Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Jungiklių paskirtis — sausas pigmentų dalelytes sujungti taip, kad susidarytų dažymui tinkamas mišinys, o nudažius ir išdžiūvus — daugiau ar mažiau tvirtas, išoriniams poveikiams atsparus sluoksnis.

Pagal jungiklius, su kuriais pigmentai maišomi, gaunami šie dažai: vandeniniai— kalkiniai, klijiniai ir kt., jie paprastai skiedžiami vandeniu; nevandeniniai aliejiniai, lakiniai arba emaliniai ir kt., jie skiedžiami terpentinu, acetonu ar kuriuo kitu eteriniu skiedikliu.

Pastaruoju metu statybose sienoms ir kitiems paviršiams dažyti pradėta plačiau vartoti emulsinius dažus. Jie gaunami, maišant pigmentus su emulsijomis, sudarytomis iš aliejaus ir vandens ir dar kai kurių priedų: kalkių, klijų, druskos ir pan. Emulsiniai dažai turi gerų privalumų, ypač kad, juos vartojant, galima žymiai sutaupyti pokosto. Tačiau jų paruošimas namų sąlygomis yra, palyginti, sudėtingas.

Prieš dažant emulsiniais dažais visada patariama išvežti buitinę techniką ir senus nenaudojamus baldus.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Kalkės — labai svarbi ne tik statybinė rišamoji, bet ir dažomoji medžiaga.

Dažymui labiausiai tinka gesintų, gerai (ne mažiau kaip 3-4 savaites) išsigulėjusių kalkių tešla. Kalkių tešlą atskiedus vandeniu, gaunamas kalkių pienas, kuris naudojamas tinkuotiems paviršiams baltinti, gruntuoti ir kaip jungiklis — spalvotiems dažams ruošti. Tiems pat reikalams gali būti vartojami ir negesintų kalkių milteliai.

Gyvuliniai klijai. Jų yra kelios rūšys: odos klijai, gaminami iš odų ir kailių atliekų, kaulų klijai, gaminami iš nuriebintų kaulų, kremzlių ir panašių maisto pramonės atliekų. Yra dar ir mišrių klijų, gaminamų iš įvairių minėtų medžiagų.

Odos klijai yra geresni, negu kaulų. Juos daugiausia vartoja staliai medžiui klijuoti. Todėl jie dažnai vadinami stalių klijais. Jie tinka ir dažymui. Tačiau šiam reikalui pilnai pakanka ir pigesnių bei prastesnių kaulą klijų, kurie dažnai vadinami dažytojų klijais. Gyvuliniai klijai gali būti plytelėmis, milteliais, smulkiais kampuotais ar apvaliais gabaliukais (kruopomis), žvyneliais, skysčiu (drebučiais).

Odos klijų plytelių briaunos yra aštresnės ir labiau atsikišusios, negu kaulų klijų. Sakoma, kad geri klijai turi būti skaidrūs, šviesūs, bet tai nebūtinas kokybės požymis. Svarbiausia — jie turi būti sausi. Ilgiau drėgname ore pabuvę klijai pūva, pelija ir nustoja rišlumo. Geri sausi klijai laužiant turi trupėti aštriomis blizgančiomis skeveldromis. Kambario temperatūros vandenyje per 24 valandas klijų plytelė neturi sumirkti ir sukristi, o tik, išlaikydama savo formą, išbrinkti.

Iš vakaro užmerktus klijus, pašildžius arba užpylus verdančiu vandeniu, galima visiškai ištirpinti. Klijai šildomi dvigubame inde; mažesnysis indas su klijais dedamas į didesnįjį — su vandeniu. Verdant nemirkytus klijus ar indą su jais laikant tiesiog ant ugnies, klijus galima greitai prisvilinti ir sugadinti. Jei kartais taip atsitiktų, prieš vartojant klijų skiedinį reikia perkošti.

Patiko? Pasidalink

GRUNTAVIMO IR POLITŪRAVIMO DARBAI

Gruntavimas. Prieš gruntuojant, išdžiūvęs medžio paviršius dar pasvidinamas. Šį kartą geriau svidinti išilgai medžio suveltų ašutų kuokštele, negu svidinamuoju popieriumi. Ašutai nepažeidžia beicuotos medienos.

