Teodolitų ir kitų geodezinių prietaisų žiūroną sudaro sudėtinga optinė sistema

Teodolitų ir kitų geodezinių prietaisų žiūroną sudaro sudėtinga optinė sistema, pateikianti padidintą, o dažnai ir apverstą vaizdą (astronominis žiūronas). Dabar žiūronuose įtaisomi vaizdą atverčiantys lęšiai. Plačiai naudojami geodeziniai prietaisai su tiesioginio vaizdo žiūronais. Pagrindinės žiūrono dalys yra objektyvas, okuliaras, vaizdo fokusavimo lęšis ir siūlelių tinklelis. Siekiant sumažinti lęšių aberacijas, žiūrono objektyvas daromas iš 2-4 įgaubtų ir išgaubtų lęšių su skirtingais laužimo koeficientais. Okuliarą taip pat sudaro trys arba daugiau lęšių. Okuliaro židinio nuotolis dažniausiai 20-30 mm. Tarp objektyvo ir okuliaro yra įgaubtas ryškumo keitimo, arba fokusavimo, lęšis (arba lęšių sistema), kuris, sukant žiedą, keičia savo padėtį (dažnai fokusavimo sraigtas būna prie žiūrono atramos).

Judėdamas šis lęšis keičia sistemos „objektyvas+fokusavimo lęšis“ ekvivalentinį židinio nuotolį taip, kad objektyvo suformuotas per fokusavimo lęšį tikrasis daikto vaizdas būtų okuliaro priekinio židinio plokštumoje, t. y. ten, kur esti siūlelių tinklelis. Vaizdas gaunamas ryškus, apverstas ir sumažintas. Stebint be galo toli esančius daiktus, vaizdas gaunamas objektyvo ekvivalentinio ir okuliaro priekinio židinio bendroje plokštumoje. Tokia optinė sistema vadinama teleskopine, o žiūrono objektyvas — teleobjektyvu. Objektyvo sukurtas vaizdas stebimas pro okuliarą. Stebėtojas mato menamą padidintą daikto vaizdą.

Siūliniu tinkleliu žiūronas nutaikomas į vaizduojamąjį tašką. Siūleliai įrėžti stiklo plokštelėje, kuri įtvirtinta specialiame žiede. Sraigteliais žiedą su tinkleliu (diafragmą) galima pastumti į šonus. žiuronuose tinkleliai įtaisyti nejudamai, todėl nepažeista Ięšių centrų padėtis. Svarbiausi yra vertikalus ir vidurinis horizontalūs siūleliai. Dvigubas siūlelis vadinamas bisektoriumi. Kraštiniai horizontalūs siūleliai naudojami atstumams matuoti. Šiuos siūlelius 1770 m. pasiūlė anglų optikas Grynas (Green). Ryškus siūlelių vaizdas gaunamas pasukus okuliarą.

Vizuojant žiūronu, pirma reikia nustatyti siūlelių ryškumą, paskui stebimojo daikto ryškumą taip, kad daikto vaizdas ir būtų vienoje plokštumoje. Nesutapimas vadinamas paralaksu. Paralaksas pastebimas keičiant akies padėtį ties okuliaru, nes šiuo atveju siūlelių vaizdas juda daikto vaizdo atžvilgiu. Jis naikinamas papildomai nustatant ir vaizdo ryškumą.

Objektyvo optinis centras ir siūlelių sankirta sudaro vizavimo ašį. Šia ašimi vizuojama. Perstatant siūlelius vizavimo ašies padėtis kinta. Fokusuojant vizavimo ašis neturi keisti padėties. Plokštuma, kurią brėžia vizavimo ašis, sukant žiūroną per zenitą, vadinama kolimacine plokštuma. Be vizavimo ašies, žiūrone dar yra optinė ašis. Tai tiesė, einanti per optinės sistemos visų sferinių paviršių centrus. Jos atžvilgiu centruojama visa optinė sistema. Teoriškai šios abi ašys turi sutapti viena su kita ir su geometrine lęšių vamzdelių

Žiūrono didinimas yra kampų kuriais daiktas matomas pro žiūroną ir plika akimi, santykis. Ji dar galima išreikšti objektyvo ekvivalentinio ir okuliaro židinių nuotolių santykiu.

Esant trumpam objektyvo židinio nuotoliui ir sklaidomajam fokusavimo lęšiui, ekvivalentinio lęšio fokusinis atstumas gali būti didelis, todėl galima konstruoti nedidelius žiūronus. Dydis fokusuojant kinta, todėl šiek tiek keičiasi ir žiūrono didinimas.

Matymo laukas yra atvirkščiai proporcingas žiūrono didinimui. Geodezinių žiūronų matymo laukas esti tik 1-2°. Todėl prie žiūronų dar įtaisomi mechaniniai arba plačiakampiai optiniai taikykliai (kolimatoriai). Žiūrono kokybė dar vertinama pagal vaizdo ryškumą ir šviesumą.

Patiko? Pasidalink

Horizontalių laiptas priklauso ne tik nuo reljefo

Palyginus horizontalėmis pavaizduotų kalno ir daubos planus, matyti, kad ir kalnas, ir dauba vaizduojami vienodai. Norint išvengti neapibrėžtumo, prie horizontalių pridedami brūkšneliai, vadinami bergštrichais. Jie rodo vandens tekėjimo krypti. Horizontalių altitudės rašomos vietovės pakilimo kryptimi.

