Vidinių pamatų rūsio sienų stiprinimo, remonto dviejų būdų palyginimas

Vidinės rūsio sienos storis 250mm. Dėl medžiagų nuovargio  atsiradusios deformacijos pamatų mūrinyje: suirimai, ištrupėjusios mūrinio plytos, susilpnėjusios siūlės – sumažina  pamatų atlaikymo galią. Pamatų remontas yra būtinas.

Reikalinga pašalinti esamas deformacijas, sustiprinti sieną, sustabdyti tolesni irimą, padidinti pamatų atlaikymo galią dėl konstrukcijos nuovargio.

Vidinių sienų pamatų stiprinimo būdai: pamatai su gelžbetoninėmis apkabomis. Ir pamatai su betono stulpais, sijomis, nutinkavimas.

Pirmuoju variantu – g/b apkabos pastovaus skerspjūvio daromos iš abiejų pamato pusių, jungiamos tarpusavyje metaliniais inkarais, kurie statomi nerečiau kaip 1,5 – 2,0 m pagal sienos ilgį. Šiuo būdu pamatai sutvirtinami tik žemutinėje sienos dalyje. Kadangi pagal esama sienos būklę remontuoti reikia visu sienos aukščiu ir visų sienos ilgiu,  padidinti atlaikymo galią ir apsaugoti sieną nuo gręsenčių deformacijų, ištaisyti esamus defektus. Konkrečiam atvejui pasirenkamas remonto sprendimo būdas su betono stulpais, sijomis, nutinkuojant tarpus tarp kolonų cementiniu skiediniu. Taikant šį metodą esamas pamatas sustiprinamas betono stulpais iš abiejų pusių, juos sujungiant metalinėmis sijomis kiaurai sienoje išmušta anga. Tai sustiprina pamato stabilumą ir padidina atlaikymo galią. Šio metodo trūkumas – mažinas patalpos plotas.

Remonto darbų atlikimo technologija

Pamatų stiprinimas betono stulpais, sijomis, tinkuojant tarpus:

  1. Pagal pateiktus paskaičiavimus (betoninių grindų dangos išradimo apimčių darbo kiekių skaičiavimo žiniaraštis ir brėžinius) išardomos rūsio grindys iki grunto visu išorinės sienos perimetru 0,6m pločiu.
  2. Naudojantis brėžiniais ir skaičiavimais iškasamos tranšėjos visu perimetru 0,4m gyliu iki pamato pado lygio.
  3. Lygių paviršių nuvalymas vandeniu, naudojant aukšto slėgio plovimo įrenginį dirbant ant žemės.
  4. Angų išmušamos plytų konstrukcijose pneumoplaktuku, 22cm pločio ir 17cm aukščiu. Vietos nurodytos brėžiniuose.
  5. Plieninių dvitėjinių profilių montavimas pagal brėžinius.
  6. Statomi inventoriniai klojiniai iš lentų apipjaustytu 3rūš. 32mm storio.
  7. Betonas supilamas stulpams formoti.
  8. Pamatų stiprinimas tarpų tarp kolonų, juos torkretuojant paskleidžiant 10mm storio skiedinio.
  9. Tranšėjų, iškasų užpylimas iškastu gruntu, rankiniu būdu.
  10. Betoninių grindų įrengimas.

Išvada:

Pamatai požeminė pastato dalis, atlaiko visą pastato apkrovą ir perduoda svorį į pagrindą. Kiekviena konstrukcija patyria „nuovargį“ nuo veikiančių jėgų. Atsiradus nukrypimams yra būtinas remontas. Kiekvienas remontuojamas ar rekonstruojamas pastatas yra skirtingas nuo kitų tiek savo konstruktyvine schema, statybinėmis konstrukcijomis, būkle, deformacijomis ir jų atsiradimo priežastimis, išplanavimu bei aukštingumu. Parenkant remonto būdą reikia žinoti esamų pažeidimo priežastys įvertinti tolimesnes deformacijas ir jų atsiradimo veiksnius.

Pamatų remontų sprendimai ir metodų taikymo būdai parinkti pagal priimtas pamato pažeidimo situacijas naudojantis literatūros rekomendacijomis ir  stiprinimo darbų technologijomis. Sudaryti sienų stiprinimo būdų brėžiniai.