Gruntuojant politūra užtepama du kartus išilgai medžio skudurėliu arba vatos tamponu. Išdžiūvęs paviršius vėl lengvai pasvidinamas. Norint, kad jis būtų visai lygus, reikia prieš gruntuojant medienos poras užtepti specialia pasta — porų užpildu. Tačiau jas galima užkišti ir politūruojant. Tam tikslui gruntuotas ir nusvidintas paviršius dar bent porą kartų perpolitūruojamas, šį kartą ne išilgai medžio, bet sukant gniaužtu paviršiuje ratus. Iš pradžių, kol gniaužte yra daugiau politūros, juo tepama beveik nespaudžiant, o kai jau politūra baigiasi, — galima ir stipriau paspausti. Aplamai kiek ir kur spausti, kur ir kada daugiau ar mažiau tepti, turi jausti pats politūruotojas. Nors politūra džiūsta, palyginti, greit, ir jos sluoksnius galima tepti beveik vieną po kito, tačiau, prieš tepant, visada reikia žiūrėti, kad paviršius būtų išdžiūvęs. Kitaip — politūrą galima lengvai nubraukti, be to, ji veltųsi, ir neįmanoma būtų toliau dirbti. Kai jau paviršius atrodo gražiai politūra padengtas, reikia leisti jam gerai išdžiūti. Po to paviršių truputį pabarstyti pemzos milteliais ir, sudrėkinus gniaužtą skystesne (labiau spiritu atskiesta) politūra, sukant paviršiuje ratus, vėl kelis kartus perpolitūruoti. Tuo būdu ne tik užsipildo medienos poros, bet ir paviršius kartu nusvidinamas. Po to dar porą kartų perpolitūravus be miltelių, galima laikyti gruntavimą baigtu. Po gruntavimo visada lieka daug dulkių, daug statybinių atliekų.

Politūravimas — to paties grunto dengimas ir lyginimas toliau, kol paviršius ima blizgėti. Pradėti politūruoti galima ne anksčiau kaip po vienos paros, baigus gruntuoti. Politūruojant ant paviršiaus galima kartkartėmis užlašinti po kelis lašus sėmenų aliejaus. Gniaužtas neturi būti nei perdaug šlapias, nei perdaug sausas. Jo apačia turi būti visuomet švari, minkšta ir neaplipusi.

Poliravimo tikslas — nuimti nuo politūruojamo paviršiaus visą aliejaus likutį. Tai atliekama, politūruojant toliau visai skysta politūra. Iš pradžių dar galima užlašinti vieną kitą lašą aliejaus, o baigiant gniaužtą reikia vilgyti tik grynu spiritu. Daroma taip: kai jau paviršius išsilygina, tik jame dar matomi vadinamieji politūravimo debesys, imamas visai švarus vilnonis arba vatinis gniaužtas, suvilgomas spiritu ir, užvyniojus dviguba linine drobe, beveik visai nespaudžiant ir nesukant, o braukiant tiesiai, blizginama tol, kol nelieka jokių matinių pėdsakų. Baigiant blizginti, kai gniaužtas jau yra beveik apysausis, reikia nuimti nuo jo vieną eilę drobės ir su likusia poliruoti tol, kol gniaužtas lieka visai sausas. Tuo ir baigiama politūruoti.

Beicuoti cheminiais beicais yra daug sudėtingiau, ir čia to darbo neverta aprašinėti. Kaip cheminio beicavimo pavyzdį galima nurodyti ąžuolo beicavimą geležies sulfato (kuporoso) tirpalu vandenyje. Priklausomai nuo tirpalo stiprumo ąžuolo mediena, kuri, kaip žinoma, turi tanino rūgščių, nusidažo šviesiau arba tamsiau pilkai, net juodai. Išdžiūvęs paviršius lakuojamas, arba politūruojamas.

Kitų medžių medienos geležies sulfato tirpalas nenudažo, sugadina buitinę techniką.

Daug ką galima sužinoti… https://lt.wikipedia.org/wiki/Glaistas

Patiko? Pasidalink