Kiti pagrindiniai horizontalėmis pavaizduoti reljefo elementai: a — slėnis, b — kalnagūbris, c — balnakalnis. Horizontalių laiptas parenkamas pagal plano ar žemėlapio mastelį, reljefą ir kitus veiksnius. Kuo mažesnis horizontalių laiptas, tuo tiksliau plane arba žemėlapyje galima pavaizduoti reljefą, bet kartu mažesnis atstumas tarp horizontalių plane. Mažiausias atstumas tarp horizontalių paprastai yra 0,2 mm.

Horizontalių laiptas priklauso ne tik nuo reljefo, bet ir nuo mastelio. Pavyzdžiui, kai horizontalės išvestos labai tankiai, jos užtemdo žemėlapį ir juo naudotis sunku. Kai jos išvestos retai, nepakankamai tiksliai vaizduojamas reljefas. Todėl, sudarant, pavyzdžiui, 1:5 000 mastelio planą, pagal reljefą horizontalių laiptas imamas 5, 2, 1 ar 0,5 m. Sudarant 1:2000 mastelio planą, horizontalių laiptas imamas 1 arba 0,5 m, o 1:1000, 1:500 mastelio 0,5 arba 0,25 m.

Stambaus mastelio planuose galima vaizduoti daug smulkių reljefo elementų, t. y. mikroreljefą. Kuo smulkesnis mastelis, tuo labiau reljefo vaizdas generalizuojamas, t. y. atrenkamos svarbiausios jo detalės. 1:100 000 mastelio arba dar smulkesnių mastelių žemėlapiuose vaizduojamas tik makroreljefas, būdingas tam landšaftui.

Horizontalės pasižymi tokiomis savybėmis:

1) vienos horizontalės taškai yra vienodame aukštyje virš sąlyginio ar absoliutinio lygio paviršiaus;

2) kuo mažesnis atstumas tarp horizontalių plane, tuo šlaitas statesnis, ir atvirkščiai;

3) pagal horizontales galima rasti aukščių skirtumą tarp taškų; aukščių skirtumas tarp vietovės taškų A ir B (plane a ir b) 1 m;

4) plano horizontalės negali kirsti viena kitos;

5) didžiausio nuolydžio linija yra statmena horizontalėms;

6) jei atstumai tarp gretimų horizontalių lygūs, tai ir atitinkamų vietovės linijų polinkio kampai taip pat lygūs.

Horizontalių braižymas

Tarus, kad plane yra taškų, kurių altitudės žinomos, reikia nubraižyti horizontales. Tai daroma dviem metodais: analitiniu ir grafiniu.

Analitiniu metodu braižoma taip. Tariama, kad plane yra trys taškai su žinomomis altitudėmis. Horizontalių laiptas h=1 m. Pagal tų taškų A, B ir C altitudes ir horizontalių laiptą galima nubraižyti 26, 27, 28 ir 29 m horizontales.

Interpoliuojama tarp taškų a ir b. Norint gauti reikalingas formules, sudaromas linijos AB profilis. Uždavinio sąlyga formuluojama taip: reikia rasti atstumus xi ir x2, kai žinomos taškų A ir B altitudės HA ir HB. Atstumas išmatuojamas plane. Taškų U ir V altitudės atitinkamai lygios 26 ir 27 m, nes šie skaičiai yra tarp HA=25,72 ir HR=–27,18. Trikampių AU’U ir AB’B kampai lygūs, taigi jie panašūs. Jų kraštinės proporcingos.

Patiko? Pasidalink

Taško padėtis Žemės paviršiuje apibūdinama geografinėmis koordinatėmis

Taško geografinės koordinatės

Taško padėtis Žemės paviršiuje apibūdinama geografinėmis koordinatėmis. Šios koordinatės yra apibendrinta astronominių ir geodezinių koordinačių sąvoka. Jos priskiriamos prie topocentrinės koordinačių sistemos. Koordinačių pradžios tašku laikomas Grinvičo meridiano ir ekvatoriaus plokštumos sankirtos taškas.

Taško M astronomine platuma vadinamas kampas cpm, kurį sudaro per tašką M einanti svambalo linija su astronominio ekvatoriaus plokštuma. Jeigu Žemė laikoma sfera, tai astronominė taško M platuma apibūdinama meridiano lanko Mo M ilgiu. Yra šiaurės ir pietų astronominė platuma. Ribinės astronominės platumos reikšmės: 0° ir 90°.

Taško M astronomine ilguma vadinamas dvisienis kampas kurį sudaro Grinvičo ir taško M astronominių meridianų plokštumos (einančios per geoido paviršiaus vertikales).

Grinvičo meridianas eina per Londono Grinvičo Karališkosios observatorijos didįjį pasažinį žiūroną. Bronzinė juosta, nutiesta tiksliai per meridianą, skiriantį planetą į du pusrutulius. Šis meridianas 1884 m. pasaulyje buvo pripažintas nuliniu atskaičiuojant ilgumą ir kaip pasaulinio laiko juostų pagrindas.

Yra rytų ir vakarų astronominė ilguma. Ribinės jos reikšmės: ir 180°.

Taško M geodezine platuma Bm vadinamas kam-pas, kurį sudaro elipsoido paviršiaus taške M normalė su geodezinio ekvatoriaus plokštuma.

Taško M geodezine ilguma LM vadinamas dvisienis kampas, kurį sudaro Grinvičo ir taško M geodezinių meridianų plokštumos (einančios per elipsoido paviršiaus normales).

