Kūdikiui dabar svarbu daiktas, o ne veiksmas. Ir jeigu jis dabar ištars au-au, šis žodis bus kupinas prasmės, paprastas garsas transformuosis į daikto pavadinimą. Ir šią transformaciją palengvina tai, kad vaikas jau supranta suaugusiojo tariamą žodį. Bet štai kita situacija: vaikas nori paimti tą patį nepasiekiamą šunelį. prie kurio kitų žaisliukų nėra.
Kas čia svarbiausia? Žinoma, veiksmas. Daikto galima ir nevardyti, tai suprantama iš pačios situacijos. Suauges, aišku, mato, ko vaikas nori, bet turi reikalauti, kad mažasis ištartų žodį duok”: Pasakyk: ,,Duok!” ir kai anksčiau ar vėliau vaikas šį žodį ištars, jo skambesys bus susijęs su žaisliuką duodančio suaugusiojo veiksmu. Žodis darosi prasmingas.
Baigiantis pirmiesiems metams, vaikas moka maždaug 10 žodžių, sudarytų dažniausiai iš pasikartojančių skiemenų (mama, tete, baba, dede): kai kurie vaikai taria net ir įvairių skiemenų žodžius (Lina, Dana, Ale). Daugelį balsių ir priebalsių šio amžiaus vaikai ištaria gana aiškiai (a, o, u, m, b, p. g, k). Vienas žodis gali žymėti įvairius daiktus, jeigu mažasis ,,atrado”, kad jie kai kuo panašūs. Sakysim, žodis garsų junginys ka gali reikšti ir katę, ir antklodę, ir pagalvę, t. y. visa, kas šilta ir minkšta.
Judėjimo poreikis. Pirmųjų metų pabaigoje kūdikis supranta gana daug žodžių ir posakių: artimųjų žmonių vardus, žaislų, nupieštų daiktų, kai kurių veiksinų pavadinimus. O pats taria 10-12 žodžių. Iš jų kai kurie gali būti garsus pamėgdžiojantys (au-au, ks-s), vadinamieji supaprastinti žodžiai, kurių išmoko ji suaugusieji (pi-pi- mašina, po-pa- skauda). Aktyvios savarankiškos kalbos raidos didžiausių laimėjimų kūdikis pasiekia jau kitais antraisiais gyvenimo metais, nors pasitaiko ir išimčių.
Kūdikio judėjimo ir veiksmų pažanga pirmaisiais metais iš tikrųjų didžiulė. Dar visai neseniai jis galėjo tik netvarkingai mostaguoti rankutėmis ir kojytėmis, ir štai dabar jau lengvai palaiko kūno pusiausvyrą, sėdi, stovi, vaikščioja, gana koordinuotai ir laisvai valdo rankas, neatsirėmes pritupia (juk reikia pakelti nukritusį žaisliuką), nusiauna batukus, kasa kastuvėliu ar bertuvėliu smėlį…
Judėjimo įgūdžių susiformavimas laiku, pakankamas judėjimo aktyvumas labai svarbu taisyklingam vaiko fiziniam lavėjimui. Judesiai palankiai veikia organizmo fiziologinius procesus, stiprina raumenyną, atramos sistemą, kelia galvos smegenų žievės tonusą.
Judėjimo poreikis vaikui būdingas nuo gimimo. Tai rodo, sakykime. judėjimo ryšys su emocine būsena. Matome, kad naujagimis verkia stipriai suvystytas ir nurimsta išvystytas, galėdamas spardytis. Šliaužiojimas, vaikščiojimas, įvairiausi veiksmai su žaisliukais teikia vaikui džiaugsmą,– vadinasi, patenkinamas svarbus vaiko poreikis.
Pirmaisiais gyvenimo metais judesių ir veiksmų tobulėjimas ypač glaudžiai siejasi su kūdikio intelektine pažanga, su bendru jo lavėjimu. Nepakankamai judantis vaikas patiria mažiau įspūdžių galimybių susidurti su įvairiais daiktais. Vikriai šliaužiojantis vaikas apžiūri begalę daiktų, kurių nemato vaikas, įpratintas nuolat sėdėti. Aišku, kai kada jis ir gąsdina suaugusiuosius savo nepasotinamu smalsumu, bet kur kas daugiau turėtų mus jaudinti nemokantis šliaužioti vaikas.- jis daug laiko praleidžia nieko neveikdamas; numetęs žaisliuką, jis negali jo paimti; pažintinės jo galios ribojamos suaugusiųjų. Sugebėjimas judinti rankas be galo svarbi suvokimo, taip pat elementariausių mąstymo procesų tobulėjimo sąlyga (apie tai dar bus rašoma išsamiau).
Ir kūdikio asmenybės bruožų ugdymui svarbu, ar pakankamai lavėja jo judrumas. Judresnis vaikas koordinuotesnis, vikresnis, drąsesnis. atkaklesnis. Žinoma, visa tai – kol kas tik pirmieji charakterio daigeliai, ir vis dėlto tai labai svarbu.
