GRUNTAVIMO IR POLITŪRAVIMO DARBAI

Gruntavimas. Prieš gruntuojant, išdžiūvęs medžio paviršius dar pasvidinamas. Šį kartą geriau svidinti išilgai medžio suveltų ašutų kuokštele, negu svidinamuoju popieriumi. Ašutai nepažeidžia beicuotos medienos.

Gruntuojant politūra užtepama du kartus išilgai medžio skudurėliu arba vatos tamponu. Išdžiūvęs paviršius vėl lengvai pasvidinamas. Norint, kad jis būtų visai lygus, reikia prieš gruntuojant medienos poras užtepti specialia pasta — porų užpildu. Tačiau jas galima užkišti ir politūruojant. Tam tikslui gruntuotas ir nusvidintas paviršius dar bent porą kartų perpolitūruojamas, šį kartą ne išilgai medžio, bet sukant gniaužtu paviršiuje ratus. Iš pradžių, kol gniaužte yra daugiau politūros, juo tepama beveik nespaudžiant, o kai jau politūra baigiasi, — galima ir stipriau paspausti. Aplamai kiek ir kur spausti, kur ir kada daugiau ar mažiau tepti, turi jausti pats politūruotojas. Nors politūra džiūsta, palyginti, greit, ir jos sluoksnius galima tepti beveik vieną po kito, tačiau, prieš tepant, visada reikia žiūrėti, kad paviršius būtų išdžiūvęs. Kitaip — politūrą galima lengvai nubraukti, be to, ji veltųsi, ir neįmanoma būtų toliau dirbti. Kai jau paviršius atrodo gražiai politūra padengtas, reikia leisti jam gerai išdžiūti. Po to paviršių truputį pabarstyti pemzos milteliais ir, sudrėkinus gniaužtą skystesne (labiau spiritu atskiesta) politūra, sukant paviršiuje ratus, vėl kelis kartus perpolitūruoti. Tuo būdu ne tik užsipildo medienos poros, bet ir paviršius kartu nusvidinamas. Po to dar porą kartų perpolitūravus be miltelių, galima laikyti gruntavimą baigtu. Po gruntavimo visada lieka daug dulkių, daug statybinių atliekų.

Politūravimas — to paties grunto dengimas ir lyginimas toliau, kol paviršius ima blizgėti. Pradėti politūruoti galima ne anksčiau kaip po vienos paros, baigus gruntuoti. Politūruojant ant paviršiaus galima kartkartėmis užlašinti po kelis lašus sėmenų aliejaus. Gniaužtas neturi būti nei perdaug šlapias, nei perdaug sausas. Jo apačia turi būti visuomet švari, minkšta ir neaplipusi.

Poliravimo tikslas — nuimti nuo politūruojamo paviršiaus visą aliejaus likutį. Tai atliekama, politūruojant toliau visai skysta politūra. Iš pradžių dar galima užlašinti vieną kitą lašą aliejaus, o baigiant gniaužtą reikia vilgyti tik grynu spiritu. Daroma taip: kai jau paviršius išsilygina, tik jame dar matomi vadinamieji politūravimo debesys, imamas visai švarus vilnonis arba vatinis gniaužtas, suvilgomas spiritu ir, užvyniojus dviguba linine drobe, beveik visai nespaudžiant ir nesukant, o braukiant tiesiai, blizginama tol, kol nelieka jokių matinių pėdsakų. Baigiant blizginti, kai gniaužtas jau yra beveik apysausis, reikia nuimti nuo jo vieną eilę drobės ir su likusia poliruoti tol, kol gniaužtas lieka visai sausas. Tuo ir baigiama politūruoti.

Beicuoti cheminiais beicais yra daug sudėtingiau, ir čia to darbo neverta aprašinėti. Kaip cheminio beicavimo pavyzdį galima nurodyti ąžuolo beicavimą geležies sulfato (kuporoso) tirpalu vandenyje. Priklausomai nuo tirpalo stiprumo ąžuolo mediena, kuri, kaip žinoma, turi tanino rūgščių, nusidažo šviesiau arba tamsiau pilkai, net juodai. Išdžiūvęs paviršius lakuojamas, arba politūruojamas.

Kitų medžių medienos geležies sulfato tirpalas nenudažo, sugadina buitinę techniką.

Daug ką galima sužinoti… https://lt.wikipedia.org/wiki/Glaistas

Patiko? Pasidalink

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *