Kaip atsirado žvaigždės?

Teisingiau būtų klausti ne kaip atsirado, o kaip atsiranda žvaigždės. Juk žvaigždžių susidaro ir šiandien. žinoma, mes negalime patvirtinti savo žodžių betarpiškų stebėjimų duomenimis. Tačiau galime daryti tokias išvadas netiesiogiai, remdamiesi kai kuriomis žvaigždžių atsiradimo teorijomis. Čia supažindinsime skaitytojus su viena iš jų su ta, kurią astronomai dabar laiko patikimiausia. Šią teoriją pateikė tarybinis astronomas V. Ambarcumianas.

Siekdamas kuo tiksliau atsakyti į klausimą, kaip atsiranda žvaigždės, Ambarcumianas stebėjo jauniausias žvaigždes, sudarančias vadinamąsias asociacijas, padrikas grupes labai karštų žvaigždžių, kurių spektre matyti šviesios linijos (šviesios linijos spektre rodo, kad žvaigždę gaubia milžiniškas išretėjusių dujų apvalkalas).

Kadangi asociacijos yra padrikos žvaigždžių grupės, tai neginčijamai įrodo, kad jos jaunos. Mat, žvaigždės elgiasi tartum skysčio molekulės, patekusios į kokį nors kitą skystį. Pavyzdžiui, gerai žinome, kad rašalo arba alkoholio lašas, patekęs į vandenį, tuoj pat jame ištirpsta, užtat provanso aliejaus lašas visai netirpsta.

Taigi kiekviena išsisklaidžiusi žvaigždžių grupė, apsupta kitų žvaigždžių, turi greitai jose „ištirpti”, nes tarpusavio traukos jėgos tarp žvaigždžių asociacijų yra mažesnės už jas supančių žvaigždžių traukos jėgas. Panašiai kaip fizikas apskaičiuoja vidutini laiką, kurį išsilaiko rašalo lašas vandenyje (laikas nuo rašalo įlašinimo momento ligi lašo visiško ištirpimo momento), taip ir astronomas apskaičiuoja asociacijos gyvenimo laiką. Ambarcumiano manymu, asociacija gyvuoja kelerius metus; šis laikas, palyginus, pavyzdžiui, su Saulės arba kitos paprastos žvaigždės amžiumi, yra labai trumpas laikotarpis.

Vadinasi, žvaigždės, sudarančios asociacijas, be abejo, yra labai jaunos žvaigždės. Iš to darome išvadą, kad žvaigždės atsiranda vienu metu grupėmis, po keliasdešimt, o, gal būt, ir po kelis šimtus. Kadangi jos susispiečia gan arti viena nuo kitos, gali atsirasti vadinamosios dvejetinės ir kartotinės žvaigždės. Naujai atsirandančios žvaigždės žymiai skiriasi viena nuo kitos, nes asociacijose sutinkame įvairaus šviesumo ir spalvos žvaigždžių. Tačiau šios žvaigždės nėra pastovios —veikiausiai jos labai intensyviai išmeta dujinę medžiagą, sudarančią apie jas didelius apvalkalus.

Praėjus palyginti trumpam laikui keliems milijonams metų, — šios žvaigždės „ištirpsta” tarp sudarančių mūsų Galaktiką; asociacija išnyksta, jos nariai susimaišo su visomis kitomis žvaigždėmis. Tuo laikotarpiu žvaigždės, sudarančios asociacijas, tampa jau kūnais su pusiausvyra; jos virsta kažkuo panašiu į mūsų Saulę, ir tada jų evoliucija vyksta lėtai; šios žvaigždės išskiria nedaug medžiagos ir šviečia kiek silpniau, negu anksčiau. Tokia padėtis trunka kelis, o gal ir kelias dešimtis milijardų metų, kol išsenka vandenilio arba kitų lengvųjų elementų — pagrindinių ‘žvaigždės „degalų” atsargos. Tada žvaigždės šviesumas turi žymiai sumažėti; taip pat maža bus ir žvaigždės masė, nes per ilgą savo gyvenimą žvaigždė nustoja daug medžiagos, arba išmesdama ją lauk pirmuoju savo gyvenimo laikotarpiu, arba labai intensyviai išspinduliuodama per visą savo gyvenimą.

Lieka neišspręstas klausimas, iš ko atsiranda asociacijos. Tenka spėti ir šis spėjimas labai pagrįstas, kad kūnas, iš kurio atsiranda asociacija, yra tarpžvaigždinė medžiaga. Tarp kitko, tai įrodo ir ta aplinkybė, kad visas žinomas asociacijas paprastai gaubia didesnis arba mažesnis šviečiančios ar tamsios tarpžvaigždinės medžiagos kiekis. Asociacijas matome vien arti galaktinės Paukščių tako plokštumos, kur daugiausia telkiasi tarpžvaigždinė medžiaga, sudaranti didesnius ar mažesnius debesis, kuriuos galima aiškiai pamatyti kaip tamsias dėmes žvaigždėtame fone. Tačiau mes nežinome, kaip iš tarpžvaigždinės medžiagos atsiranda žvaigždžių asociacijos, nors šia tema buvo keliamos įvairios daugiau ar mažiau pagrįstos hipotezės. čia jų nepateiksime, nes ligi šiol jos bent kiek rimčiau nėra patvirtintos.

Patiko? Pasidalink

Kokios maždaug bus tarpplanetinės raketos keleivių gyvenimo salygos, skrendant kosminėje erdvėje?

KAS YRA ZODIAKAS?

