Teodolitų ir kitų geodezinių prietaisų žiūroną sudaro sudėtinga optinė sistema

Teodolitų ir kitų geodezinių prietaisų žiūroną sudaro sudėtinga optinė sistema, pateikianti padidintą, o dažnai ir apverstą vaizdą (astronominis žiūronas). Dabar žiūronuose įtaisomi vaizdą atverčiantys lęšiai. Plačiai naudojami geodeziniai prietaisai su tiesioginio vaizdo žiūronais. Pagrindinės žiūrono dalys yra objektyvas, okuliaras, vaizdo fokusavimo lęšis ir siūlelių tinklelis. Siekiant sumažinti lęšių aberacijas, žiūrono objektyvas daromas iš 2-4 įgaubtų ir išgaubtų lęšių su skirtingais laužimo koeficientais. Okuliarą taip pat sudaro trys arba daugiau lęšių. Okuliaro židinio nuotolis dažniausiai 20-30 mm. Tarp objektyvo ir okuliaro yra įgaubtas ryškumo keitimo, arba fokusavimo, lęšis (arba lęšių sistema), kuris, sukant žiedą, keičia savo padėtį (dažnai fokusavimo sraigtas būna prie žiūrono atramos).

Judėdamas šis lęšis keičia sistemos „objektyvas+fokusavimo lęšis“ ekvivalentinį židinio nuotolį taip, kad objektyvo suformuotas per fokusavimo lęšį tikrasis daikto vaizdas būtų okuliaro priekinio židinio plokštumoje, t. y. ten, kur esti siūlelių tinklelis. Vaizdas gaunamas ryškus, apverstas ir sumažintas. Stebint be galo toli esančius daiktus, vaizdas gaunamas objektyvo ekvivalentinio ir okuliaro priekinio židinio bendroje plokštumoje. Tokia optinė sistema vadinama teleskopine, o žiūrono objektyvas — teleobjektyvu. Objektyvo sukurtas vaizdas stebimas pro okuliarą. Stebėtojas mato menamą padidintą daikto vaizdą.

Siūliniu tinkleliu žiūronas nutaikomas į vaizduojamąjį tašką. Siūleliai įrėžti stiklo plokštelėje, kuri įtvirtinta specialiame žiede. Sraigteliais žiedą su tinkleliu (diafragmą) galima pastumti į šonus. žiuronuose tinkleliai įtaisyti nejudamai, todėl nepažeista Ięšių centrų padėtis. Svarbiausi yra vertikalus ir vidurinis horizontalūs siūleliai. Dvigubas siūlelis vadinamas bisektoriumi. Kraštiniai horizontalūs siūleliai naudojami atstumams matuoti. Šiuos siūlelius 1770 m. pasiūlė anglų optikas Grynas (Green). Ryškus siūlelių vaizdas gaunamas pasukus okuliarą.

Vizuojant žiūronu, pirma reikia nustatyti siūlelių ryškumą, paskui stebimojo daikto ryškumą taip, kad daikto vaizdas ir būtų vienoje plokštumoje. Nesutapimas vadinamas paralaksu. Paralaksas pastebimas keičiant akies padėtį ties okuliaru, nes šiuo atveju siūlelių vaizdas juda daikto vaizdo atžvilgiu. Jis naikinamas papildomai nustatant ir vaizdo ryškumą.

Objektyvo optinis centras ir siūlelių sankirta sudaro vizavimo ašį. Šia ašimi vizuojama. Perstatant siūlelius vizavimo ašies padėtis kinta. Fokusuojant vizavimo ašis neturi keisti padėties. Plokštuma, kurią brėžia vizavimo ašis, sukant žiūroną per zenitą, vadinama kolimacine plokštuma. Be vizavimo ašies, žiūrone dar yra optinė ašis. Tai tiesė, einanti per optinės sistemos visų sferinių paviršių centrus. Jos atžvilgiu centruojama visa optinė sistema. Teoriškai šios abi ašys turi sutapti viena su kita ir su geometrine lęšių vamzdelių

Žiūrono didinimas yra kampų kuriais daiktas matomas pro žiūroną ir plika akimi, santykis. Ji dar galima išreikšti objektyvo ekvivalentinio ir okuliaro židinių nuotolių santykiu.

Esant trumpam objektyvo židinio nuotoliui ir sklaidomajam fokusavimo lęšiui, ekvivalentinio lęšio fokusinis atstumas gali būti didelis, todėl galima konstruoti nedidelius žiūronus. Dydis fokusuojant kinta, todėl šiek tiek keičiasi ir žiūrono didinimas.

Matymo laukas yra atvirkščiai proporcingas žiūrono didinimui. Geodezinių žiūronų matymo laukas esti tik 1-2°. Todėl prie žiūronų dar įtaisomi mechaniniai arba plačiakampiai optiniai taikykliai (kolimatoriai). Žiūrono kokybė dar vertinama pagal vaizdo ryškumą ir šviesumą.

Patiko? Pasidalink