurinėmis arba geltonomis ir violetinėmis.

Šiaurinėje pusėje gerai auga gumbinė begonija, fuksija, darželinis šalavijas, nasturtės. Ypač nelepios nasturtės. Jas galima pasėti į vazonus vasario—kovo mėnesiais. Nuo sėjos iki žydėjimo praeina 1-1,5 mėnesio. Iki to meto, kai jas bus galima išnešti į balkoną (atšilus orui), susidarys šliaužiančios palaipos, ir balkonas iš sykio sužydės. Tokiu pat būdu galima papuošti palanges. Kur nėra balkonų, gėlėmis papuoštos palangės pagyvintų monotonišką išorinę namo sieną.

Karštomis dienomis žemę dėžėse reikia laistyti du kartus per dieną: anksti rytą ir nusileidus saulei. Laistyti po truputi, pakartotinai, nes perdžiūvusi žemė iš karto nesugeria vandens ir jis išbėgs.

Vijokliniai augalai tinka laiptinių balkonams apželdinti. Pasodinę penkialapį vynvyti, netrukus turėtume vešlią lapinę, kuri puoštų visą namą. O jei šalia jo dar pastatytume dėžę su žydinčiomis gėlėmis, visą vasarą būtų kur pailsėti akiai.

2-3 kartus per mėnesi naudinga augalus patręšti mineralinių trąšų mišiniu. Patartina tręšti ūkanotą dieną arba vakare, prieš tai augalus palaisčius.

Gėlių siena Vilniuje

Patiko? Pasidalink

Merginos grandinėje stovi ta pačia tvarka, kuria užbaigė Linelį

Prieš pradedant šokį, merginos stovi grandinėle užkulisyje, dešinėje pusėje. Kiekviena mergina ištiestoje dešinėje rankoje laiko vainikėlį, o kaire ranka ima už greta stovinčios merginos vainikėlio. Merginos grandinėje stovi ta pačia tvarka, kuria užbaigė Linelį. Grandinės priekyje ta, kuri po Linelio išėjo paskutinė, o paskutinioji ta, kuri išėjo pirmoji.

Visos merginos paskirstytos lygines ir nelygines. Jos grandinėje stovi pakaitomis: lyginė, nelyginė ir t. t.

Pirmoji figūra Ratas (16 tkt.). 1-16 taktai

Iš dešinės pusės, laikydamosios už vainikėlių, merginos viena paskui kitą paprastuoju žingsniu sueina į sceną. Priekyje lyginė mergina, jos dešinė ranka su vainikėliu ištiesta į šoną pečių aukštyje

Merginos paprastuoju žingsniu eina priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi ir pamažu sudaro ratą.

16 takte merginos rankomis pasileidžia; keturios nelyginės merginos eina du žingsnius rato vidurį, suėjusios susikabina už vainikėlių ir sudaro vidinį ratuką. Tuo pačiu metu lyginės merginos toliau eina ta pačia kryptimi, ratą palaipsniui sumažina, susikabina už vainikėlių ir sudaro išorinį ratuką.

Antroji figūra Du ratai (8 tkt.). 1-8 taktai

Merginos, esančios vidiniame ratelyje, rankas su vainikėliais pakelia aukštyn ir pakaitiniu žingsniu eina kairę (laikrodžio rodyklės kryptimi).

Išorinio ratuko merginos rankas laiko ištiestas šonus ir pakaitiniu žingsniu eina į dešinę

8 takto pabaigoje sustoja taip, kad nelyginės merginos būtų praėjusios joms iš dešinės stovėjusias merginas, ir pasisuka veidu į išorę. Kadangi ratukai suka priešingomis kryptimis, užbaigti reikia sutikus savo poros merginą. Nelyginės merginos rankomis pasileidžia, o lyginės lieka susikabinusios.

Trečioji figūra Landžiojimas (8 tkt.). 1-8 taktai

Išorinio ratuko merginos, susikabinusios ir pakėlusios rankas, paprastąjį žingsnį daro vietoje, o vidinio ratuko merginos taip pat paprastuoju žingsniu landžioja tarp jų žilvičiu. Per pirmą taktą (trys žingsniai) išeina į išorę, per antrą taktą pro kitą tarpą sueina į vidurį, per trečią taktą pro sekantį tarpą išeina į išorę ir t. t. Eidamos į išorę, merginos pasisuka dešiniuoju pečiu, o eidamos vidurį kairiuoju. Rankos ištiestos šonus, vainikėlis dešinėje rankoje. Nelyginės merginos, žilvičiu paėjusios du ratus, užbaigia savo tarpuose (tarp tų pačių merginų, kaip ir šokio pradžioje), pasisuka nugare centrą ir visos susikabina krepšeliu. Susidaro bendras ratas. Pusė merginų (visos nelyginės) veidu į išorę, o kita pusė (visos lyginės) veidu į centrą.

