Įprastinės perėjos ir perėjos su pėsčiųjų pirmumo teise

Kaip žinoma iš kelių eismo taisyklių, pėsčiųjų perėjos per važiuojamąją dalį, net ir nepažymėtos, yra prie gatvių sankryžų. Perėjomis taip pat laikomos gerai žinomi „zebro“ tipo perėjimai, pažymėti važiuojamojoje dalyje judančiomis, ir kitos vietos, pažymėtos įspėjančiuoju ženklu arba kitu visiems suprantamu būdu. Visos šios perėjos, nepriklausomai nuo jų žymėjimo būdo, turi vienodą reikšmę ir pėstiesiems, ir automobilių vairuotojams.

Ypatingas dėmesys skirtinas pėstiesiems, pereinantiems per kelią specialiai pažymėtose vietose. Vairuotojas, privažiuodamas prie pažymėtos pėsčiųjų perėjos, turi taip apriboti važiavimo greitį, kad leistų pėstiesiems laisvai pereiti kelią, nelėtinant arba nespartinant žingsnio bei nesustojant. Ši pareiga galioja tuo atveju, kai pėstieji arba pėstysis jau yra perėjoje. Tačiau pėstieji neturi eiti į perėją, automobiliui esant netoli jos. Prieš eidami į perėją, jie privalo nustatyti automobilio važiavimo greitį ir atstumą iki perėjos ir susilaikyti, jeigu negali saugiai pereiti.

Beje, dažnai pėstieji neatsargiai pereina kelią. Visiškai nesiskaito su automobilių eismu seni žmonės, įsitikinę, kad pažymėtose perėjose niekas jiems negresia. Numatęs tokį pėsčiųjų elgesį, vairuotojas sugeba išvengti avarijos, pradėdamas stabdyti atitinkamame atstume nuo perėjos.

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai

Sėdinčiam prie vairo dera atsiminti, kad, važiuodamas per balas, neturi aptaškyti pėsčiųjų. Taip pat negalima lenkti transporto priemonių pėsčiųjų perėjose ir prie jų artėjant. Jeigu automobilis sustojo, praleisdamas pėsčiuosius, niekas negali jo lenkti. Kiti vairuotojai turi laukti, kol tas automobilis pradės važiuoti, praleidęs pėsčiuosius.

Praktikoje tenka skaitytis su pėsčiaisiais ne tik tada, kai jie jau eina per kelią, bet ir kai laukia prie perėjos. Vairuotojas, pamatęs, kad ant šaligatvio susirinko grupė pėsčiųjų, privalo sustabdyti automobilį prieš perėją ir juos praleisti. Taip elgiasi kultūringas vairuotojas.

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys perėjose, kaip niekas kitas, priklauso nuo eismo dalyvių kultūros. Vienas nelabai kultūringas eismo dalyvis gali sukelti rimtą pavojų.

Neatsargiam pėsčiajam netikėtai išėjus į važiuojamąją dalį pavojingu atstumu nuo automobilio, vairuotojas nedelsdamas signalizuoja garsiniu signalu, kad jį įspėtų, ir pristabdęs stengiasi jį lenkti. Netikėtai pėsčiajam išėjus į važiuojamąją dalį, netgi ant pažymėtos perėjos juostos, visada susidaro pavojinga situacija ir vairuotojas atsiduria keblioje padėtyje. Tačiau patyręs ir atsargus vairuotojas visada sugeba susiorientuoti pavojingoje situacijoje pirmiau, negu pėstysis išbėga į važiuojamąją dalį, ir dėl visa ko imasi ypatingo atsargumo priemonių.

Privalu įsidėmėti, kad avarija visada yra didelė nelaimė, netgi ir tuo atveju, kai ji įvyksta dėl pėsčiojo kaltės. Nepaisant akivaizdžios pėsčiojo kaltės, vairuotojas vis tiek turės įrodinėti, kad išvengti susidūrimo buvo neįmanoma.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Yra privilegijuotų perėjų per važiuojamąją dalį. Jose pėstieji turi absoliutų pirmumą prieš transporto priemones. Vadinasi, transporto priemonės privalo prieš tokią perėją sustoti, nors joje tebūtų vienas pėstysis, ir negali tol pradėti važiuoti, kol šis neapleis perėjos.