Žemei besisukant aplink Saulę, mūsų matoma Saulės padėtis žvaigždžių fone mėnuo po mėnesio keičiasi taip, kad per metus Saulės centras slenka didžiuoju dangaus sferos apskritimu, kurį vadiname ekliptika. Visa dangaus sferos juosta išilgai Saulės kelio (ekliptikos) dar senovėje buvo pavadinta Zodiaku (Zodiako juosta, žvėrių ratu). Zodiakas skirstomas į dvylika žvaigždynų Zodiako ženklų, kurių pavadinimus pateikiame iš eilės tokia tvarka, kokia per juos skrieja Saulė: Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Ožiaragis, Vandenius, Žuvys.

Kiekviename iš šių žvaigždynų Saulė būna apie vieną mėnesį: sausio mėnesį Saulė slenka Ožiaragio žvaigždynu, vasario mėnesį Vandenio žvaigždynu ir t. t.

Kiekvienas žvaigždynas turi savo simbolinį piešinį.

Kokios maždaug bus tarpplanetinės raketos keleivių gyvenimo salygos, skrendant kosminėje erdvėje?

Starto metu raketai didinant greitį, joje esančių kūnų svoris taip pat didėja. Šis palyginti trumpalaikis, nors ir žymus pagreitėjimas, kaip parodė tyrimai, žmogaus gyvybei nepavojingas. Pavyzdžiui, per 9,5 minutės žmogus gali pakelti tris kartus didesnį greitį negu Žemėje, per tris minutes — septynis kartus, o (atitinkamai pasitreniravus) per 0,2 sekundės — net septyniolika kartų.

Tikrieji nemalonumai prasidės tiktai išjungus variklį.

Jeigu variklio nevaromas laivas laisvai „krinta”, tarp kabinos ir jos keleivių nėra abipusio slėgimo. Tada išnyksta svarumas. Kabinoje esantieji daiktai ir žmonės gali pakibti ore, niekur nekrisdami. Tačiau astronautai toli gražu nesijaus „lengvi kaip sapne”.

Manoma, kad nemalonus nesvarumo pojūtis ir pusiausvyros jausmo pažeidimas sukels kažką panašaus į aštrų jūros ligos priepuolį.

Jeigu žmogaus organizmas po ilgos treniruotės ir galėtų priprasti prie nesvarumo būklės, tai yra ir kitų pavojų bei nepatogumų, kurie skatina būsimųjų kosminių laivų konstruktorius sukurti ten traukos pakaitalus. Maitinimasis, ypač skystu maistu, nesant traukos, gali sukelti daug rūpesčių ir net būti pavojingas. Be to, kosmonautai gali užtrokšti, susitelkus apie galvą iškvepiamoms anglies dvideginio dujoms. Paprasčiausia ir, atrodo, vienintelė priemonė dirbtinei traukai sudaryti yra suteikti raketai sukamąjį judėjimą. Tada atsiras išcentrinė jėga, spaudžianti visus daiktus, aišku, ir žmones prie kabinos sienų. Tokioje kabinoje galima bus vaikščioti sienomis kaip grindimis.

Orą raketoje galima bus atstatyti cheminiu būdu su prietaisais, sugeriančiais anglies dvideginį ir išskiriančiais deguonį. Astronautams didžiausią pavojų gali sudaryti smulkūs meteoritai, o taip pat kosminis spinduliavimas. Jeigu nuo kitų spinduliavimų galima apsisaugoti palyginti lengvomis ir plonomis sienomis, tai apsisaugoti nuo kosminio spinduliavimo reikalingi stori šarvai.

Susidūrus su kosminės medžiagos gabalėliu, gali įvykti katastrofa. Esant dideliam greičiui, siekiančiam dešimtis kilometrų per sekundę, miligraminės masės meteoritas gali kiaurai pramušti raketos sienelę, kartu sukeldamas stiprų sprogimą. Laimei, meteoritų srautai kosminėje erdvėje juda tiksliomis orbitomis, todėl ateityje teks nustatyti kažką panašaus meteoritinę prognozę ir numatyti tarpplanetiniam laivui saugiausią kelią.

Patiko? Pasidalink

Kuo žvaigždes skiriasi nuo planetos?

Skirtumas tarpe jų maždaug toks pat, kaip tarp Saulės ir Žemės.

Žvaigždės — tai dangaus kūnai, aplamai panašūs į mūsų Saulę: milžiniški dujiniai rutuliai su labai aukšta paviršiaus temperatūra nuo 2000 ligi 4000° — ir dar aukštesne temperatūra centre, kur ji tikriausiai siekia kelias dešimtis milijonų laipsnių. Žvaigždžių masės — didžiulės, paprastai jos yra kelis šimtus tūkstančių kartų didesnės už Žemės masę, tuo tarpu planetos tai palyginti mažos masės ir nedidelių dydžių kūnai. Tačiau principinis planetos ir žvaigždės skirtumas yra tas, kad žvaigždės šviečia, tuo tarpu planetos yra tamsūs kūnai. Planetos matomos tik tada, kai jas apšviečia koks nors kitas kūnas, pavyzdžiui, mūsų sistemoje Saulė.