Ketvirtoji figūra Vainikėlis (8 tkt.). 1-8 taktai

Visos merginos, truputį atsilošusios per liemenį ir galvas pasukusios kairę, žiūri porose viena kitą ir pritupiamuoju žingsniu su šokių bateliais suka ratą priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi. Merginos, stovinčios nugara rato centrą, žingsnį pradeda kaire koja, o stovinčios veidu rato centrą — dešine.

8 takte visos merginos pasileidžia rankomis ir trim paprastaisiais žingsniais padidina ratą; nelyginės merginos pasisuka veidu rato centrą ir vėl visos susikabina ištiestomis rankomis (už vainikėlių).

Penktoji figūra Grandinės (8 tkt.). 1-8 taktai

Gilumoje stovinčios dvi merginos paprastuoju žingsniu pradeda vesti kitas merginas priekį ir lenda pro priekyje dviejų merginų sudarytus vartelius. Vartelius sudarančios merginos pamažu eina scenos gilumą, praleidžia visas kitas merginas ir rankomis pasileidžia tik po to, kai pačios pralenda pro savo sudarytus vartelius. Ratuką geriausiai pasukti taip, kad grandines iš gilumos pradėtų vesti pirmoji ir paskutinioji merginos (turima omeny ta tvarka, kuria merginos suėjo sceną).

Grandinės eina toliau, priekyje suka į šonus ir eina į gilumą. Baigiantis muzikai, merginos ateina scenos šonus, pasileidžia rankomis ir pasisuka veidu į žiūrovus. Susidaro dvi virtinės scenos šonuose. Kiekvienoje virtinėje po keturias merginas.

Liaudies šokis – Džigūnas ir Gyvataras

Patiko? Pasidalink

Tvoros su automatiniais vartais sulaukia daugiausiai dėmesio bei skirtingų nuomonių

Įsirenginėjant namą, kiekvienas stengiamės priimti tokius sprendimus, kurie atneštų komfortą. Nėra nieko blogiau nei išleisti milžiniškus pinigus statyboms ar namo įsirengimui ir vėliau taikstytis su nepatogiais mechanizmais ar kitomis problemomis, kurios tiesiog prašosi pakeitimų. Ši taisyklė galioja visuose sprendimuose, tačiau galima pastebėti, jog tvoros su automatiniais vartais sulaukia daugiausiai dėmesio bei skirtingų nuomonių. Natūralu, jog kiekvienas asmuo turi savo nuomonę apie tai, kokius daiktus pirkti bei kaip įsirengti savo namą. Pastarieji priklauso ne tik nuo norų, tačiau ir galimybių, tad dauguma nuomonių šioje vietoje ir išsiskiria. Visgi, ar verta taupyti komforto sąskaita? Greičiausiai ne, nes jei jau turite pinigų statyti namą, automatiniai vartai nėra tokia didelė investicija, kurios negalėtumėte sau leisti. Galbūt geriau atsisakyti kitų malonumų ar sprendimų, tačiau tik ne vartų su automatine sistema. Taigi, neatmeskite galimybės įsigyti tokią sistemą, nes visi, kurie kažkada įsirenginėdami savo būstą jos atsisakė, gali paliudyti, jog tai yra didelė klaida.

Tik pagalvokite, jei juks kas kartą grįžus namo reikės išlipti iš automobilio, atidaryti vartus, na o pasistačius jį garaže ir vėl uždaryti, kiek nepatogumų tai sukels? Tai ne tik gaištamas laikas, tačiau taip pat ir didelis diskomfortas, nes procesą turėsite kartoti lyjant lietui ar siaučiant pūgai, na o tai tikrai nėra maloni patirtis. Tvoros su automatiniais vartais atneša ne tik patogumą, tačiau ir taip trokštamą privatumą. Pastarasis yra vienas iš pagrindinių aspektų, kodėl gyventojai renkasi būtent nuosavus namus, o ne butus. Greičiausiai neatsirastų nė vieno, kuris atsisakytų galimybės turėti privačią erdvę, kurioje galėtų užsiimti orimą veikla ir išvengti aplinkinių žvilgsnių. Visgi, sklypas to suteikti negali, nes bet kokiu atveju turėsite kaimynus. Taigi, tvora su tinkama vartų sistema yra daug geresnis pasirinkimas, suteikiantis begalę privalumų.