Nepastebėti tokios perėjos neįmanoma, nes ji pažymėta labai aiškiai. Iš dešinės pusės paprastai yra pastatytas įspėjantysis kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja’ Kiek toliau vairuotojo dėmesį atkreipia kitas ženklas. Po juo esanti lentelė praneša, kad pirmumo teisę turi pėstieji. Toliau važiuojamojoje dalyje esti pažymėta „zebro“ tipo pėsčiųjų perėja, prie kurios iš abiejų važiuojamosios dalies pusių ant stulpų įtaisyti rutulio formos žibintai su mirksinčia geltona šviesa.

Patiko? Pasidalink

Važiuoti atbuline eiga automobiliu su priekaba iš viso neįmanoma

Vairuotojas, ketinąs važiuoti dešinę, turi pasukti taip, kad automobilis visą laiką būtų greta šaligatvio borto, o ketinąs išvažiuoti į kairę turi kirsti eismą vienoje važiuojamosios kelio dalies pusėje ir, tik būdamas gatvės viduryje ir netrukdydamas artėjančių automobilių eismui, sukti kairę. Be to, privalo drąsiai didinti greiti, kad kiek galima greičiau pasiektų tą greitį, kuriuo važiuoja transporto priemonės greta ir priekyje.

Kai eismas intensyvus, išvažiuoti iš vartų į kairę esti taip sunku ir sudėtinga, jog geriau to atsisakyti ir važiuoti į dešinę, o posūkį atlikti tik gatvių sankryžoje.

Jeigu leidžiama naudoti garsinius signalus, tai, išvažiuojant iš vartų, reikia tuo signalu įspėti pėsčiuosius. Tačiau perspėti delikačiai, trumpu ir tyliu signalu, kad neišsigąstų pėstieji. Jokiu būdu negalima vartuose ar išvažiavus ant šaligatvio staigiai ir garsiai signalizuoti.

Įsiliejimo transporto srautą sąvoka taip pat apima išvažiavimą iš aikštės, stovėjimo vietos, degalinės, aikštelės prieš teatrą arba prieš kitą visuomeninį pastatą. Išvažiuojant iš tų vietų į važiuojamąją dalį, elgtis taip, kaip ir išvažiuojant iš vartų.

Vairuotojo mitybos organizavimas priklauso nuo jo darbo pobūdžio

Jeigu konkrečioje situacijoje vairuotojas gali važiuoti pirmyn, važiuoti atgal draudžiama. Vadinasi, važiuoti atbuline eiga leidžiama tik tuo atveju, kai kitaip negalima toliau važiuoti, pavyzdžiui, statant automobilį į stovėjimo vietą nedideliu atstumu nuo automašinos, stovinčios priekyje. Tada, suprantama, reikia truputį pavažiuoti atbuline eiga, kad vėliau būtų lengviau išjudėti iš stovėjimo vietos.

Važiuodamas atbuline eiga, vairuotojas turi būti ypač atsargus, nes jis visada gali kelti grėsmę asmeniui, esančiam tuo momentu už automobilio. Todėl, prieš važiuodamas atbuline eiga, įsitikina, kad už automobilio nieko nėra, ypač vaiko. Paprastai vaikai mėgsta už jo slėptis ir kabintis, pradėjus važiuoti. Jie kelia ypatingą pavojų sunkvežimių vairuotojams, nes slepiasi už mašinos ir pabėga nuo vairuotojo, o kai šis atsisėda į kabiną, vėl sugrįžta ir kabinasi už automobilio. Tuomet vairuotojui labai svarbi kito asmens pagalba.

Tikrindamas, kas dedasi už automobilio, vairuotojas taip pat pasižiūri atstumo, kurį jis gali nuvažiuoti atbuline eiga. Tai labai svarbu, nes, važiuojant atbuline eIga, svarbus kiekvienas kelio centimetras. Prieš judėdamas atbulomis, vairuotojas kartais keletą kartų išlipa iš automobilio ir patikrina, ar dar gali saugiai pavažiuoti atgal, kad nekliudytų už jo stovinčios mašinos.

Automobilių supirkimas Kaune ir aplinkiniuose rajonuose.

Važiuoti atbuline eiga automobiliu su priekaba iš viso neįmanoma, nes negalima gerai valdyti priekabos. Todėl jo vairuotojas turi sustoti taip, kad netektų naudotis atbuline eiga. Šia eiga galima važiuoti balniniu vilkiku su priekaba, kai jj valdo labai patyręs vairuotojas, mokantis valdyti automobilį vilkiką, kurio užpakalinė ašis yra puspriekabės varančioji ašis.

Pasitaiko, kad automobilis sugenda važiuojant: užsiteršia degalų tiekimo vamzdynas, perdega saugiklis, atsijungia žvakės aukštos įtampos laidas, sprogsta padanga. Vairuotojas esti priverstas sustoti ir pašalinti gedimą. Jis visada turi būti pasiruošęs tokiam ,netikėtumui. Atsiradus gedimui, panaudodamas automobilio įsibėgėjimą, sustoja dešinėje pusėje, prie šaligatvio. Jeigu to padaryti nepavyko, automobilis rankomis nustumiamas prie važiuojamosios kelio dalies krašto. Čia būtina užtrukti kiek galima trumpesnį laiką.

Apsinuodijimo laipsnis ir jo simptomai nuo CO koncentracijos

Patiko? Pasidalink

Įvažiuoti į sankryžą, esant raudonam arba geltonam šviesoforo signalui, draudžiama

Prieš sankryžą stovint ženklui „Stop“, skersinė „stop“ linija yra vieta, iki kurios vairuotojas turi privažiuoti, sustoti ir nustatyti, ar saugu važiuoti į sankryžą (arba geležinkelio pervažą). Tokiais atvejais skersai kelio važiuojamosios dalies gali būti stambiai užrašyta ištęstomis, iš tolo matomomis raidėmis „STOP“.

Panagrinėkime eismo juostose pažymėtų rodyklių reikšmę. Prieš sankryžą jos nurodo, kokia eismo juosta atitinka kryptį, kuria vairuotojas ketina važiuoti už sankryžos. Kai rodyklės nukreiptos tiesiai, iš savo eismo juostos jis gali važiuoti tik tiesiai per sankryžą; kai rodyklė nukreipta į kairę, gali sukti tiktai kairėn; kai rodyklė rodo į dešinę, gali važiuoti tiktai dešinę pusę. Tačiau yra ir rodyklių, vienu metu rodančių į kairę, į dešinę ir tiesiog. Iš eismo juostos su tokia rodykle valia važiuoti bet kuria iš nurodytų krypčių.

Paprastai rodyklės, leidžiančios ir reikalaujančios sukti kairėn, žymimos eismo juostoje, esančioje arčiausia važiuojamosios dalies vidurio, o rodyklės, nurodančios sukti į dešinę, — kraštinėje dešinėje eismo juostoje.

Beje, yra ir šios taisyklės išimčių, ypač keliuose su daugiaeiliu eismu, kur dviejose gretimose juostose gali būti rodyklių, leidžiančių sukti į tą pačią pusę, t. y. vienu laiku sukti (pavyzdžiui, į kairę) dviem automobiliams, važiuojantiems greta.

Auto supirkimas Vilniuje ir ne tik tais.

Artėjant prie sankryžos su eismo juostomis, galima pastebėti, kad išilginės brūkšninės linijos nuo tam tikro atstumo virsta ištisinėmis. Rodyklės važiuojamojoje dalyje buvo žymiai anksčiau dėl to, kad vairuotojas turėtų laiko ir pakankamą atstumą eismo juostai pakeisti, t. y. užimtų tą ištisinėmis linijomis apribotą juostą, kuri atitiktų tolesnio važiavimo kryptį. Jeigu vairuotojas suklydo arba neapsižiūrėjęs užėmė ne tą eismo juostą, jis jau nebegali kirsti ištisinės linijos ir bausmei už savo klaidą privalo važiuoti jam nereikalinga kryptimi. Ištaisyti savo klaidą jis galės tik toje kelio atkarpoje, kur tai padaryti bus leidžiama.

Šviesoforai

Kai kuriose kelių, o daugiausia miestų gatvių sankryžose eismą reguliuoja šviesoforų šviesos signalai. Šviesoforai turi trijų spalvų signalus: viršuje — raudoną, viduryje — geltoną ir apačioje — žalią. Jų reikšmė aiški iš kelių eismo taisyklių. Kiekvienas vairuotojas žino, kad įvažiuoti į sankryžą, esant raudonam arba geltonam šviesoforo signalui, draudžiama. Tačiau čia yra numatyta išimtis. Kai vairuotojas, greitai važiuodamas, stengiasi pervažiuoti sankryžą, esant žaliam signalui, ir čia pat užsidega geltonas signalas, jis dar gali įvažiuoti sankryžą.