Žvaigždės šviečia dėl tam tikrų procesų, kurie vyksta jų gelmėse ir kuriuos vadiname branduolinėmis reakcijomis (šių procesų planetose nebūna arba jie vyksta menkai). Šių procesų metu lengvieji elementai, daugiausia vandenilis, virsta sunkiaisiais. Su šviesa, trumposioms bangoms spinduliuojant, išsiskiria milžiniškas kiekis energijos. Kadangi nuolat išsiskiria daug energijos, žvaigždėje visą laiką būna labai aukšta temperatūra, kuri įgalina toliau vykti reakcijai, išskiriančiai naujus energijos kiekius. Taigi žvaigždės beveik nepakisdamos šviečia milijonus ir net milijardus metų.

KAS YRA ŽVAIGŽDYNAI IR KAIP JIE VADINAMI?

Galima spėti, kad gilioje senovėje žmonės, piešdami žvaigždes, jungdavo jas vieną su. kita, kad būtų patogiau įsiminti jų išsidėstymą. Ilgainiui atskiros figūros (atsirandančios, sujungiant žvaigždes) nuo tų piešinių gavo vardus. Tuo būdu astronomai lengviau galėjo surasti bendrą kalbą, nes, užuot žymėję kurios nors žvaigždės padėti tam tikru laiku kuriais nors skaičiais (koordinatėmis), jie tiesiog sakydavo, kad tokia ir tokia žvaigždė priklauso, pavyzdžiui, Tauro žvaigždynui ir yra jo dešinioji akis arba guli ant kairiojo peties.

Žvaigždynų pavadinimai buvo susiję su religiniais tikėjimais: senovėje žmonės daugelį žvaigždynų tapatindavo su dievais arba deivėmis. Atsirasdavo legendų, pavyzdžiui, apie deivę, kurią aukščiausias dangaus dievas Dzeusas pavertęs Grįžulo Ratais, norėdamas nubausti už skriaudas, kurias ji padariusi Herai, Dzeuso žmonai. Palengva visi žvaigždynai tapo susieti su tam tikrais padavimais, kurie tokiu būdu „Įsitvirtino” danguje.

Viduramžiais buvo mėginta pakeisti žvaigždynų pavadinimus kitais, paimtais iš evangelijos, tačiau iš to nieko neišėjo. Naujaisiais laikais prisidėjo dar keli nauji žvaigždynai: pavyzdžiui, Sobieskio skydas, o taip pat daug naujų žvaigždynų pietiniame dangaus pusrutulyje, kurio negalėjo stebėti senovės graikai ir egiptiečiai. Neseniai dangaus žemėlapyje gana neryškios žvaigždynų ribos buvo kiek pakeistos, kad jos būtų, taip sakant, ryškesnės.

Žvaigždynų sąrašas didelis, į jį įeina apie devyniasdešimt pavadinimų. čia nesiimsime vardinti, nes skaitytojas juos ras bet kuriame astronomijos vadovėlyje arba astronominėse lentelėse.

KODĖL KOMETA TURI UODEGA?

Prie Saulės artėjančios kometos temperatūra didėja. Dėl šito kietuose kūnuose esančios dujų molekulės juda greičiau ir tuo būdu jos, iš pradžių lėtai, o paskiau vis greičiau, atsipalaiduoja iš materijos masių, sudarančių kometos branduolį. Atsipalaiduojančios dujos virsta vadinamuoju kometos branduolio apvalkalu, ir, artėjant prie Saulės, šios dujos, stipriai veikiant jas šviesos slėgiui, pradeda tolti nuo kometos. Šios tolstančios dujos bei dulkės kaip tik ir sudaro kometos uodegą. Todėl kometų uodegos dažniausiai būna pasuktos i priešingą Saulei pusę.

Kometos yra labai nepatvarūs kūnai jų amžius siekia tiktai tūkstančius, o kartais ir šimtus metu.

Patiko? Pasidalink

Batai – kaip juos pasirinkti efektyviau

Įprastai, jei vartotoją domina batai, jis visų pirma pagalvoja apie fizines batų parduotuves. Tačiau, jei kalbėtume apie šiuolaikinį vartotoją, kuris dažniausiai stengiasi atrasti ir pritaikyti pačius moderniausius, šiuolaikiškiausius, efektyviausius ir patogiausius sprendimus, situacija pasikeičia. Tuomet kur kas dažniau pagalvojama apie internetinį apsipirkimo procesą – ir visiškai nesvarbu, kad tokiu atveju nėra jokios galimybės prieš perkant pasimatuoti vieną ar kitą sudominusią batų porą. Todėl jei jūs taip pat pakankamai dažnai perkate naują avalynę ir stengiatės tinkamai pasirūpinti savo stiliumi, neturėtumėte pamiršti, kad batus galime įsigyti ir naudojantis internetinėmis parduotuvėmis.

Be abejo, pradžioje tokiais atvejais visuomet kyla daug papildomų klausimų ir dilemų. Tačiau pakanka vos vieną kartą apsipirkti internete, kad būtų galima daug lengviau suprasti, kokiais privalumais pasižymi tokie šiuolaikiški sprendimai. Ir nors, kaip jau buvo minėta, perkant internetu nėra galimybės iš anksto pasimatuoti norimą prekę, tai tikrai nereiškia, kad apsipirkimo procesas tampa daug sudėtingesnis. Būtina suprasti, kad internetinėse parduotuvėse pirkėjams yra pateikiama labai daug aktualios informacijos, tarp kurios taip pat yra ir avalynės dydžiai, dydžių lentelės ir kt. Tai padeda daug lengviau pasirinkti būtent tokius batų modelius ir dydžius, kurie mums galėtų būti patys tinkamiausi. Tuo tarpu, jei vis dėlto batai, kuriuos užsisakome internetu, galiausiai pasirodo mums netinkantys, galime juos be vargo grąžinti ir pakeisti kitais. Prekių grąžinimo procesas niekuo nesiskiria nuo to, kuris yra įgyvendinamas fizinėje aplinkoje, kuomet yra apsiperkama įprastinėse fizinėse parduotuvėse.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad internetas mums suteikia ir kur kas daugiau patogumo. Batų įsigijimas tokiu atveju tampa daug labiau prieinamas – nepaisant to, kur bebūtume ar kuriuo metu norėtume apsipirkti. Apsipirkti internetinėse parduotuvėse galite naudodamiesi savo kompiuteriu, planšete arba išmaniuoju telefonu, todėl atsiranda kur kas daugiau galimybių. Be to, internetinės parduotuvės dažniausiai savo pirkėjams gali pasiūlyti ir gerokai palankesnes avalynės kainas, todėl jei jūs nevengsite pasinaudoti šiuolaikiškais sprendimais, jums tikrai neturėtų būti sudėtinga sutaupyti.

