Bir 20, 2018
222 Views
Komentavimas išjungtas įraše Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Written by

Jungiklių paskirtis — sausas pigmentų dalelytes sujungti taip, kad susidarytų dažymui tinkamas mišinys, o nudažius ir išdžiūvus — daugiau ar mažiau tvirtas, išoriniams poveikiams atsparus sluoksnis.

Pagal jungiklius, su kuriais pigmentai maišomi, gaunami šie dažai: vandeniniai— kalkiniai, klijiniai ir kt., jie paprastai skiedžiami vandeniu; nevandeniniai aliejiniai, lakiniai arba emaliniai ir kt., jie skiedžiami terpentinu, acetonu ar kuriuo kitu eteriniu skiedikliu.

Pastaruoju metu statybose sienoms ir kitiems paviršiams dažyti pradėta plačiau vartoti emulsinius dažus. Jie gaunami, maišant pigmentus su emulsijomis, sudarytomis iš aliejaus ir vandens ir dar kai kurių priedų: kalkių, klijų, druskos ir pan. Emulsiniai dažai turi gerų privalumų, ypač kad, juos vartojant, galima žymiai sutaupyti pokosto. Tačiau jų paruošimas namų sąlygomis yra, palyginti, sudėtingas.

Prieš dažant emulsiniais dažais visada patariama išvežti buitinę techniką ir senus nenaudojamus baldus.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Kalkės — labai svarbi ne tik statybinė rišamoji, bet ir dažomoji medžiaga.

Dažymui labiausiai tinka gesintų, gerai (ne mažiau kaip 3-4 savaites) išsigulėjusių kalkių tešla. Kalkių tešlą atskiedus vandeniu, gaunamas kalkių pienas, kuris naudojamas tinkuotiems paviršiams baltinti, gruntuoti ir kaip jungiklis — spalvotiems dažams ruošti. Tiems pat reikalams gali būti vartojami ir negesintų kalkių milteliai.

Gyvuliniai klijai. Jų yra kelios rūšys: odos klijai, gaminami iš odų ir kailių atliekų, kaulų klijai, gaminami iš nuriebintų kaulų, kremzlių ir panašių maisto pramonės atliekų. Yra dar ir mišrių klijų, gaminamų iš įvairių minėtų medžiagų.

Odos klijai yra geresni, negu kaulų. Juos daugiausia vartoja staliai medžiui klijuoti. Todėl jie dažnai vadinami stalių klijais. Jie tinka ir dažymui. Tačiau šiam reikalui pilnai pakanka ir pigesnių bei prastesnių kaulą klijų, kurie dažnai vadinami dažytojų klijais. Gyvuliniai klijai gali būti plytelėmis, milteliais, smulkiais kampuotais ar apvaliais gabaliukais (kruopomis), žvyneliais, skysčiu (drebučiais).

Odos klijų plytelių briaunos yra aštresnės ir labiau atsikišusios, negu kaulų klijų. Sakoma, kad geri klijai turi būti skaidrūs, šviesūs, bet tai nebūtinas kokybės požymis. Svarbiausia — jie turi būti sausi. Ilgiau drėgname ore pabuvę klijai pūva, pelija ir nustoja rišlumo. Geri sausi klijai laužiant turi trupėti aštriomis blizgančiomis skeveldromis. Kambario temperatūros vandenyje per 24 valandas klijų plytelė neturi sumirkti ir sukristi, o tik, išlaikydama savo formą, išbrinkti.

Iš vakaro užmerktus klijus, pašildžius arba užpylus verdančiu vandeniu, galima visiškai ištirpinti. Klijai šildomi dvigubame inde; mažesnysis indas su klijais dedamas į didesnįjį — su vandeniu. Verdant nemirkytus klijus ar indą su jais laikant tiesiog ant ugnies, klijus galima greitai prisvilinti ir sugadinti. Jei kartais taip atsitiktų, prieš vartojant klijų skiedinį reikia perkošti.

Article Categories:
Statybų technologijos

Comments are closed.