Astronominėmis koordinatėmis nustatoma taško padėtis Žemės (geoido) paviršiuje, o geodezinėmis — elipsoido paviršiuje.

Kadangi elipsoido paviršius nesutampa su geoido paviršiumi, tai ir jo normalė nesutampa su svambalo linija (vertikale). Jos sudaro kampą 8. Todėl to paties taško geodezinės ir astronominės koordinatės yra skirtingos. Vertikalės nuokrypis nuo normalės įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose nevienodas. Kampo 8 reikšmė gali siekti 3″ ir daugiau, o 1″ nuokrypis atitinka 31 m vietovėje. Todėl taško padėtis, apibūdinta astronominėmis ir geodezinėmis koordinatėmis, gali skirtis iki 90 m ir daugiau.

Svambalo linijos nuokrypius nuo normalės tiria gravimetrija.

Taškų astronominės koordinatės nustatomos remiantis astronominių stebėjimų duomenimis. Geodezinės koordinatės gauna-mos skaičiuojant pagal atliktus matavimus ant Žemės paviršiaus.

Stačiakampė zoninė koordinačių sistema

Taškų, esančių ant referencinio elipsoido paviršiaus, geodezinių koordinačių skaičiavimas yra sudėtingas. Todėl jos paprastai skaičiuojamos tiktai pirmos klasės valstybinės trianguliacijos taškams.

Paprasčiau skaičiuoti taškų koordinates stačiakampėje zoninėje Gauso ir Kriūgerio koordinačių sistemoje (plokštumoje).

Įsivaizduokime, kad Žemės elipsoidas kas padalytas zonomis, kurias riboja meridianai. Šios zonos numeruojamos nuo Grinvičo meridiano į rytus. Iš viso yra 60 zonų. Meridianas, einantis per zonos vidurį, vadinamas ašiniu zonos meridianu.

Patiko? Pasidalink

Vandentiekio įrenginių paskirtis ir jų klasifikacija

Vandentiekis yra kompleksas inžinerinių įrenginių ir mechanizmų, kuriais miestai, gyvenvietės, pramonės bei transporto įmonės ir kiti objektai centralizuotai aprūpinami vandeniu. Vandentiekio sistemos įrenginiai privalo be sutrikimų tiekti pakankamais kiekiais tinkamos kokybės vandenį vartotojams su reikiamu spaudimu į paskyrimo vietas. Šias funkcijas ir atlieka atitinkamai išdėstyti, tarpusavio ryšį turintieji ir pagal nustatytą technologinį režimą veikiantieji vandentiekio sistemos įrenginiai.

Vandentiekiai klasifikuojami pagal eile skirtingų požymių.

A. Atsižvelgiant į aptarnaujamus objektus, vandentiekiai gali būti:

a) komunaliniai (miestų, rajoninių centrų, gyvenviečių);

b) pramoniniai (fabrikų, pramonės įmonių);

c) žemės ūkio (žemes ūkio įmonių);

d) geležinkelio transporto (geležinkelio stočių, depo ir kt.);

e) specialios paskirties (stadionų, aerodromų, parodų teritorijų).

B. Pagal aptarnaujamą teritorine apimtį vandentiekiai skirstomi į:

a) rajoninius (kai iš sudėtingos vandentiekio sistemos vandeniu aprūpinami keli stambūs skirtingi objektai);

b) grupinius (kai iš vienos vandentiekio sistemų, vanduo tiekiamas keliems mažesnės apimties objektams);

c) vietinius t. y. skirtus vienam objektui aptarnauti.

Pagal šaltinius, iš kurių gaunamas vanduo, yra vandentiekiai, imantieji vandenį:

a) atvirųjų vandens telkinių (upių, ežerų. tvenkinių, jūrų);

b) iš požemio (žemes paviršinių sluoksnių-nespūdinis, artezinių ir versminių vandenų);

c) iš mišrių šaltinių (atvirųjų vandens telkinių ir požeminių vandenų).

D. Pagal vandens tiekimo būdą vandentiekiai būna:

a) mechaninio spaudimo (kai vanduo į vandentiekio tinklą tiekiamas su spaudimu, kurį išvysto siurbliai);

b) gravitaciniai-savitakiai (kai vanduo vandentiekio tinklais tiekiamas savitaka, pavyzdžiui, iš šaltinių, esančių kalnuose arba šiaip aukštesnėse vietose);

c) dalinio spaudimo (kai, pasinaudojant reljefo situacija, daugiausia vanduo tiekiamas savitaka ir tik aukštesnėse reljefo vietose išsidėsčiusiems vartotojams aptarnauti įrengiami mechaninio spaudimo įrenginiai).

E. Atsižvelgiant į paskirtį vandentiekiai skirstomi į:

a) buitinius-ūkinius vandentiekius, skirtus vandeniui tiekti buities, namų ūkio ir sanitariniams-higieniniams reikalams;

b) gamybinius— skirtus vandeniui tiekti pramonės įmonių technologiniams bei gamybiniams reikalams;

c) priešgaisrinius įrengiamus dažniausiai pramonės įmonėse, visuomeniniuose ir daugiaaukščiuose pastatuose ar specialios paskirties objektuose;

d) mišriuosius turinčius paskirtį tiekti vandenį arba gamybiniams ir kartu priešgaisriniams reikalams, arba buitiniams-ūkiniams ir kartu priešgaisriniams reikalams, ar panašiai. Mišriosios vandentiekio sistemos, kuriomis kartu su paskirties vandeniu yra tiekiamas vanduo ir priešgaisriniams reikalams, pagal gaisrų gesinimo būdą ir tam tikslui vandentiekio tinkle palaikomą vandens spaudimą būna:

a) nuolatinio aukšto spaudimo, kur būtinas gaisrui gesinti vandens spaudimas vandentiekio tinkle palaikomas nuolatos (tokios sistemos projektuojamos retais atvejais);

b) laikino aukšto spaudimo, kuriose gaisro metu reikalingas vandens spaudimas gali būti pakeliamas ir palaikomas stacionariniais vandentiekio stotyje tam tikslui pastatytais siurbliais;

e) žemo spaudimo, kur gaisro metu kilnojamais gaisriniais siurbliais, prisijungus prie hidrantų, nepakankamas vandentiekio tinkle vandens spaudimas pakeliamas iki reikiamo dydžio.

Patiko? Pasidalink

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Jungiklių paskirtis — sausas pigmentų dalelytes sujungti taip, kad susidarytų dažymui tinkamas mišinys, o nudažius ir išdžiūvus — daugiau ar mažiau tvirtas, išoriniams poveikiams atsparus sluoksnis.

Pagal jungiklius, su kuriais pigmentai maišomi, gaunami šie dažai: vandeniniai— kalkiniai, klijiniai ir kt., jie paprastai skiedžiami vandeniu; nevandeniniai aliejiniai, lakiniai arba emaliniai ir kt., jie skiedžiami terpentinu, acetonu ar kuriuo kitu eteriniu skiedikliu.

Pastaruoju metu statybose sienoms ir kitiems paviršiams dažyti pradėta plačiau vartoti emulsinius dažus. Jie gaunami, maišant pigmentus su emulsijomis, sudarytomis iš aliejaus ir vandens ir dar kai kurių priedų: kalkių, klijų, druskos ir pan. Emulsiniai dažai turi gerų privalumų, ypač kad, juos vartojant, galima žymiai sutaupyti pokosto. Tačiau jų paruošimas namų sąlygomis yra, palyginti, sudėtingas.

Prieš dažant emulsiniais dažais visada patariama išvežti buitinę techniką ir senus nenaudojamus baldus.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Kalkės — labai svarbi ne tik statybinė rišamoji, bet ir dažomoji medžiaga.

Dažymui labiausiai tinka gesintų, gerai (ne mažiau kaip 3-4 savaites) išsigulėjusių kalkių tešla. Kalkių tešlą atskiedus vandeniu, gaunamas kalkių pienas, kuris naudojamas tinkuotiems paviršiams baltinti, gruntuoti ir kaip jungiklis — spalvotiems dažams ruošti. Tiems pat reikalams gali būti vartojami ir negesintų kalkių milteliai.

Gyvuliniai klijai. Jų yra kelios rūšys: odos klijai, gaminami iš odų ir kailių atliekų, kaulų klijai, gaminami iš nuriebintų kaulų, kremzlių ir panašių maisto pramonės atliekų. Yra dar ir mišrių klijų, gaminamų iš įvairių minėtų medžiagų.

Odos klijai yra geresni, negu kaulų. Juos daugiausia vartoja staliai medžiui klijuoti. Todėl jie dažnai vadinami stalių klijais. Jie tinka ir dažymui. Tačiau šiam reikalui pilnai pakanka ir pigesnių bei prastesnių kaulą klijų, kurie dažnai vadinami dažytojų klijais. Gyvuliniai klijai gali būti plytelėmis, milteliais, smulkiais kampuotais ar apvaliais gabaliukais (kruopomis), žvyneliais, skysčiu (drebučiais).

Odos klijų plytelių briaunos yra aštresnės ir labiau atsikišusios, negu kaulų klijų. Sakoma, kad geri klijai turi būti skaidrūs, šviesūs, bet tai nebūtinas kokybės požymis. Svarbiausia — jie turi būti sausi. Ilgiau drėgname ore pabuvę klijai pūva, pelija ir nustoja rišlumo. Geri sausi klijai laužiant turi trupėti aštriomis blizgančiomis skeveldromis. Kambario temperatūros vandenyje per 24 valandas klijų plytelė neturi sumirkti ir sukristi, o tik, išlaikydama savo formą, išbrinkti.

Iš vakaro užmerktus klijus, pašildžius arba užpylus verdančiu vandeniu, galima visiškai ištirpinti. Klijai šildomi dvigubame inde; mažesnysis indas su klijais dedamas į didesnįjį — su vandeniu. Verdant nemirkytus klijus ar indą su jais laikant tiesiog ant ugnies, klijus galima greitai prisvilinti ir sugadinti. Jei kartais taip atsitiktų, prieš vartojant klijų skiedinį reikia perkošti.

Patiko? Pasidalink

Įprastinės perėjos ir perėjos su pėsčiųjų pirmumo teise

Kaip žinoma iš kelių eismo taisyklių, pėsčiųjų perėjos per važiuojamąją dalį, net ir nepažymėtos, yra prie gatvių sankryžų. Perėjomis taip pat laikomos gerai žinomi „zebro“ tipo perėjimai, pažymėti važiuojamojoje dalyje judančiomis, ir kitos vietos, pažymėtos įspėjančiuoju ženklu arba kitu visiems suprantamu būdu. Visos šios perėjos, nepriklausomai nuo jų žymėjimo būdo, turi vienodą reikšmę ir pėstiesiems, ir automobilių vairuotojams.