Šoninis slydimas dažnai sukelia avariją.

Atlikę nesudėtingą apskaičiavimą, įsitikinsime, kad duotoji išimtis neprieštarauja bendrai taisyklei, pagal kurią, esant geltonam šviesoforo signalui, visos transporto priemonės turi apleisti sankryžą. Tarkime, automobilis įvažiuoja sankryžą nedideliu greičiu, pavyzdžiui, 30 km/h, arba per 1 s nuvažiuoja daugiau kaip 8 m. Pasikeitus šviesoforo signalui, pervažiuoti dviejų plačių gatvių sankryžą, t. y. apie 24 m, prireiks beveik 3 s. Tokioje sankryžoje geltonas signalas dega 5 s. Taigi, vairuotojas turės atsargoje dar 2 s ir, be abejonės, suspės „peršokti“ sankryžą, prieš užsidegant raudonam

Patiko? Pasidalink

Išnagrinėkime įspėjančiuosius ženklus, statomus prieš sankryžas

Išnagrinėkime įspėjančiuosius ženklus, statomus prieš sankryžas. Praktiškai yra trys. Pagal įstrižainę nubrėžto kryžiaus ženklas žymi lygiareikšmių kelių susikirtimą. Čia pirmumo teisė suteikiama vairuotojams, važiuojantiems iš dešinės pusės. Ženklas su plačia vertikalia strėle, perkirsta plonu horizontaliu brūkšniu, rodo, kad artėjame prie sankryžos, kurioje mes turime pirmumo teisę. Ir pagaliau apversto trikampio ženklas įspėja, kad artėjame prie sankryžos, kurioje mes turime suteikti pirmumo teisę transporto priemonėms, važiuojančioms kertamuoju keliu.

Beje, čia tenka padaryti vieną pastabą. Važiuojant per sankryžą, pažymėtą plačia vertikalia rodykle, niekada nereikia per daug pasitikinčiai naudotis savo pirmumo teise. Tokią sankryžą važiuojama atsargiai, nes kitas vairuotojas, kuris privalo mus praleisti, gali nepaisyti savo pareigos ir tada gali įvykti avarija. Todėl, netgi žinodami savo teisę, turime būti ypač atsargūs ir atsižvelgti į kito vairuotojo, dviratininko arba vežėjo galimą neatsargumą. Geriau iš viso nepasinaudoti savo teise, negu patekti į avariją, kad ir ne dėl savo kaltės.

Čia derėtų pateikti kiek nemalonų posaki: „Nueik į kapines ir perskaityk antkapio užrašą: čia guli tas, kuris pasinaudojo pirmumo teise“. Galbūt, šis posakis sergės vairuotoją nuo pavojaus, susijusio su per dideliu pasitikėjimu, kad kiti eismo dalyviai griežtai laikysis taisyklių.

Paprastai jie nežinojo apie jokią pirmumo teisę, nes niekas jiems to nepapasakojo. Nors tie vežėjai keletą dešimtmečius važnyčiojo arklius, niekada negirdėjo apie kelių eismo taisykles, išskyrus atsakomybę už važiavimą be žibinto naktį.

Miestuose pirmumo teisės nuostato šiaip taip laikosi (ir tai dažniausiai tik vairuotojai), bet, važiuojant užmiesčio keliais, vairuotojas dažnai patenka į situacijas, kuriose tik ypatingas atsargumas sankryžoje padeda jam išvengti neretai pavojingų susidūrimų.

Prie įspėjančiųjų ženklų dažnai galima pamatyti simbolį, nenumatytą eismo taisyklėse, tačiau anaiptol ne mažiau visiems suprantamą.

Nereikia ignoruoti ženklo „Susikirtimas su tramvajaus linija“, nes jis įspėja ne tik apie tai, kad artėjame prie pervažos per tramvajaus bėgius, bet ir apie tai, kad ji labai pavojinga. Greitai bėgiais riedantis tramvajus gali netikėtai užklupti vairuotoją. Šis įspėjimas yra ypač svarbus, nes tramvajaus bėgius iš šono sunku pastebėti, o jo žibintai tamsoje arba gatvės šviesoje blogai matomi. Įspėjantysis ženklas „Susikirtimas su tramvajaus linija“ nepaprastai reikalingas miestuose, kaip ir užmiestyje, kur važinėja šiuolaikiniai tramvajai, išvystantys didelį greiti.