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Remontas

 

GRUNTAVIMO IR POLITŪRAVIMO DARBAI

Gruntavimas. Prieš gruntuojant, išdžiūvęs medžio paviršius dar pasvidinamas. Šį kartą geriau svidinti išilgai medžio suveltų ašutų kuokštele, negu svidinamuoju popieriumi. Ašutai nepažeidžia beicuotos medienos.

Gruntuojant politūra užtepama du kartus išilgai medžio skudurėliu arba vatos tamponu. Išdžiūvęs paviršius vėl lengvai pasvidinamas. Norint, kad jis būtų visai lygus, reikia prieš gruntuojant medienos poras užtepti specialia pasta — porų užpildu. Tačiau jas galima užkišti ir politūruojant. Tam tikslui gruntuotas ir nusvidintas paviršius dar bent porą kartų perpolitūruojamas, šį kartą ne išilgai medžio, bet sukant gniaužtu paviršiuje ratus. Iš pradžių, kol gniaužte yra daugiau politūros, juo tepama beveik nespaudžiant, o kai jau politūra baigiasi, — galima ir stipriau paspausti. Aplamai kiek ir kur spausti, kur ir kada daugiau ar mažiau tepti, turi jausti pats politūruotojas. Nors politūra džiūsta, palyginti, greit, ir jos sluoksnius galima tepti beveik vieną po kito, tačiau, prieš tepant, visada reikia žiūrėti, kad paviršius būtų išdžiūvęs. Kitaip — politūrą galima lengvai nubraukti, be to, ji veltųsi, ir neįmanoma būtų toliau dirbti. Kai jau paviršius atrodo gražiai politūra padengtas, reikia leisti jam gerai išdžiūti. Po to paviršių truputį pabarstyti pemzos milteliais ir, sudrėkinus gniaužtą skystesne (labiau spiritu atskiesta) politūra, sukant paviršiuje ratus, vėl kelis kartus perpolitūruoti. Tuo būdu ne tik užsipildo medienos poros, bet ir paviršius kartu nusvidinamas. Po to dar porą kartų perpolitūravus be miltelių, galima laikyti gruntavimą baigtu. Po gruntavimo visada lieka daug dulkių, daug statybinių atliekų.

Politūravimas — to paties grunto dengimas ir lyginimas toliau, kol paviršius ima blizgėti. Pradėti politūruoti galima ne anksčiau kaip po vienos paros, baigus gruntuoti. Politūruojant ant paviršiaus galima kartkartėmis užlašinti po kelis lašus sėmenų aliejaus. Gniaužtas neturi būti nei perdaug šlapias, nei perdaug sausas. Jo apačia turi būti visuomet švari, minkšta ir neaplipusi.

Poliravimo tikslas — nuimti nuo politūruojamo paviršiaus visą aliejaus likutį. Tai atliekama, politūruojant toliau visai skysta politūra. Iš pradžių dar galima užlašinti vieną kitą lašą aliejaus, o baigiant gniaužtą reikia vilgyti tik grynu spiritu. Daroma taip: kai jau paviršius išsilygina, tik jame dar matomi vadinamieji politūravimo debesys, imamas visai švarus vilnonis arba vatinis gniaužtas, suvilgomas spiritu ir, užvyniojus dviguba linine drobe, beveik visai nespaudžiant ir nesukant, o braukiant tiesiai, blizginama tol, kol nelieka jokių matinių pėdsakų. Baigiant blizginti, kai gniaužtas jau yra beveik apysausis, reikia nuimti nuo jo vieną eilę drobės ir su likusia poliruoti tol, kol gniaužtas lieka visai sausas. Tuo ir baigiama politūruoti.

Beicuoti cheminiais beicais yra daug sudėtingiau, ir čia to darbo neverta aprašinėti. Kaip cheminio beicavimo pavyzdį galima nurodyti ąžuolo beicavimą geležies sulfato (kuporoso) tirpalu vandenyje. Priklausomai nuo tirpalo stiprumo ąžuolo mediena, kuri, kaip žinoma, turi tanino rūgščių, nusidažo šviesiau arba tamsiau pilkai, net juodai. Išdžiūvęs paviršius lakuojamas, arba politūruojamas.

Kitų medžių medienos geležies sulfato tirpalas nenudažo, sugadina buitinę techniką.