Patiko? Pasidalink

Teodolitų ir kitų geodezinių prietaisų žiūroną sudaro sudėtinga optinė sistema

Teodolitų ir kitų geodezinių prietaisų žiūroną sudaro sudėtinga optinė sistema, pateikianti padidintą, o dažnai ir apverstą vaizdą (astronominis žiūronas). Dabar žiūronuose įtaisomi vaizdą atverčiantys lęšiai. Plačiai naudojami geodeziniai prietaisai su tiesioginio vaizdo žiūronais. Pagrindinės žiūrono dalys yra objektyvas, okuliaras, vaizdo fokusavimo lęšis ir siūlelių tinklelis. Siekiant sumažinti lęšių aberacijas, žiūrono objektyvas daromas iš 2-4 įgaubtų ir išgaubtų lęšių su skirtingais laužimo koeficientais. Okuliarą taip pat sudaro trys arba daugiau lęšių. Okuliaro židinio nuotolis dažniausiai 20-30 mm. Tarp objektyvo ir okuliaro yra įgaubtas ryškumo keitimo, arba fokusavimo, lęšis (arba lęšių sistema), kuris, sukant žiedą, keičia savo padėtį (dažnai fokusavimo sraigtas būna prie žiūrono atramos).

Judėdamas šis lęšis keičia sistemos „objektyvas+fokusavimo lęšis” ekvivalentinį židinio nuotolį taip, kad objektyvo suformuotas per fokusavimo lęšį tikrasis daikto vaizdas būtų okuliaro priekinio židinio plokštumoje, t. y. ten, kur esti siūlelių tinklelis. Vaizdas gaunamas ryškus, apverstas ir sumažintas. Stebint be galo toli esančius daiktus, vaizdas gaunamas objektyvo ekvivalentinio ir okuliaro priekinio židinio bendroje plokštumoje. Tokia optinė sistema vadinama teleskopine, o žiūrono objektyvas — teleobjektyvu. Objektyvo sukurtas vaizdas stebimas pro okuliarą. Stebėtojas mato menamą padidintą daikto vaizdą.

Siūliniu tinkleliu žiūronas nutaikomas į vaizduojamąjį tašką. Siūleliai įrėžti stiklo plokštelėje, kuri įtvirtinta specialiame žiede. Sraigteliais žiedą su tinkleliu (diafragmą) galima pastumti į šonus. žiuronuose tinkleliai įtaisyti nejudamai, todėl nepažeista Ięšių centrų padėtis. Svarbiausi yra vertikalus ir vidurinis horizontalūs siūleliai. Dvigubas siūlelis vadinamas bisektoriumi. Kraštiniai horizontalūs siūleliai naudojami atstumams matuoti. Šiuos siūlelius 1770 m. pasiūlė anglų optikas Grynas (Green). Ryškus siūlelių vaizdas gaunamas pasukus okuliarą.

Vizuojant žiūronu, pirma reikia nustatyti siūlelių ryškumą, paskui stebimojo daikto ryškumą taip, kad daikto vaizdas ir būtų vienoje plokštumoje. Nesutapimas vadinamas paralaksu. Paralaksas pastebimas keičiant akies padėtį ties okuliaru, nes šiuo atveju siūlelių vaizdas juda daikto vaizdo atžvilgiu. Jis naikinamas papildomai nustatant ir vaizdo ryškumą.

Objektyvo optinis centras ir siūlelių sankirta sudaro vizavimo ašį. Šia ašimi vizuojama. Perstatant siūlelius vizavimo ašies padėtis kinta. Fokusuojant vizavimo ašis neturi keisti padėties. Plokštuma, kurią brėžia vizavimo ašis, sukant žiūroną per zenitą, vadinama kolimacine plokštuma. Be vizavimo ašies, žiūrone dar yra optinė ašis. Tai tiesė, einanti per optinės sistemos visų sferinių paviršių centrus. Jos atžvilgiu centruojama visa optinė sistema. Teoriškai šios abi ašys turi sutapti viena su kita ir su geometrine lęšių vamzdelių

Žiūrono didinimas yra kampų kuriais daiktas matomas pro žiūroną ir plika akimi, santykis. Ji dar galima išreikšti objektyvo ekvivalentinio ir okuliaro židinių nuotolių santykiu.

Esant trumpam objektyvo židinio nuotoliui ir sklaidomajam fokusavimo lęšiui, ekvivalentinio lęšio fokusinis atstumas gali būti didelis, todėl galima konstruoti nedidelius žiūronus. Dydis fokusuojant kinta, todėl šiek tiek keičiasi ir žiūrono didinimas.