Automobilių supirkimas Vilniuje kainos

Labai daug avarijų įvyksta, automobiliams užvažiavus ant bėgių prieš pat artėjantį tramvajų. Vairuotojai, išlikę gyvi po tokios avarijos, prisiekinėja, kad iš viso nematė tramvajaus arba manė, jog suspės pervažiuoti bėgius. Tik rimtai atsižvelgę į šio ženklo įspėjimą, niekada nepateksime į tokią situaciją.

Stabdyti reikia sklandžiai, kiek tai įmanoma konkrečioje situacijoje

Patiko? Pasidalink

Yra du apsisukimo būdai su automobiliu

Siaurame kelyje, kur negalima apsisukti vienu pasukimu, apsisukama, atliekant keletą manevrų. Yra du apsisukimo būdai. Pirmuoju būdu apsisukti pradedama, važiuojant į priekį. Automobilis lėtai važiuoja nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kiek galima staigiau sukdamas kairėn. Šioje apsisukimo dalyje judama lėtai, kad priekiniai ratai iki pat galo būtų pasukti į kairę kuo trumpesnėje atkarpoje. Neprivažiavus iki važiuojamosios dalies krašto, reikia greitai pasukti priekinius ratus iki galo į priešingą, t. y. dešiniąją, pusę.

Vadinasi, tuo momentu, kai padangos palies šaligatvio bortą, automobilio ratai bus iki galo pasukti dešinėn. Šis manevras skirtas pasiruošimui važiuoti atbuline eiga.

Po to atbuline eiga nedideliu kampu automobilis nuvairuojamas į priešingą važiuojamosios dalies pusę. Čia vairuotojas, įjungęs pirmąją pavarą, pasuka ratus kairėn ir važiuoja pirmyn. Apsisukimas baigtas.

Apsisukant siaurame kelyje, šiuos manevrus reikia atlikti kelis kartus, stengiantis paruošiamojoje fazėje pasukti ratus į priešingą pusę kuo trumpesnėje automobilio judėjimo atkarpoje.

Antruoju būdu apsisukimas pradedamas, važiuojant atgal. Kai kuriems vairuotojams šis būdas yra patogesnis. Pradedama važiuoti atbuline eiga, sukant priekinius ratus kiek galima labiau kairėn. Tai ne visada lengva padaryti, nes tatai liečia šaligatvio bortą ir juos sunku pasukti. Todėl kartais būtina pavažiuoti maždaug 30 cm nuo šaligatvio.

Patyrę vairuotojai greitai apsisuka ir be šio manevro.

Toliau vairuotojas pasuka priekinius ratus iki galo kairėn ir tol važiuoja, kol užpakalinis ratas paliečia priešingo šaligatvio bortą. Ir šiuo atveju priekinius automobilio ratus jis turi pasukti į priešingą pusę dar prieš tai, kai užpakaliniai mašinos ratai atsirems į šaligatvio bortą. Sukant priekinius ratus, rekomenduojama lėtai važiuoti.

Dabar automobilis stovi skersai važiuojamosios kelio dalies, jo ratai pasukti į dešinę. Vairuotojas, važiuodamas pirmyn, šiame kelyje baigia apsisukimą.

Yra dar keletas apsisukimo būdų: apsisukimas dviem manevrais, panaudojant sankryžoje kelią iš dešinės, ir apsisukimas dviem manevrais, panaudojant sankryžoje kelią iš kairės.

Kai kelias siauras arba automobilis gana ilgas, pavyzdžiui autobusas, apsisukimo manevrus tenka kartoti keletą kartų. Patyręs vairuotojas gali lengvai apsisukti kelyje, kurio plotis tik 1,5 karto didesnis už jo automobilio ilgi.