Ypatingas dėmesys skirtinas pėstiesiems, pereinantiems per kelią specialiai pažymėtose vietose. Vairuotojas, privažiuodamas prie pažymėtos pėsčiųjų perėjos, turi taip apriboti važiavimo greitį, kad leistų pėstiesiems laisvai pereiti kelią, nelėtinant arba nespartinant žingsnio bei nesustojant. Ši pareiga galioja tuo atveju, kai pėstieji arba pėstysis jau yra perėjoje. Tačiau pėstieji neturi eiti į perėją, automobiliui esant netoli jos. Prieš eidami į perėją, jie privalo nustatyti automobilio važiavimo greitį ir atstumą iki perėjos ir susilaikyti, jeigu negali saugiai pereiti.

Beje, dažnai pėstieji neatsargiai pereina kelią. Visiškai nesiskaito su automobilių eismu seni žmonės, įsitikinę, kad pažymėtose perėjose niekas jiems negresia. Numatęs tokį pėsčiųjų elgesį, vairuotojas sugeba išvengti avarijos, pradėdamas stabdyti atitinkamame atstume nuo perėjos.

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai

Sėdinčiam prie vairo dera atsiminti, kad, važiuodamas per balas, neturi aptaškyti pėsčiųjų. Taip pat negalima lenkti transporto priemonių pėsčiųjų perėjose ir prie jų artėjant. Jeigu automobilis sustojo, praleisdamas pėsčiuosius, niekas negali jo lenkti. Kiti vairuotojai turi laukti, kol tas automobilis pradės važiuoti, praleidęs pėsčiuosius.

Praktikoje tenka skaitytis su pėsčiaisiais ne tik tada, kai jie jau eina per kelią, bet ir kai laukia prie perėjos. Vairuotojas, pamatęs, kad ant šaligatvio susirinko grupė pėsčiųjų, privalo sustabdyti automobilį prieš perėją ir juos praleisti. Taip elgiasi kultūringas vairuotojas.

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys perėjose, kaip niekas kitas, priklauso nuo eismo dalyvių kultūros. Vienas nelabai kultūringas eismo dalyvis gali sukelti rimtą pavojų.

Neatsargiam pėsčiajam netikėtai išėjus į važiuojamąją dalį pavojingu atstumu nuo automobilio, vairuotojas nedelsdamas signalizuoja garsiniu signalu, kad jį įspėtų, ir pristabdęs stengiasi jį lenkti. Netikėtai pėsčiajam išėjus į važiuojamąją dalį, netgi ant pažymėtos perėjos juostos, visada susidaro pavojinga situacija ir vairuotojas atsiduria keblioje padėtyje. Tačiau patyręs ir atsargus vairuotojas visada sugeba susiorientuoti pavojingoje situacijoje pirmiau, negu pėstysis išbėga į važiuojamąją dalį, ir dėl visa ko imasi ypatingo atsargumo priemonių.

Privalu įsidėmėti, kad avarija visada yra didelė nelaimė, netgi ir tuo atveju, kai ji įvyksta dėl pėsčiojo kaltės. Nepaisant akivaizdžios pėsčiojo kaltės, vairuotojas vis tiek turės įrodinėti, kad išvengti susidūrimo buvo neįmanoma.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Yra privilegijuotų perėjų per važiuojamąją dalį. Jose pėstieji turi absoliutų pirmumą prieš transporto priemones. Vadinasi, transporto priemonės privalo prieš tokią perėją sustoti, nors joje tebūtų vienas pėstysis, ir negali tol pradėti važiuoti, kol šis neapleis perėjos.

Nepastebėti tokios perėjos neįmanoma, nes ji pažymėta labai aiškiai. Iš dešinės pusės paprastai yra pastatytas įspėjantysis kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja’ Kiek toliau vairuotojo dėmesį atkreipia kitas ženklas. Po juo esanti lentelė praneša, kad pirmumo teisę turi pėstieji. Toliau važiuojamojoje dalyje esti pažymėta „zebro“ tipo pėsčiųjų perėja, prie kurios iš abiejų važiuojamosios dalies pusių ant stulpų įtaisyti rutulio formos žibintai su mirksinčia geltona šviesa.

Patiko? Pasidalink

Važiuoti atbuline eiga automobiliu su priekaba iš viso neįmanoma

Vairuotojas, ketinąs važiuoti dešinę, turi pasukti taip, kad automobilis visą laiką būtų greta šaligatvio borto, o ketinąs išvažiuoti į kairę turi kirsti eismą vienoje važiuojamosios kelio dalies pusėje ir, tik būdamas gatvės viduryje ir netrukdydamas artėjančių automobilių eismui, sukti kairę. Be to, privalo drąsiai didinti greiti, kad kiek galima greičiau pasiektų tą greitį, kuriuo važiuoja transporto priemonės greta ir priekyje.

Kai eismas intensyvus, išvažiuoti iš vartų į kairę esti taip sunku ir sudėtinga, jog geriau to atsisakyti ir važiuoti į dešinę, o posūkį atlikti tik gatvių sankryžoje.

Jeigu leidžiama naudoti garsinius signalus, tai, išvažiuojant iš vartų, reikia tuo signalu įspėti pėsčiuosius. Tačiau perspėti delikačiai, trumpu ir tyliu signalu, kad neišsigąstų pėstieji. Jokiu būdu negalima vartuose ar išvažiavus ant šaligatvio staigiai ir garsiai signalizuoti.