Daug ką galima sužinoti… https://lt.wikipedia.org/wiki/Glaistas

Gręžiniai ir geologiniai tyrinėjimai

Gręžiniai ir geologiniai tyrinėmai 

Darant gręžinius, nustatoma grunto sluoksnių storis ir sudėtis, jų slūgsojimo sąlygos. Iš gręžinių imami grunto ir vandens pavyzdžiai. Be to, juose atliekami kai kurie bandymo darbai. Gręžiniai išdėstomi tinklu arba linijomis. Atstumas tarp gręžinių esti nuo 100 iki 300 m ir priklauso nuo teritorijos geomorfologinių ypatybių ir pastatų išdės­tymo. Jeigu statybos aikštelės gamtinės sąlygos paprastos ir statiniai. nesudėtingi, tai gręžiami 10 m gylio gręžiniai, retais atvejais — 15— 20 m gylio. Esant sudėtingoms sąlygoms, 20-30% gręžinių turi būti 20-30 m gylio. Jeigu negiliai nuo paviršiaus slūgso uoliniai gruntai, tai gręžiniai jgręžiami j uolą 0,5-1,0 m. Tyrinėjant gruntus po aukš­takrosnių, dūmtraukių pamatais, gręžiniai gali būti gilesni kaip 30 m. Grunto pavyzdžių reikia imti tiek, kad būtų galima pilnai api­būdinti kiekvieną grunto sluoksnj, slūgsanti statybos aikštelės terito­rijoje. Požeminio vandens pavyzdžiai imami, siekiant nustatyti jo agresyvumą. Tyrinėjant dažnai taikomi geofizinės žvalgybos metodai.

Atliekant lauko bandymus, gruntų suspaudžiamumas nustatomas štampais, smėlio gruntų tankis — penetrometrais, gruntų atsparumas šlyčiai, gruntų filtracinės savybės, požeminio vandens cirkuliavimo greitis, jo horizonto svyravimo amplitudė. Jeigu reikia, atliekami sta­cionariniai stebėjimai, t. y. stebima požeminio vandens režimas, nuo­šliaužos, erozija, karsto reiškiniai ir kt.

Lauko darbų metu surinkta medžiaga apibendrinama, išanalizuo­jama ir parašoma ataskaita. Prie ataskaitos pridedamas 1 : 25 000— 1 : 100 000 apžvalginis statybos aikštelės žemėlapis, inžineriniai geolo­giniai žemėlapiai, pjūviai, gręžinių stulpeliai, bandymų grafikai, ste­bėjimų lentelės, fotografijos.

Jeigu statybos aikštelių teritorijos esti seisminiuose, karstiniuose arba nuošliaužų rajonuose, tai atliekami specialūs tyrinėjimai.

Detalūs inžineriniai geologiniai tyrinėjimai atliekami darbo brė­žinių stadijoje. Paruošiamiljų tyrinėjimų metu surinkta medžiaga detalizuojama ir tikslinama. Detalūs tyrinėjimai tai pagrindiniai ty­rinėjimai, statant statinius. Šios tyrinėjimų stadijos svarbiausi darbai yra žvalgymas ir bandymas. Gręžiniai gręžiami pastato perimetru ar­ba jo ašyse. Kiek reikia gręžinių, priklauso nuo pastato aukšty skai­čiaus, geologinės sąrangos ir kt. Apytikslis atstumas tarp gręžinių pateiktas statybos normose (CH :202-76).

šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Archeologinis_tyrimas#.C5.BDvalgomieji_tyrimai

PAVARŲ DĖŽIŲ VARIANTAI IR JŲ VEIKIMO PRINCIPAI

Kelyje automobilis susiduria su įvairiomis kliūtimis, nevienodomis kelio sąlygomis, kurios, beje, dažnai keičiasi. Tuščias automobilis greitai lekia lygiu asfaltuotu keliu. Variklis neapkrautas, lengvai dirba. Visiškai kas kita, kai mašina pilnai apkrauta, veža daug krovinių ar keleivių prastu nelygiu vieškeliu. Dėl to automobilis visą laiką turi prisitaikyti prie besikeičiančių kelio sąlygų, nevienodo apkrovimo. Čia ir susiduriame su fizikos dėsniu, kurio esmę populiariai galima nusakyti taip: laimi jėgos — pralaimi greičio ir, priešingai, laimi greičio — pralaimi jėgos. Dėka šio dėsnio ar „auksinės“ taisyklės gerame kelyje ir pakrautas automobilis gali išvystyti didelį greitį. Tačiau įkalnėn greitai neįvažiuosi, neužteks jėgos. Būtina automobilio ratams suteikti didesnę traukos jėgą.