Matymo laukas yra atvirkščiai proporcingas žiūrono didinimui. Geodezinių žiūronų matymo laukas esti tik 1-2°. Todėl prie žiūronų dar įtaisomi mechaniniai arba plačiakampiai optiniai taikykliai (kolimatoriai). Žiūrono kokybė dar vertinama pagal vaizdo ryškumą ir šviesumą.

Patiko? Pasidalink

Horizontalių laiptas priklauso ne tik nuo reljefo

Palyginus horizontalėmis pavaizduotų kalno ir daubos planus, matyti, kad ir kalnas, ir dauba vaizduojami vienodai. Norint išvengti neapibrėžtumo, prie horizontalių pridedami brūkšneliai, vadinami bergštrichais. Jie rodo vandens tekėjimo krypti. Horizontalių altitudės rašomos vietovės pakilimo kryptimi.

Kiti pagrindiniai horizontalėmis pavaizduoti reljefo elementai: a — slėnis, b — kalnagūbris, c — balnakalnis. Horizontalių laiptas parenkamas pagal plano ar žemėlapio mastelį, reljefą ir kitus veiksnius. Kuo mažesnis horizontalių laiptas, tuo tiksliau plane arba žemėlapyje galima pavaizduoti reljefą, bet kartu mažesnis atstumas tarp horizontalių plane. Mažiausias atstumas tarp horizontalių paprastai yra 0,2 mm.

Horizontalių laiptas priklauso ne tik nuo reljefo, bet ir nuo mastelio. Pavyzdžiui, kai horizontalės išvestos labai tankiai, jos užtemdo žemėlapį ir juo naudotis sunku. Kai jos išvestos retai, nepakankamai tiksliai vaizduojamas reljefas. Todėl, sudarant, pavyzdžiui, 1:5 000 mastelio planą, pagal reljefą horizontalių laiptas imamas 5, 2, 1 ar 0,5 m. Sudarant 1:2000 mastelio planą, horizontalių laiptas imamas 1 arba 0,5 m, o 1:1000, 1:500 mastelio 0,5 arba 0,25 m.

Stambaus mastelio planuose galima vaizduoti daug smulkių reljefo elementų, t. y. mikroreljefą. Kuo smulkesnis mastelis, tuo labiau reljefo vaizdas generalizuojamas, t. y. atrenkamos svarbiausios jo detalės. 1:100 000 mastelio arba dar smulkesnių mastelių žemėlapiuose vaizduojamas tik makroreljefas, būdingas tam landšaftui.

Horizontalės pasižymi tokiomis savybėmis:

1) vienos horizontalės taškai yra vienodame aukštyje virš sąlyginio ar absoliutinio lygio paviršiaus;

2) kuo mažesnis atstumas tarp horizontalių plane, tuo šlaitas statesnis, ir atvirkščiai;

3) pagal horizontales galima rasti aukščių skirtumą tarp taškų; aukščių skirtumas tarp vietovės taškų A ir B (plane a ir b) 1 m;

4) plano horizontalės negali kirsti viena kitos;

5) didžiausio nuolydžio linija yra statmena horizontalėms;

6) jei atstumai tarp gretimų horizontalių lygūs, tai ir atitinkamų vietovės linijų polinkio kampai taip pat lygūs.

Horizontalių braižymas

Tarus, kad plane yra taškų, kurių altitudės žinomos, reikia nubraižyti horizontales. Tai daroma dviem metodais: analitiniu ir grafiniu.

Analitiniu metodu braižoma taip. Tariama, kad plane yra trys taškai su žinomomis altitudėmis. Horizontalių laiptas h=1 m. Pagal tų taškų A, B ir C altitudes ir horizontalių laiptą galima nubraižyti 26, 27, 28 ir 29 m horizontales.

Interpoliuojama tarp taškų a ir b. Norint gauti reikalingas formules, sudaromas linijos AB profilis. Uždavinio sąlyga formuluojama taip: reikia rasti atstumus xi ir x2, kai žinomos taškų A ir B altitudės HA ir HB. Atstumas išmatuojamas plane. Taškų U ir V altitudės atitinkamai lygios 26 ir 27 m, nes šie skaičiai yra tarp HA=25,72 ir HR=–27,18. Trikampių AU’U ir AB’B kampai lygūs, taigi jie panašūs. Jų kraštinės proporcingos.

Patiko? Pasidalink

Taško padėtis Žemės paviršiuje apibūdinama geografinėmis koordinatėmis

Taško geografinės koordinatės

Taško padėtis Žemės paviršiuje apibūdinama geografinėmis koordinatėmis. Šios koordinatės yra apibendrinta astronominių ir geodezinių koordinačių sąvoka. Jos priskiriamos prie topocentrinės koordinačių sistemos. Koordinačių pradžios tašku laikomas Grinvičo meridiano ir ekvatoriaus plokštumos sankirtos taškas.

Taško M astronomine platuma vadinamas kampas cpm, kurį sudaro per tašką M einanti svambalo linija su astronominio ekvatoriaus plokštuma. Jeigu Žemė laikoma sfera, tai astronominė taško M platuma apibūdinama meridiano lanko Mo M ilgiu. Yra šiaurės ir pietų astronominė platuma. Ribinės astronominės platumos reikšmės: 0° ir 90°.

Taško M astronomine ilguma vadinamas dvisienis kampas kurį sudaro Grinvičo ir taško M astronominių meridianų plokštumos (einančios per geoido paviršiaus vertikales).