Žinoma, kalbant apie automatinius mechanizmus, didelė dalis vartotojų bijo, jog pastarieji nėra geras pasirinkimas todėl, jog jie priklauso nuo elektros tiekimo. Tai reiškia, jog dingus elektrai jūs negalėsite pasinaudoti savo turima sistema. Ką daryti tokiu atveju? Akumuliatorius avariniam atidarymui yra puiki išeitis, kuri pravers visiems nuosavų namų gyventojams. Tai nedidelė investicija, kuri gali lengvai užtikrinti, jog jūs niekada nebūsite priklausomi nuo elektros energijos ir visada naudositės savo turima sistema. Tai puikus sprendimas, užtikrinantis komfortą bei visišką nepriklausomybę nuo energijos šaltinių.

Patiko? Pasidalink

Lietuviai nuo seno domisi taupymu ir investavimu

Lietuviai nuo seno domisi taupymu ir investavimu. Būdų taupyti ir investuoti yra pačių įvairiausių, pradedant paprastu taupymu bankuose ar kredito įstaigose, baigiant prekyba valiutų biržose ar nekilnojamojo turto įsigijimu. Pastaraisiais metais laikyti pinigų bankuose neverta, nes metinės palūkanos siekia vos iki 1 proc. nuo laikomos sumos, kartais – ir dar mažiau. Kai iš bankų norima paimti paskolą, tuomet palūkanos yra nepalyginamai didesnės, tad žmonės vis dažniau raginami pasvarstyti, ar ne geresnė alternatyva – paskolos už užstatą.

Grįžtant prie investavimo, kaip sakoma, pinigai atneša pinigus, taigi tik investavus galima tikėtis, kad turėtoji pinigų suma išaugs. Taigi kur investuoti ir kaip investuoti sėkmingai? Tai klausimas, kurį galima užduoti ekspertams, tačiau investavimo alternatyvų ir būdų yra begalės – reikia išsirinkti sau tinkamiausius pagal galimos rizikos laipsnį, pagal investicijų tikėtiną grąžą ir laiką, kuris skiriamas investavimui.

Paklausti, kur investuoti geriausia, Lietuviai nė nedvejodami atsako, kad į nekilnojamąjį turtą. Tačiau žmonės tapo šiek tiek atsargesni po taip vadinamojo kainų burbulo, kai butų, namų, žemės ir kito nekilnojamojo turto kainos prieš maždaug 5 metus buvo neadekvačiai iškilusios. Šiandien situacija palankesnė, nes už tokią sumą, kiek tada kainavo vienas butas, šiandien galima įsigyti mažų mažiausiai pusantro ar net du tokius pačius objektus. Žinoma, ir anksčiau, ir dabar nuosavą būstą už grynuosius įpirkti sugebėjo ne kiekvienas, taigi tekdavo skolintis. Populiariausios paskolos buvo imamos iš banko, tačiau neretai žmones sudomindavo ir patraukliomis sąlygomis teikiamos paskolos už užstatą.

Dar viena populiari investicijų rūšis – tai investavimas į brangiuosius metalus ir brangakmenius. Lietuvoje ypač populiarus yra auksas, žmonės jį mielai perka ir pirko nuo seniausių laikų. Po truputį domimasi ir brangakmeniais, tačiau jiems reikia didelių investicijų, be to, investuotojai bijo būti apgauti ir įsigyti menkesnės vertės, nei jie iš tiesų yra, brangiuosius mineralus, jau nekalbant apie tai, kad vietoj autentiško akmens gali būti įsiūlyta pigi ir nieko verta kopija. Tad ir investuojant reikia būti budriems ir atsargiems.