Taigi reikia įvairiopai skatinti mažojo judesių ir veiksmų lavėjimą. Dar kartą priminsime (apie tai rašyta skyriuje apie priežiūrą), kad kūdikio drabužiai turi būti laisvi, netrukdyti judesių, kad nemiegojimo laiku vaikui reikalinga erdvė. Pasirūpinkite ir žaislais. Noras gauti žaislą skatina vaiką šliaužti, pasitempti, pakilti, atsistoti. Kad žaislai nebūtų negyvas balastas”, atkreipkite į juos kūdikio dėmesį, parodykite, kaip su jais žaisti, ką su jais galima veikti. Įsidėmėkite, kad suaugusiojo rodomas žaislas mažajam kur kas patrauklesnis negu tiesiog gulintis jo regėjimo lauke. Viliodamas vaiką žaisliuku, suaugęs skatina jį apsiversti ant pilvo truputį pašliaužti.
Judesių lavėjimą skatina masažas ir mankšta. Pratimų kompleksus paskiria gydytojas, atsižvelgdamas į vaiko amžių ir sveikatą, vystymosi ypatumus. Masažo ir mankštos būdų išmokti visoms motinoms padedama vaikų poliklinikoje.
Didžiausią dėmesį ir daugiausia pastangų reikia skirti vadinamųjų lokomotorinių įgūdžių (tų, kurie susiję su kūno padėties kitimu ir pasislinkimu), o ne statinių (susijusių su tos pačios pozos išlaikymu) ugdymui. Svarbu, kad kūdikis išmoktų apsiversti ant pilvuko, nugarytės, išmoktų šliaužioti, atsistoti ir atsigulti, žingsniuoti, vaikščioti, bėgioti, imti ir laikyti daiktus jais manipuliuoti. Susidarius šiems lokomotoriniams igūdžiams, susiformuos ir statiniai įgūdžiai sėdėjimo, stovėjimo. Pavyzdžiui, šliaužiojimas sutvirtina raumenų grupes, padedančias formuotis sédėjimo įgūdžiui.
Lavindami judesius, nepersistenkite, atsižvelkite į jų išlavėjimo lygį: nesodinkite nemokančio atsisėsti vaiko arba nestatykite prie atramos dar nemokančio atsistoti. (Tupimo, šokio” judesiai įeina į mankštos kompleksą kaip pratimai, ir tik tiek.)
Keletas žodžių ir apie pernelyg judrų vaiką. Tai paprastai ne tiek jaudina tėvus. O vis dėlto ir tai nepageidautina, kaip ir visi kiti kraštutinumai. Aišku, jūs netramdysite vaiko aktyvumo šiurkščiai jį tąsydami. o pasistengsite sudominti taip pat įdomiu, bet ne tokiu judriu žaidimu.
Erdvės suvokimas. Su iškelta galva. Pirmuosius tris mėnesius kūdikiui naudingiausi judesiai, atliekami su giedra nuotaika. Nuo to laiko, kai mažasis, matydamas suaugusiji, ima reikšti savo džiaugsmą ne tik šypsniu, garsais. bel ir rankų bei kojų judesiais, jis apskritai tampa daug judresnis.
Anksčiau jis energingiausiai judėdavo verkdamas. O dabar beveik per visą nemiegojimo laiką, džiaugdamasis, kad suaugęs su juo šneka, rodo žaisliukus. mažasis nuolat čia sulenkia, čia ištiesia rankas ir kojas, išlenkia nugarą. Tai jam savotiška raumenis stiprinanti ir lavinanti mankšta. Nuo to lenkimo raumenų įtampa (prisimenate, kad tai būdinga naujagimiui) sumažėja. Trečią mėnesį vaikas jau nespaudžia rank prie krūtinės, negniaužia pirščiukų į kumštį. Jis vis dažniau rankas viršum krūtinės ištiesia. Jo judesiai darosi grakštūs, o ne staigūs kaip anksčiau.
Tuo pat metu kūdikis išmoksta iškelti ir laikyti galvą, gulėdamas ant pilvo arba laikomas vertikaliai ant suaugusiojo rankų. Labai naudinga jam judėti gulint ant pilvo šitaip tobulėja ir tvirtėja visas raumenynas, o ypač pilvo preso ir krūtinės ląstos raumenys.
Ant pilvo guldyti vaiką galima nuo 3-5 savaičių (ant kieto paviršiaus!). Per alkūnes sulenktos, kūdikio rankos turi būti po krūtine. Iš pradžių taip jis tegu paguli 1-2 minutes, o paskui ilgiau, kol vis dar aktyviai stengsis kelti ir laikyti galvą. Pavargusi paguldykite ant nugaros. Iš pradžių per visą nemiegojimo laiką patartinas vienas toks prieš maitinimą. Trečią mėnesį, kai kūdikis nemiegos maždaug pusantros valandos, ant pilvo galima ji guldyti dusyk (prieš maitinimą ir prieš miegą).