Grinvičo meridianas eina per Londono Grinvičo Karališkosios observatorijos didįjį pasažinį žiūroną. Bronzinė juosta, nutiesta tiksliai per meridianą, skiriantį planetą į du pusrutulius. Šis meridianas 1884 m. pasaulyje buvo pripažintas nuliniu atskaičiuojant ilgumą ir kaip pasaulinio laiko juostų pagrindas.

Yra rytų ir vakarų astronominė ilguma. Ribinės jos reikšmės: ir 180°.

Taško M geodezine platuma Bm vadinamas kam-pas, kurį sudaro elipsoido paviršiaus taške M normalė su geodezinio ekvatoriaus plokštuma.

Taško M geodezine ilguma LM vadinamas dvisienis kampas, kurį sudaro Grinvičo ir taško M geodezinių meridianų plokštumos (einančios per elipsoido paviršiaus normales).

Astronominėmis koordinatėmis nustatoma taško padėtis Žemės (geoido) paviršiuje, o geodezinėmis — elipsoido paviršiuje.

Kadangi elipsoido paviršius nesutampa su geoido paviršiumi, tai ir jo normalė nesutampa su svambalo linija (vertikale). Jos sudaro kampą 8. Todėl to paties taško geodezinės ir astronominės koordinatės yra skirtingos. Vertikalės nuokrypis nuo normalės įvairiuose Žemės paviršiaus taškuose nevienodas. Kampo 8 reikšmė gali siekti 3″ ir daugiau, o 1″ nuokrypis atitinka 31 m vietovėje. Todėl taško padėtis, apibūdinta astronominėmis ir geodezinėmis koordinatėmis, gali skirtis iki 90 m ir daugiau.

Svambalo linijos nuokrypius nuo normalės tiria gravimetrija.

Taškų astronominės koordinatės nustatomos remiantis astronominių stebėjimų duomenimis. Geodezinės koordinatės gauna-mos skaičiuojant pagal atliktus matavimus ant Žemės paviršiaus.

Stačiakampė zoninė koordinačių sistema

Taškų, esančių ant referencinio elipsoido paviršiaus, geodezinių koordinačių skaičiavimas yra sudėtingas. Todėl jos paprastai skaičiuojamos tiktai pirmos klasės valstybinės trianguliacijos taškams.

Paprasčiau skaičiuoti taškų koordinates stačiakampėje zoninėje Gauso ir Kriūgerio koordinačių sistemoje (plokštumoje).

Įsivaizduokime, kad Žemės elipsoidas kas padalytas zonomis, kurias riboja meridianai. Šios zonos numeruojamos nuo Grinvičo meridiano į rytus. Iš viso yra 60 zonų. Meridianas, einantis per zonos vidurį, vadinamas ašiniu zonos meridianu.

Patiko? Pasidalink

Vandentiekio įrenginių paskirtis ir jų klasifikacija

Vandentiekis yra kompleksas inžinerinių įrenginių ir mechanizmų, kuriais miestai, gyvenvietės, pramonės bei transporto įmonės ir kiti objektai centralizuotai aprūpinami vandeniu. Vandentiekio sistemos įrenginiai privalo be sutrikimų tiekti pakankamais kiekiais tinkamos kokybės vandenį vartotojams su reikiamu spaudimu į paskyrimo vietas. Šias funkcijas ir atlieka atitinkamai išdėstyti, tarpusavio ryšį turintieji ir pagal nustatytą technologinį režimą veikiantieji vandentiekio sistemos įrenginiai.

Vandentiekiai klasifikuojami pagal eile skirtingų požymių.

A. Atsižvelgiant į aptarnaujamus objektus, vandentiekiai gali būti:

a) komunaliniai (miestų, rajoninių centrų, gyvenviečių);

b) pramoniniai (fabrikų, pramonės įmonių);

c) žemės ūkio (žemes ūkio įmonių);

d) geležinkelio transporto (geležinkelio stočių, depo ir kt.);

e) specialios paskirties (stadionų, aerodromų, parodų teritorijų).

B. Pagal aptarnaujamą teritorine apimtį vandentiekiai skirstomi į:

a) rajoninius (kai iš sudėtingos vandentiekio sistemos vandeniu aprūpinami keli stambūs skirtingi objektai);

b) grupinius (kai iš vienos vandentiekio sistemų, vanduo tiekiamas keliems mažesnės apimties objektams);

c) vietinius t. y. skirtus vienam objektui aptarnauti.

Pagal šaltinius, iš kurių gaunamas vanduo, yra vandentiekiai, imantieji vandenį:

a) atvirųjų vandens telkinių (upių, ežerų. tvenkinių, jūrų);

b) iš požemio (žemes paviršinių sluoksnių-nespūdinis, artezinių ir versminių vandenų);

c) iš mišrių šaltinių (atvirųjų vandens telkinių ir požeminių vandenų).

D. Pagal vandens tiekimo būdą vandentiekiai būna:

a) mechaninio spaudimo (kai vanduo į vandentiekio tinklą tiekiamas su spaudimu, kurį išvysto siurbliai);

b) gravitaciniai-savitakiai (kai vanduo vandentiekio tinklais tiekiamas savitaka, pavyzdžiui, iš šaltinių, esančių kalnuose arba šiaip aukštesnėse vietose);

c) dalinio spaudimo (kai, pasinaudojant reljefo situacija, daugiausia vanduo tiekiamas savitaka ir tik aukštesnėse reljefo vietose išsidėsčiusiems vartotojams aptarnauti įrengiami mechaninio spaudimo įrenginiai).