Patiko? Pasidalink

Džigūno šokio judesiu

  1. Kapstymas poromis. Grojama ketvirtoji muzikos dalis.

1-4 taktai

Porose susikabinę rankomis virš alkūnių (laisvosios rankos ant klubų), vyrai šoka kapstomuoju Džigūno žingsniu vieni vieną pusę, o kiti kitą. Avanscenoje esančios dvi poros šoka viena paskui kitą dešinę scenos pusę, o gilumoje esančios kairę scenos pusę. Visi šoka pagal pirmąjį variantą (apsisukimas žingsnio pabaigoje per kairį petį). Apsisukę vėl susikabina porose rankomis virš alkūnių.

5-8 taktai

Tuo pačiu kapstomuoju Džigūno žingsniu, tik pradėdami kaire koja, vyrai grįžta tuo pačiu keliu atgal j tas pačias vietas. Pabaigoje, po treptelėjimo, pasileidžia rankomis, apsisuka per dešinį petį ir vėl susikabina poromis. Rankos virš alkūnių.

II

  1. Poromis ratu. Grojama pirmoji (arba penktoji) muzikos dalis.

Vyrai Džigūno žingsniu šoka ratu pora paskui porą šokio kryptimi. Keturiais Džigūno žingsniais visi padaro po du ratus ir ateina vėl ligi tu pačių vietų. Pabaigoje niekam nereikia pakeisti kojų; visi pasiruošia Džigūno virvutei dešine koja.

  1. Porą keitimasis vietomis. Grojama antroji (arba šeštoji) muzikos dalis.

1-4 taktai

Nekeisdamos susikabinimo, poros, pradėdamos dešine koja, Džigūno virvute pasikeičia vietomis: 1-asis, 2-asis, 7-asis ir 8-asis vyrai šoka į žiūrovų pusę, o 3-asis, 4-asis, 5-asis ir 6-asis į scenos gilumą. To paties ketvertuko vyrai praeina vienas pro kitą veidu. Galvos pasuktos ta kryptimi, kuria šoka.

5-8 taktai

Pradėdami kaire koja, vyrai Džigūno virvute grįžta pro tuos pačius tarpus atgal į savo vietas. Pabaigoje (eglutės metu) poros, nepasileisdamos rankomis, pasisuka veidu žiūrovus. Vyrai susikabina dviem eilėmis po keturis kiekvienoje. Viena eilė labiau avanscenoje, kita — gilumoje. Kraštinių vyrų laisvosios rankos ant klubų.

  1. Suoliavimas. Grojama trečioji (arba septintoji) muzikos dalis. 1-2 taktai

Visi vyrai, pradėdami dešine koja, šoka keturis šuolinius žingsnius tiesiai pirmyn į žiūrovų pusę. Po ketvirtojo šuolinio žingsnio visi vyrai pasileidžia rankomis, sukryžiuoja jas priešais save ir pasisuka šonu į žiūrovus. Pirmojo ketvertuko vyrai (1-4) pasisuka kairėn, o antrojo (5-8) pasisuka dešinėn.

3-4 taktai

Visi pirmojo ketvertuko vyrai šoka tris šuolinius žingsnius į dešinę scenos pusę: 1-asis ir 2-asis vyrai šoka vienas paskui kitą labiau gilumoje, o 3-asis ir 4-asis — avanscenoje. Visi antrojo ketvertuko vyrai šoka kairę scenos pusę: 7-asis ir 8-asis šoka gilumoje, o 5-asis ir 6-asis avanscenoje. Vieno ketvertuko vyrai, susitikdami kito ketvertuko vyrus, prasilenkia kairiaisiais pečiais. Po trijų šuolinių žingsnių, dar nepasisukus nauja kryptimi, daromas treptelėjimas dešine koja, po kurio visi pasisuka nugara žiūrovus ir vėl susikabina tose pačiose eilėse (tik kituose scenos šonuose) rankomis virš alkūnių. Laisvosios kraštinių vyrų rankos ant klubų.

5-6 taktai

Visi vyrai šoka keturis šuolinius žingsnius scenos gilumą. Šokti pradeda dešine koja. Po ketvirto šuolinio žingsnio pasileidžia rankomis, ir pirmojo ketvertuko vyrai pasisuka kairėn, o antrojo — dešinėn. Rankas sukryžiuoja priešais save.

7-8 taktai

Trimis šuoliniais žingsniais vyrai grįžta į tas pačias vietas, kuriose buvo šios figūros pradžioje, tik scenos gilumoje. Prasilenkia kairiaisiais pečiais. Po trijų šuolinių žingsnių treptelėjimas su sportiniais šokių bateliais, po kurio visi pasisuka veidu į žiūrovus. Pirmoje eilėje esantieji susikabina rankomis virš alkūnių, o antroje — sukryžiuoja rankas priešais save.