Automobilių supirkimas Kaune

Patiko? Pasidalink

Sąsaja tarp girtumo ir automobilių supirkimo

Alkoholio koncentracija kraujyje pradeda didėti nuo išgėrimo momento ir didžiausią reikšmę pasiekia laiko tarpu nuo 20 min. iki 1,5 val., paskui, alkoholiui sudegant organizme, ji mažėja. Vidutiniškai per 1 val. sudega 0,1-0,12 alkoholio. Vairuotojas, išgėręs dvi taureles degtinės arba tris konjako, negali vairuoti automobilio mažų mažiausia 10 val. Tačiau žmogaus organizme alkoholis gali išlikti kur kas ilgesnį laiką.

Deja, vairuotojai dažnai nepaiso pavojaus, kurį sukelia alkoholio vartojimas, o drausminės nuobaudos nepakankamai auklėja. Daugelis vairuotojų negali atsispirti galimybei išgerti. Tuo momentu jie nesuvokia visų alkoholio vartojimo pasekmių. Tokie vairuotojai dažnai tampa avarijų kaltininkais, esti areštuojami arba įkalinami; privalo išmokėti dideles sumas nukentėjusiųjų avarijose nuostoliams atlyginti. Pagaliau, gerdamas alkoholinius gėrimus, vairuotojas rizikuoja netekti teisių keleriems metams.

Girtumo laipsniai

Iki 0,5 Šiek tiek jaudresnė būsena, kurios vairuotojas nepastebi; reakcijos trukmė sumažėja, reakcija darosi staigesnė; automobilis valdomas grubiai; pernelyg optimistiškai vertinama situacija kelyje; atsiranda mieguistumas; klaidingai samprotaujama

Nuo 0,5 iki 1,0 Sutrinka -judesių koordinacija, žymiai pailgėja reakcijos trukmė; neteisingai sprendžiama ir klaidingai vertinama situacija; pablogėja regėjimo aštrumas ir gebėjimas nustatyti nuotolį pailgėja apakinimo trukmė, prasilenkiant naktį (vairuotojas, kuris suvokia savo būseną, kartais gali išvengti avarijos)

Nuo 1,0 iki 1,5 Kiekvienas vairuotojas, nepriklausomai nuo jo atsparumo alkoholio poveikiui, įgauna būseną, kuri kelia grėsmę eismo saugumui; keletą kartų , pailgėja reakcijos trukmė; atsiranda bravūriškumas, kitų eismo dalyvių negerbimas; gali sutrikti pusiausvyra; vairuotojas nesilaiko nustatytos judėjimo linijos, nerūpestingai, ne laiku ir per daug staigiai sukinėdamas vairą; atsiranda valiūkiškumas, įgaunąs agresyvumą aplinkai ir sąmoningai sudarąs rizikingas situacijas. Vairuotojas, turįs tokį alkoholio kieki kraujyje, yra pavojingas ir dėl per daug rizikingo vairavimo, reakcijai gerokai sulėtėjus, tampa potencialiu avarijų kaltininku. Tai patvirtina ir statistiniai duomenys

Nuo 1,5 iki 2,0 Organizmo apsinuodijimas alkoholiu tęsiasi; atrodo, kad vairuotojas pirmą kartą vairuoja automobilį ir nesugeba apskaičiuoti greičio; „gaidiško pasipūtimo“ jausmas ir kitų eismo dalyvių negerbimas pasiekia aukščiausią ribą; sutrinka pusiausvyra ir kalba; tokia vairuotojo būsena labai pavojinga ir keleiviams automobilyje, ir aplinkiniams

Daugiau kaip 2,0 Vairuotojas be galo sunkiai valdo automobilį, nes nebesugeba taisyklingai atlikti būtinų operacijų; jis ne tik klysta, bet ir nebesuvokia situacijos; visiškai nesiorientuoja jį supančioje aplinkoje, daro beprasmiškus judesius; tam tikrais atvejais tokia būsena gali būti mažai pavojinga (!), nes vairuotojas netgi nebegali paleisti automobilio variklio.

Automobilių supirkimas Klaipėda – sąsajos tarp girtumo ir avarijos.

Patiko? Pasidalink

Vairuotojas – automobilių supirkimo priežastis

Darbingumas sumažėja vartojant kai kuriuos vaistus prieš darbą arba jo metu.

Ypač pavojingi vaistai, į kurių sudėtį įeina migdomieji preparatai. Manoma, kad vakare prieš miegą pavartoti vaistai gali neigiamai veikti vairuotojo darbingumą ir kitos dienos rytą.