Įsiliejimo transporto srautą sąvoka taip pat apima išvažiavimą iš aikštės, stovėjimo vietos, degalinės, aikštelės prieš teatrą arba prieš kitą visuomeninį pastatą. Išvažiuojant iš tų vietų į važiuojamąją dalį, elgtis taip, kaip ir išvažiuojant iš vartų.

Vairuotojo mitybos organizavimas priklauso nuo jo darbo pobūdžio

Jeigu konkrečioje situacijoje vairuotojas gali važiuoti pirmyn, važiuoti atgal draudžiama. Vadinasi, važiuoti atbuline eiga leidžiama tik tuo atveju, kai kitaip negalima toliau važiuoti, pavyzdžiui, statant automobilį į stovėjimo vietą nedideliu atstumu nuo automašinos, stovinčios priekyje. Tada, suprantama, reikia truputį pavažiuoti atbuline eiga, kad vėliau būtų lengviau išjudėti iš stovėjimo vietos.

Važiuodamas atbuline eiga, vairuotojas turi būti ypač atsargus, nes jis visada gali kelti grėsmę asmeniui, esančiam tuo momentu už automobilio. Todėl, prieš važiuodamas atbuline eiga, įsitikina, kad už automobilio nieko nėra, ypač vaiko. Paprastai vaikai mėgsta už jo slėptis ir kabintis, pradėjus važiuoti. Jie kelia ypatingą pavojų sunkvežimių vairuotojams, nes slepiasi už mašinos ir pabėga nuo vairuotojo, o kai šis atsisėda į kabiną, vėl sugrįžta ir kabinasi už automobilio. Tuomet vairuotojui labai svarbi kito asmens pagalba.

Tikrindamas, kas dedasi už automobilio, vairuotojas taip pat pasižiūri atstumo, kurį jis gali nuvažiuoti atbuline eiga. Tai labai svarbu, nes, važiuojant atbuline eIga, svarbus kiekvienas kelio centimetras. Prieš judėdamas atbulomis, vairuotojas kartais keletą kartų išlipa iš automobilio ir patikrina, ar dar gali saugiai pavažiuoti atgal, kad nekliudytų už jo stovinčios mašinos.

Automobilių supirkimas Kaune ir aplinkiniuose rajonuose.

Važiuoti atbuline eiga automobiliu su priekaba iš viso neįmanoma, nes negalima gerai valdyti priekabos. Todėl jo vairuotojas turi sustoti taip, kad netektų naudotis atbuline eiga. Šia eiga galima važiuoti balniniu vilkiku su priekaba, kai jj valdo labai patyręs vairuotojas, mokantis valdyti automobilį vilkiką, kurio užpakalinė ašis yra puspriekabės varančioji ašis.

Pasitaiko, kad automobilis sugenda važiuojant: užsiteršia degalų tiekimo vamzdynas, perdega saugiklis, atsijungia žvakės aukštos įtampos laidas, sprogsta padanga. Vairuotojas esti priverstas sustoti ir pašalinti gedimą. Jis visada turi būti pasiruošęs tokiam ,netikėtumui. Atsiradus gedimui, panaudodamas automobilio įsibėgėjimą, sustoja dešinėje pusėje, prie šaligatvio. Jeigu to padaryti nepavyko, automobilis rankomis nustumiamas prie važiuojamosios kelio dalies krašto. Čia būtina užtrukti kiek galima trumpesnį laiką.

Apsinuodijimo laipsnis ir jo simptomai nuo CO koncentracijos

Patiko? Pasidalink

Įvažiuoti į sankryžą, esant raudonam arba geltonam šviesoforo signalui, draudžiama

Prieš sankryžą stovint ženklui „Stop“, skersinė „stop“ linija yra vieta, iki kurios vairuotojas turi privažiuoti, sustoti ir nustatyti, ar saugu važiuoti į sankryžą (arba geležinkelio pervažą). Tokiais atvejais skersai kelio važiuojamosios dalies gali būti stambiai užrašyta ištęstomis, iš tolo matomomis raidėmis „STOP“.

Panagrinėkime eismo juostose pažymėtų rodyklių reikšmę. Prieš sankryžą jos nurodo, kokia eismo juosta atitinka kryptį, kuria vairuotojas ketina važiuoti už sankryžos. Kai rodyklės nukreiptos tiesiai, iš savo eismo juostos jis gali važiuoti tik tiesiai per sankryžą; kai rodyklė nukreipta į kairę, gali sukti tiktai kairėn; kai rodyklė rodo į dešinę, gali važiuoti tiktai dešinę pusę. Tačiau yra ir rodyklių, vienu metu rodančių į kairę, į dešinę ir tiesiog. Iš eismo juostos su tokia rodykle valia važiuoti bet kuria iš nurodytų krypčių.

Paprastai rodyklės, leidžiančios ir reikalaujančios sukti kairėn, žymimos eismo juostoje, esančioje arčiausia važiuojamosios dalies vidurio, o rodyklės, nurodančios sukti į dešinę, — kraštinėje dešinėje eismo juostoje.

Beje, yra ir šios taisyklės išimčių, ypač keliuose su daugiaeiliu eismu, kur dviejose gretimose juostose gali būti rodyklių, leidžiančių sukti į tą pačią pusę, t. y. vienu laiku sukti (pavyzdžiui, į kairę) dviem automobiliams, važiuojantiems greta.

Auto supirkimas Vilniuje ir ne tik tais.