Tam reikalingas mechanizmas, kuris leistų automobiliui prisitaikyti, tai yra keisti važiavimo greiti ir ratų traukos jėgą pagal vairuotojo komandą priklausomai nuo važiavimo sąlygų. Šis mechanizmas — pavarų dėžė.

Dar I. Kulibinas savo „savaeigiame ekipaže“ sukonstravo nesudėtingą įrenginį iš įvairaus dydžio krumpliaračių keisti važiavimo greičiui. Jo principas iki šių dienų naudojamas beveik visų šiuolaikinių automobilių pavarų dėžėse.

Pavarų dėžė skirta pakeisti variklio alkūninio veleno sukimo momentui, perduodamam per kardaninį veleną automobilio varantiesiems ratams. Dėka jos automobilis gali keisti judėjimo krypti, tai yra važiuoti ne tik pirmyn, bet ir atbuline eiga. Be to, pavarų dėžė leidžia atjungti variklį nuo transmisijos, kai automobilis stovi arba važiuoja iš inercijos.

Pavarų dėžės dėka automobilis gali geru keliu išvystyti didelį greiti, o važiuodamas blogu keliu arba įkalnėn įveikti kliūtis ir išvystyti didelę traukos jėgą: tik reikia nekeičiant variklio apsisukimų skaičiaus įjungti žemesnę pavarą. Todėl automobiliuose naudojamos laipsninės krumpliaratinės pavarų dėžės.

Krumpliaratinėje pavarų dėžėje, sudarytoje iš dviejų krumpliaračių, kurių mažesnis yra varantysis, o didesnis — varomasis, varomojo krumpliaračio sukimo momentas (tuo pačiu ir jėga) bus tiek kartų didesnis, kiek jo krumplių skaičius bus didesnis už varančiojo krumpliaračio krumplių skaičių. Dabar lengvuosiuose automobiliuose dažniausiai yra naudojamos keturlaipsnės pavarų dėžės, turinčios keturias pavaras važiuoti pirmyn ir vieną važiuoti atgal. Naudojamos ir trilaipsnės, penkialaipsnės pavarų dėžės. Pavaros perjungiamos svirties pagalba, tačiau yra gaminamos, ir automatinės pavarų dėžės.

Superkamos mašinos su automatinėmis pavarų dėžėmis pasaulyje nebe naujiena. Iš pradžių automatinės pavarų dėžės buvo naudojamos JAV gaminamuose dideliuose, kelias tonas sveriančiuose lengvuosiuose automobiliuose. Vėliau tokios pavarų dėžės pradėtos naudoti ir mažesniuose lengvuosiuose automobiliuose.

Automobilis su automatine pavarų dėže sankabos mechanizmo neturi jį atstoja hidrodinaminis sukimo momento keitiklis.

Kam reikalingos tokios pavarų dėžės? Ar nė paprasčiau gaminti automobilius su įprastinėmis mechaninėmis pavarų dėžėmis.

Automobilio su mechanine pavarų dėže vairuotojas priklausomai nuo eismo situacijos, važiavimo greičio, kelio sąlygų nuolat turi laiku perjunginėti pavaras. Kai kelias lygus, greitis didelis, reikia įjungti aukščiausią pavarą, kai važiuojame į statų kalną, ar pajudame iš vietos — žemiausią (pirmą). Ir taip visą laiką. Tai vargina — neleidžia atsipalaiduoti, tenka nuolat nuimti ranką nuo vairo ir svirtimi perjungti pavaras. Jei pavaros persijungia automatiškai, vairuotojo darbas palengvėja.

Automatinės pavarų dėžės įrengiamos taip pat ir autobusuose, sunkvežimiuose. Ateitis priklauso tik tokioms pavarų dėžėms.

Daugiau apie varančių ratų sistemas

Mūsų draugai superka automobilius visoje Lietuvoje.