Kai kuriose šalyse daug eismo nelaimių įvyko dėl to, kad, vairuotojai vartojo migdomuosius ir raminančiuosius preparatus. Austrų profesorius K. Vagneris, išnagrinėjęs daugiau kaip 9 tūkst. eismo nelaimių, nustatė, kad 160 proc jų priežasčių yra vaistai ir migdomieji preparatai. VPR yra sudarytas vaistų, turinčių neigiamos įtakos vairuojant automobilį, sąrašas. Šiame sąraše yra atropinas, beladonas, rezerpinas, elenijus, streptocidas, piramidonas ir kiti paplitę vaistai, kurie dažnai vartojami nepasikonsultavus su gydytoju.

Vairuotojui reikėtų atsiminti, kad, blogai, pasijutus, reikia kreiptis į gydytoją ir nesigydyti pačiam.

Norint išvengti eismo nelaimių, susijusių su patologine vairuotojų būsena, svarbu autotransporto įmonėse organizuoti medicininę kontrolę.

Medicininė kontrolė privaloma lakūnams ir lokomotyvų mašinistams. Vairuotojo darbas yra ne mažiau atsakingas, tačiau vairuotojų sveikata prieš darbą mediciniškai tikrinama dar ne visose autotransporto įmonėse.

Automobilių supirkimas Šiauliuose – eismo nelaimės nesirenka miesto

Siekiant sumažinti eismo nelaimių kiekį, pagrindinis dėmesys skiriamas ne vairuotojui, o automobilio techninei būklei, neatsižvelgiama į tai, kad, statistikos duomenimis, 70% visų eismo nelaimių įvyksta dėl vairuotojų kaltės.

Todėl eismo saugumo problema labiausiai priklauso nuo vairuotojo darbo patikimumo: jo sveikatos būklės, darbingumo ir psichofiziologinių

Šiuo požiūriu svarbus vaidmuo tenka į automokyklas stojančių asmenų medicininiam patikrinimui ir periodiškam vairuotojų sveikatos tikrinimui. Naujoji instrukcija apie transporto priemonių vairuotojų pakartotinį sveikatos tikrinimą numato diferencijuotai vertinti vairuotojų su stažu ir stojančių į automokyklas, vairuotojų profesionalų, vairuotojų mėgėjų, vairuotojų karo ir darbo invalidų sveikatą. Diferencijuoti ne tik reikalavimai vairuotojų sveikatos, būklei, bet ir pakartotinio tikrinimo terminai, kurie kai kurioms vairuotojų kategorijoms sumažinti (nuo 5 iki 1 metų). Tačiau net ir tobuliausia instrukcija negali pakeisti nuolatinės vairuotojų sveikatos būklės stebėjimo, jų darbo bei poilsio režimo kontrolės. Tokia kontrolė turi būti atliekama sistemingai autotransporto įmonių (ATI) sveikatos punktuose.

Salia plataus gydymo ir profilaktikos priemonių komplekso, ATĮ sveikatos punktuose patikrinama vairuotojų sveikata prieš kelionę.

Pagal HHHAT’o pasiūlytą metodiką medicininė apžiūra prieš kelionę pradedama paklausiant vairuotoją apie savijautą, poilsio (miego) trukmę ir sąlygas. Toliau vairuotojų funkcinė būklė tikrinama nustatant pulso dažni, matuojant kraujospūdi ir, jeigu reikia, kūno temperatūrą.

Įtariant apsvaigimą alkoholiu, tikrinama su indikatoriniais vamzdeliais Machovo-Sinkarenkos arba Rapoporto metodais.

Draugai rašo apie savikontrolę.

Patiko? Pasidalink

PAVARŲ DĖŽIŲ VARIANTAI IR JŲ VEIKIMO PRINCIPAI

Kelyje automobilis susiduria su įvairiomis kliūtimis, nevienodomis kelio sąlygomis, kurios, beje, dažnai keičiasi. Tuščias automobilis greitai lekia lygiu asfaltuotu keliu. Variklis neapkrautas, lengvai dirba. Visiškai kas kita, kai mašina pilnai apkrauta, veža daug krovinių ar keleivių prastu nelygiu vieškeliu. Dėl to automobilis visą laiką turi prisitaikyti prie besikeičiančių kelio sąlygų, nevienodo apkrovimo. Čia ir susiduriame su fizikos dėsniu, kurio esmę populiariai galima nusakyti taip: laimi jėgos — pralaimi greičio ir, priešingai, laimi greičio — pralaimi jėgos. Dėka šio dėsnio ar „auksinės“ taisyklės gerame kelyje ir pakrautas automobilis gali išvystyti didelį greitį. Tačiau įkalnėn greitai neįvažiuosi, neužteks jėgos. Būtina automobilio ratams suteikti didesnę traukos jėgą.