Artėjant prie sankryžos su eismo juostomis, galima pastebėti, kad išilginės brūkšninės linijos nuo tam tikro atstumo virsta ištisinėmis. Rodyklės važiuojamojoje dalyje buvo žymiai anksčiau dėl to, kad vairuotojas turėtų laiko ir pakankamą atstumą eismo juostai pakeisti, t. y. užimtų tą ištisinėmis linijomis apribotą juostą, kuri atitiktų tolesnio važiavimo kryptį. Jeigu vairuotojas suklydo arba neapsižiūrėjęs užėmė ne tą eismo juostą, jis jau nebegali kirsti ištisinės linijos ir bausmei už savo klaidą privalo važiuoti jam nereikalinga kryptimi. Ištaisyti savo klaidą jis galės tik toje kelio atkarpoje, kur tai padaryti bus leidžiama.

Šviesoforai

Kai kuriose kelių, o daugiausia miestų gatvių sankryžose eismą reguliuoja šviesoforų šviesos signalai. Šviesoforai turi trijų spalvų signalus: viršuje — raudoną, viduryje — geltoną ir apačioje — žalią. Jų reikšmė aiški iš kelių eismo taisyklių. Kiekvienas vairuotojas žino, kad įvažiuoti į sankryžą, esant raudonam arba geltonam šviesoforo signalui, draudžiama. Tačiau čia yra numatyta išimtis. Kai vairuotojas, greitai važiuodamas, stengiasi pervažiuoti sankryžą, esant žaliam signalui, ir čia pat užsidega geltonas signalas, jis dar gali įvažiuoti sankryžą.

Šoninis slydimas dažnai sukelia avariją.

Atlikę nesudėtingą apskaičiavimą, įsitikinsime, kad duotoji išimtis neprieštarauja bendrai taisyklei, pagal kurią, esant geltonam šviesoforo signalui, visos transporto priemonės turi apleisti sankryžą. Tarkime, automobilis įvažiuoja sankryžą nedideliu greičiu, pavyzdžiui, 30 km/h, arba per 1 s nuvažiuoja daugiau kaip 8 m. Pasikeitus šviesoforo signalui, pervažiuoti dviejų plačių gatvių sankryžą, t. y. apie 24 m, prireiks beveik 3 s. Tokioje sankryžoje geltonas signalas dega 5 s. Taigi, vairuotojas turės atsargoje dar 2 s ir, be abejonės, suspės „peršokti“ sankryžą, prieš užsidegant raudonam

Patiko? Pasidalink

Balkonams netinka aukštaūgiai augalai

Balkonams netinka aukštaūgiai augalai, pavyzdžiui, kardeliai, jurginai. Tai dekoratyvūs augalai, bet balkone juos gali aplaužyti vėjas, o kai kardelių apatiniai žiedai nuvys, tuščias žiedynkotis neteks puošnumo. Nuo ankstyvo pavasario balkonas bus puošnus, kai pasodinamos našlaitės, pavasarinės raktažolės, ramunės. Tiesa, vasarą peržydėjusius reikia pakeisti kitais augalais.

Pietinėje pusėje gerai auga serentis. Balkonams reikia parinkti žemaūgius, kompaktiškus kerelius. Laibenis— baltais smulkiais žiedeliais žydintis, medumi kvepiantis augalas. Labai greitai auga, užpildo visą dėžę, žydi visą vasarą.

Pietinėje, rytinėje ir vakarinėje pusėje tinka auginti pelargonijas. Jų yra įvairių formų: raudonų, oranžinių, rožinių, baltų. Bet ne visos jos tinka balkonams. Atsparesnės yra žemaūgės. Balkonuose geriausia auginti juostuotąją ir svyrančiąją pelargoniją.

Balkone nepakeičiamos smulkiažiedės ir stambiažiedės petunijos. Žydi gausiai ir ilgai, iki pirmųjų šalnų. Ypač tinka balkonams svyrančiosios petunijos. Jos stambiažiedės ir atsparios nepalankioms sąlygoms. Jų ilgi, svyrantys ūgliai nelūžta nuo vėjo, o žiedams nekenkia netgi ilgi lietūs ir vėsus oras. Kadangi petunijos žydi įvairiaspalviais žiedais, tai jas lengva pritaikyti prie fasado spalvos. Gėles reikia sodinti pagal spalvas: dalį dėžės apsodinti baltomis, o likusią purpurinėmis arba geltonomis ir violetinėmis.

Šiaurinėje pusėje gerai auga gumbinė begonija, fuksija, darželinis šalavijas, nasturtės. Ypač nelepios nasturtės. Jas galima pasėti į vazonus vasario—kovo mėnesiais. Nuo sėjos iki žydėjimo praeina 1-1,5 mėnesio. Iki to meto, kai jas bus galima išnešti į balkoną (atšilus orui), susidarys šliaužiančios palaipos, ir balkonas iš sykio sužydės. Tokiu pat būdu galima papuošti palanges. Kur nėra balkonų, gėlėmis papuoštos palangės pagyvintų monotonišką išorinę namo sieną.

Karštomis dienomis žemę dėžėse reikia laistyti du kartus per dieną: anksti rytą ir nusileidus saulei. Laistyti po truputi, pakartotinai, nes perdžiūvusi žemė iš karto nesugeria vandens ir jis išbėgs.

Vijokliniai augalai tinka laiptinių balkonams apželdinti. Pasodinę penkialapį vynvyti, netrukus turėtume vešlią lapinę, kuri puoštų visą namą. O jei šalia jo dar pastatytume dėžę su žydinčiomis gėlėmis, visą vasarą būtų kur pailsėti akiai.