E. Atsižvelgiant į paskirtį vandentiekiai skirstomi į:

a) buitinius-ūkinius vandentiekius, skirtus vandeniui tiekti buities, namų ūkio ir sanitariniams-higieniniams reikalams;

b) gamybinius— skirtus vandeniui tiekti pramonės įmonių technologiniams bei gamybiniams reikalams;

c) priešgaisrinius įrengiamus dažniausiai pramonės įmonėse, visuomeniniuose ir daugiaaukščiuose pastatuose ar specialios paskirties objektuose;

d) mišriuosius turinčius paskirtį tiekti vandenį arba gamybiniams ir kartu priešgaisriniams reikalams, arba buitiniams-ūkiniams ir kartu priešgaisriniams reikalams, ar panašiai. Mišriosios vandentiekio sistemos, kuriomis kartu su paskirties vandeniu yra tiekiamas vanduo ir priešgaisriniams reikalams, pagal gaisrų gesinimo būdą ir tam tikslui vandentiekio tinkle palaikomą vandens spaudimą būna:

a) nuolatinio aukšto spaudimo, kur būtinas gaisrui gesinti vandens spaudimas vandentiekio tinkle palaikomas nuolatos (tokios sistemos projektuojamos retais atvejais);

b) laikino aukšto spaudimo, kuriose gaisro metu reikalingas vandens spaudimas gali būti pakeliamas ir palaikomas stacionariniais vandentiekio stotyje tam tikslui pastatytais siurbliais;

e) žemo spaudimo, kur gaisro metu kilnojamais gaisriniais siurbliais, prisijungus prie hidrantų, nepakankamas vandentiekio tinkle vandens spaudimas pakeliamas iki reikiamo dydžio.

Biologiniai nuotekų valymo įrenginiai.

Patiko? Pasidalink

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Jungiklių paskirtis — sausas pigmentų dalelytes sujungti taip, kad susidarytų dažymui tinkamas mišinys, o nudažius ir išdžiūvus — daugiau ar mažiau tvirtas, išoriniams poveikiams atsparus sluoksnis.

Pagal jungiklius, su kuriais pigmentai maišomi, gaunami šie dažai: vandeniniai— kalkiniai, klijiniai ir kt., jie paprastai skiedžiami vandeniu; nevandeniniai aliejiniai, lakiniai arba emaliniai ir kt., jie skiedžiami terpentinu, acetonu ar kuriuo kitu eteriniu skiedikliu.

Pastaruoju metu statybose sienoms ir kitiems paviršiams dažyti pradėta plačiau vartoti emulsinius dažus. Jie gaunami, maišant pigmentus su emulsijomis, sudarytomis iš aliejaus ir vandens ir dar kai kurių priedų: kalkių, klijų, druskos ir pan. Emulsiniai dažai turi gerų privalumų, ypač kad, juos vartojant, galima žymiai sutaupyti pokosto. Tačiau jų paruošimas namų sąlygomis yra, palyginti, sudėtingas.

Prieš dažant emulsiniais dažais visada patariama išvežti buitinę techniką ir senus nenaudojamus baldus.

Svarbesnieji jungikliai vandeniniams dažams

Kalkės — labai svarbi ne tik statybinė rišamoji, bet ir dažomoji medžiaga.

Dažymui labiausiai tinka gesintų, gerai (ne mažiau kaip 3-4 savaites) išsigulėjusių kalkių tešla. Kalkių tešlą atskiedus vandeniu, gaunamas kalkių pienas, kuris naudojamas tinkuotiems paviršiams baltinti, gruntuoti ir kaip jungiklis — spalvotiems dažams ruošti. Tiems pat reikalams gali būti vartojami ir negesintų kalkių milteliai.

Gyvuliniai klijai. Jų yra kelios rūšys: odos klijai, gaminami iš odų ir kailių atliekų, kaulų klijai, gaminami iš nuriebintų kaulų, kremzlių ir panašių maisto pramonės atliekų. Yra dar ir mišrių klijų, gaminamų iš įvairių minėtų medžiagų.

Odos klijai yra geresni, negu kaulų. Juos daugiausia vartoja staliai medžiui klijuoti. Todėl jie dažnai vadinami stalių klijais. Jie tinka ir dažymui. Tačiau šiam reikalui pilnai pakanka ir pigesnių bei prastesnių kaulą klijų, kurie dažnai vadinami dažytojų klijais. Gyvuliniai klijai gali būti plytelėmis, milteliais, smulkiais kampuotais ar apvaliais gabaliukais (kruopomis), žvyneliais, skysčiu (drebučiais).

Odos klijų plytelių briaunos yra aštresnės ir labiau atsikišusios, negu kaulų klijų. Sakoma, kad geri klijai turi būti skaidrūs, šviesūs, bet tai nebūtinas kokybės požymis. Svarbiausia — jie turi būti sausi. Ilgiau drėgname ore pabuvę klijai pūva, pelija ir nustoja rišlumo. Geri sausi klijai laužiant turi trupėti aštriomis blizgančiomis skeveldromis. Kambario temperatūros vandenyje per 24 valandas klijų plytelė neturi sumirkti ir sukristi, o tik, išlaikydama savo formą, išbrinkti.