Tam reikalingas mechanizmas, kuris leistų automobiliui prisitaikyti, tai yra keisti važiavimo greiti ir ratų traukos jėgą pagal vairuotojo komandą priklausomai nuo važiavimo sąlygų. Šis mechanizmas — pavarų dėžė.

Dar I. Kulibinas savo „savaeigiame ekipaže“ sukonstravo nesudėtingą įrenginį iš įvairaus dydžio krumpliaračių keisti važiavimo greičiui. Jo principas iki šių dienų naudojamas beveik visų šiuolaikinių automobilių pavarų dėžėse.

Pavarų dėžė skirta pakeisti variklio alkūninio veleno sukimo momentui, perduodamam per kardaninį veleną automobilio varantiesiems ratams. Dėka jos automobilis gali keisti judėjimo krypti, tai yra važiuoti ne tik pirmyn, bet ir atbuline eiga. Be to, pavarų dėžė leidžia atjungti variklį nuo transmisijos, kai automobilis stovi arba važiuoja iš inercijos.

Pavarų dėžės dėka automobilis gali geru keliu išvystyti didelį greiti, o važiuodamas blogu keliu arba įkalnėn įveikti kliūtis ir išvystyti didelę traukos jėgą: tik reikia nekeičiant variklio apsisukimų skaičiaus įjungti žemesnę pavarą. Todėl automobiliuose naudojamos laipsninės krumpliaratinės pavarų dėžės.

Krumpliaratinėje pavarų dėžėje, sudarytoje iš dviejų krumpliaračių, kurių mažesnis yra varantysis, o didesnis — varomasis, varomojo krumpliaračio sukimo momentas (tuo pačiu ir jėga) bus tiek kartų didesnis, kiek jo krumplių skaičius bus didesnis už varančiojo krumpliaračio krumplių skaičių. Dabar lengvuosiuose automobiliuose dažniausiai yra naudojamos keturlaipsnės pavarų dėžės, turinčios keturias pavaras važiuoti pirmyn ir vieną važiuoti atgal. Naudojamos ir trilaipsnės, penkialaipsnės pavarų dėžės. Pavaros perjungiamos svirties pagalba, tačiau yra gaminamos, ir automatinės pavarų dėžės.

Superkamos mašinos su automatinėmis pavarų dėžėmis pasaulyje nebe naujiena. Iš pradžių automatinės pavarų dėžės buvo naudojamos JAV gaminamuose dideliuose, kelias tonas sveriančiuose lengvuosiuose automobiliuose. Vėliau tokios pavarų dėžės pradėtos naudoti ir mažesniuose lengvuosiuose automobiliuose.

Automobilis su automatine pavarų dėže sankabos mechanizmo neturi jį atstoja hidrodinaminis sukimo momento keitiklis.

Kam reikalingos tokios pavarų dėžės? Ar nė paprasčiau gaminti automobilius su įprastinėmis mechaninėmis pavarų dėžėmis.

Automobilio su mechanine pavarų dėže vairuotojas priklausomai nuo eismo situacijos, važiavimo greičio, kelio sąlygų nuolat turi laiku perjunginėti pavaras. Kai kelias lygus, greitis didelis, reikia įjungti aukščiausią pavarą, kai važiuojame į statų kalną, ar pajudame iš vietos — žemiausią (pirmą). Ir taip visą laiką. Tai vargina — neleidžia atsipalaiduoti, tenka nuolat nuimti ranką nuo vairo ir svirtimi perjungti pavaras. Jei pavaros persijungia automatiškai, vairuotojo darbas palengvėja.

Automatinės pavarų dėžės įrengiamos taip pat ir autobusuose, sunkvežimiuose. Ateitis priklauso tik tokioms pavarų dėžėms.

Daugiau apie varančių ratų sistemas

Mūsų draugai: automobiliu supirkimas Vilnius

Patiko? Pasidalink