2-3 kartus per mėnesi naudinga augalus patręšti mineralinių trąšų mišiniu. Patartina tręšti ūkanotą dieną arba vakare, prieš tai augalus palaisčius.

Gėlių siena Vilniuje

Patiko? Pasidalink

Merginos grandinėje stovi ta pačia tvarka, kuria užbaigė Linelį

Prieš pradedant šokį, merginos stovi grandinėle užkulisyje, dešinėje pusėje. Kiekviena mergina ištiestoje dešinėje rankoje laiko vainikėlį, o kaire ranka ima už greta stovinčios merginos vainikėlio. Merginos grandinėje stovi ta pačia tvarka, kuria užbaigė Linelį. Grandinės priekyje ta, kuri po Linelio išėjo paskutinė, o paskutinioji ta, kuri išėjo pirmoji.

Visos merginos paskirstytos lygines ir nelygines. Jos grandinėje stovi pakaitomis: lyginė, nelyginė ir t. t.

Pirmoji figūra Ratas (16 tkt.). 1-16 taktai

Iš dešinės pusės, laikydamosios už vainikėlių, merginos viena paskui kitą paprastuoju žingsniu sueina į sceną. Priekyje lyginė mergina, jos dešinė ranka su vainikėliu ištiesta į šoną pečių aukštyje

Merginos paprastuoju žingsniu eina priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi ir pamažu sudaro ratą.

16 takte merginos rankomis pasileidžia; keturios nelyginės merginos eina du žingsnius rato vidurį, suėjusios susikabina už vainikėlių ir sudaro vidinį ratuką. Tuo pačiu metu lyginės merginos toliau eina ta pačia kryptimi, ratą palaipsniui sumažina, susikabina už vainikėlių ir sudaro išorinį ratuką.

Antroji figūra Du ratai (8 tkt.). 1-8 taktai

Merginos, esančios vidiniame ratelyje, rankas su vainikėliais pakelia aukštyn ir pakaitiniu žingsniu eina kairę (laikrodžio rodyklės kryptimi).

Išorinio ratuko merginos rankas laiko ištiestas šonus ir pakaitiniu žingsniu eina į dešinę

8 takto pabaigoje sustoja taip, kad nelyginės merginos būtų praėjusios joms iš dešinės stovėjusias merginas, ir pasisuka veidu į išorę. Kadangi ratukai suka priešingomis kryptimis, užbaigti reikia sutikus savo poros merginą. Nelyginės merginos rankomis pasileidžia, o lyginės lieka susikabinusios.

Trečioji figūra Landžiojimas (8 tkt.). 1-8 taktai

Išorinio ratuko merginos, susikabinusios ir pakėlusios rankas, paprastąjį žingsnį daro vietoje, o vidinio ratuko merginos taip pat paprastuoju žingsniu landžioja tarp jų žilvičiu. Per pirmą taktą (trys žingsniai) išeina į išorę, per antrą taktą pro kitą tarpą sueina į vidurį, per trečią taktą pro sekantį tarpą išeina į išorę ir t. t. Eidamos į išorę, merginos pasisuka dešiniuoju pečiu, o eidamos vidurį kairiuoju. Rankos ištiestos šonus, vainikėlis dešinėje rankoje. Nelyginės merginos, žilvičiu paėjusios du ratus, užbaigia savo tarpuose (tarp tų pačių merginų, kaip ir šokio pradžioje), pasisuka nugare centrą ir visos susikabina krepšeliu. Susidaro bendras ratas. Pusė merginų (visos nelyginės) veidu į išorę, o kita pusė (visos lyginės) veidu į centrą.

Ketvirtoji figūra Vainikėlis (8 tkt.). 1-8 taktai

Visos merginos, truputį atsilošusios per liemenį ir galvas pasukusios kairę, žiūri porose viena kitą ir pritupiamuoju žingsniu su šokių bateliais suka ratą priešinga laikrodžio rodyklei kryptimi. Merginos, stovinčios nugara rato centrą, žingsnį pradeda kaire koja, o stovinčios veidu rato centrą — dešine.

8 takte visos merginos pasileidžia rankomis ir trim paprastaisiais žingsniais padidina ratą; nelyginės merginos pasisuka veidu rato centrą ir vėl visos susikabina ištiestomis rankomis (už vainikėlių).

Penktoji figūra Grandinės (8 tkt.). 1-8 taktai

Gilumoje stovinčios dvi merginos paprastuoju žingsniu pradeda vesti kitas merginas priekį ir lenda pro priekyje dviejų merginų sudarytus vartelius. Vartelius sudarančios merginos pamažu eina scenos gilumą, praleidžia visas kitas merginas ir rankomis pasileidžia tik po to, kai pačios pralenda pro savo sudarytus vartelius. Ratuką geriausiai pasukti taip, kad grandines iš gilumos pradėtų vesti pirmoji ir paskutinioji merginos (turima omeny ta tvarka, kuria merginos suėjo sceną).

Grandinės eina toliau, priekyje suka į šonus ir eina į gilumą. Baigiantis muzikai, merginos ateina scenos šonus, pasileidžia rankomis ir pasisuka veidu į žiūrovus. Susidaro dvi virtinės scenos šonuose. Kiekvienoje virtinėje po keturias merginas.

Liaudies šokis – Džigūnas ir Gyvataras

Patiko? Pasidalink