Patiko? Pasidalink

Rožių dauginimas auginiais ir auginių paruošimas

Dauginimas auginiais.

Dalis gėlininkystės ūkių augina savašaknes rožes, t. y. padaugintas įšaknijant auginius. Tai greitas, paprastas ir pigus rožių dauginimo būdas. Be to, savašaknėms rožėms pakanka trumpesnio poilsio laiko, o kai kurias veisles, pavyzdžiui, ‘Sonia’, galima auginti ir be poilsio. Daugeliu atvejų savašaknės rožės auga geriau, būna derlingesnės už skiepytas, joms nereikia šalinti erškėtinių atžalų. Dauginant ūgliais, iš vieno rožių kero galima išauginti daug naujų. Ūgliais jas galima dauginti ištisus metus, tačiau geriausia sausio—birželio mėn.

Auginių paruošimas.

Ūgliai pjaunami nuo žiemą įskiepytų arba į vazonus specialiai dauginimui pasodintų rožių, vos tik pradėjus spalvintis žiedpumpuriams. Be to, galima įšaknyti ir po poilsio nugenėtas rožių šakutes, tačiau jos įsišaknija prasčiau.

Ūgliai pjaunami su lapais. Apatinis pjūvis daromas įstrižai, žemiau apatinio lapo, 0,5 cm atstumu nuo akutės. Apatinis lapas pašalinamas. Viršutinis pjūvis daromas 1-1,5 cm atstumu nuo lapkočio prisegimo vietos. Nupjauti ūgliai iš karto pamerkiami distiliuotą arba virintą vandenį. Išėmus iš vandens ūglių apatiniai pjūviai apipudruojami augimo skatintoju (400 g talko, 60 mg alfanaftilo acto rūgšties ir 100 mg vitamino B1, susmaigstomi substratą 1-1,5 cm gyliu ir 2×2 cm atstumu bei palaistomi vandeniu.

Substratas.

Nuo substrato labai priklauso auginių įsišaknijimas ir augimas. Jis turi būti sterilus, purus, gerai sugeriantis vandenį. Ūgliai geriausiai įsišaknija perlito ir durpių mišinyje (3:1). Perlitą, prieš maišant su durpėmis, reikia sudrėkinti. Paruošto mišinio pilama 5 cm sluoksnis, o ant viršaus dar užberiama 3 cm sluoksnis vien tiktai perlito. Auginius galima įšaknyti ir durpių bei smėlio mišinyje (1:1). Visais atvejais substrato pH 5,8-6.

Temperatūra.

Auginiai geriausiai įsišaknija kai šiltnamio temperatūra būna 22—24°C. Pirmąsias 1-3 savaites, kol formuojasi šaknys, substratas turi būti 2-3° šiltesnis. Vėliau, pradėjus augti šaknims, substrato temperatūra turi būti tokia pati kaip ir oro arba šiek tiek žemesnė.

Drėgmė.

Sėkmingam auginių šaknijimuisi daug reikšmės turi drėgmė, todėl stelažą reikia uždengti įpakavimo audeklu. Dieną auginius purkšti vandeniu, o esant drėgmei palaikyti sudrėkinamas ir audeklas. Pirmąsias septynias dienas vėdinama nudengiant tiktai purškimo metu. Sekančią savaitę besišaknijantys auginiai uždengiami tiktai nakčiai. Vėliau nudengiama visiškai, pratinama prie sausesnio oro.

Šviesa.

Šviesos įtaka auginiams įsišaknyti priklauso nuo jos intensyvumo, spektro sudėties ir apšvietimo laiko. Nustatyta, kad įsišaknijimą stimuliuojančias medžiagas susintetina tiktai jauni lapai. Todėl auginiai su jaunesniais lapais greičiau įsišaknija. Apskritai, auginiai geriausiai įsišaknija sudarius dienos ilgumą 16 val. Šviečiama lempomis DRL-400.

Sodinimas vazonėlius. Įsišakniję ir pradėję augti auginiai sodinami vazonėlius. Galima sodinti ir tiesiai nuolatinę auginimo vietą. Substratas toks pat, kaip ir poskiepiams sodinti. Esant 16-18°C šilumos, jaunos rožės pradeda augti.

Patiko? Pasidalink