Iš vakaro užmerktus klijus, pašildžius arba užpylus verdančiu vandeniu, galima visiškai ištirpinti. Klijai šildomi dvigubame inde; mažesnysis indas su klijais dedamas į didesnįjį — su vandeniu. Verdant nemirkytus klijus ar indą su jais laikant tiesiog ant ugnies, klijus galima greitai prisvilinti ir sugadinti. Jei kartais taip atsitiktų, prieš vartojant klijų skiedinį reikia perkošti.

Patiko? Pasidalink

Įprastinės perėjos ir perėjos su pėsčiųjų pirmumo teise

Kaip žinoma iš kelių eismo taisyklių, pėsčiųjų perėjos per važiuojamąją dalį, net ir nepažymėtos, yra prie gatvių sankryžų. Perėjomis taip pat laikomos gerai žinomi „zebro” tipo perėjimai, pažymėti važiuojamojoje dalyje judančiomis, ir kitos vietos, pažymėtos įspėjančiuoju ženklu arba kitu visiems suprantamu būdu. Visos šios perėjos, nepriklausomai nuo jų žymėjimo būdo, turi vienodą reikšmę ir pėstiesiems, ir automobilių vairuotojams.

Ypatingas dėmesys skirtinas pėstiesiems, pereinantiems per kelią specialiai pažymėtose vietose. Vairuotojas, privažiuodamas prie pažymėtos pėsčiųjų perėjos, turi taip apriboti važiavimo greitį, kad leistų pėstiesiems laisvai pereiti kelią, nelėtinant arba nespartinant žingsnio bei nesustojant. Ši pareiga galioja tuo atveju, kai pėstieji arba pėstysis jau yra perėjoje. Tačiau pėstieji neturi eiti į perėją, automobiliui esant netoli jos. Prieš eidami į perėją, jie privalo nustatyti automobilio važiavimo greitį ir atstumą iki perėjos ir susilaikyti, jeigu negali saugiai pereiti.

Beje, dažnai pėstieji neatsargiai pereina kelią. Visiškai nesiskaito su automobilių eismu seni žmonės, įsitikinę, kad pažymėtose perėjose niekas jiems negresia. Numatęs tokį pėsčiųjų elgesį, vairuotojas sugeba išvengti avarijos, pradėdamas stabdyti atitinkamame atstume nuo perėjos.

Kiekvieną temperamentą charakterizuoja šie požymiai

Sėdinčiam prie vairo dera atsiminti, kad, važiuodamas per balas, neturi aptaškyti pėsčiųjų. Taip pat negalima lenkti transporto priemonių pėsčiųjų perėjose ir prie jų artėjant. Jeigu automobilis sustojo, praleisdamas pėsčiuosius, niekas negali jo lenkti. Kiti vairuotojai turi laukti, kol tas automobilis pradės važiuoti, praleidęs pėsčiuosius.

Praktikoje tenka skaitytis su pėsčiaisiais ne tik tada, kai jie jau eina per kelią, bet ir kai laukia prie perėjos. Vairuotojas, pamatęs, kad ant šaligatvio susirinko grupė pėsčiųjų, privalo sustabdyti automobilį prieš perėją ir juos praleisti. Taip elgiasi kultūringas vairuotojas.

Važiavimas atbuline eiga ir manevravimas

Vairuotojų ir pėsčiųjų elgesys perėjose, kaip niekas kitas, priklauso nuo eismo dalyvių kultūros. Vienas nelabai kultūringas eismo dalyvis gali sukelti rimtą pavojų.

Neatsargiam pėsčiajam netikėtai išėjus į važiuojamąją dalį pavojingu atstumu nuo automobilio, vairuotojas nedelsdamas signalizuoja garsiniu signalu, kad jį įspėtų, ir pristabdęs stengiasi jį lenkti. Netikėtai pėsčiajam išėjus į važiuojamąją dalį, netgi ant pažymėtos perėjos juostos, visada susidaro pavojinga situacija ir vairuotojas atsiduria keblioje padėtyje. Tačiau patyręs ir atsargus vairuotojas visada sugeba susiorientuoti pavojingoje situacijoje pirmiau, negu pėstysis išbėga į važiuojamąją dalį, ir dėl visa ko imasi ypatingo atsargumo priemonių.

Privalu įsidėmėti, kad avarija visada yra didelė nelaimė, netgi ir tuo atveju, kai ji įvyksta dėl pėsčiojo kaltės. Nepaisant akivaizdžios pėsčiojo kaltės, vairuotojas vis tiek turės įrodinėti, kad išvengti susidūrimo buvo neįmanoma.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Yra privilegijuotų perėjų per važiuojamąją dalį. Jose pėstieji turi absoliutų pirmumą prieš transporto priemones. Vadinasi, transporto priemonės privalo prieš tokią perėją sustoti, nors joje tebūtų vienas pėstysis, ir negali tol pradėti važiuoti, kol šis neapleis perėjos.

Nepastebėti tokios perėjos neįmanoma, nes ji pažymėta labai aiškiai. Iš dešinės pusės paprastai yra pastatytas įspėjantysis kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja’ Kiek toliau vairuotojo dėmesį atkreipia kitas ženklas. Po juo esanti lentelė praneša, kad pirmumo teisę turi pėstieji. Toliau važiuojamojoje dalyje esti pažymėta „zebro” tipo pėsčiųjų perėja, prie kurios iš abiejų važiuojamosios dalies pusių ant stulpų įtaisyti rutulio formos žibintai su mirksinčia geltona šviesa.

Pirmoji pagalba atsitikus avarijai – kova su laiku

Automobilių maratonas per Azijos valstybes

Patiko? Pasidalink