Rgs 6, 2020
20 Views

Vaistinius augalus plačiai vartojo senovės egiptiečiai, graikai, indėnai

Written by

Vaistinius augalus plačiai vartojo senovės egiptiečiai, graikai, indėnai ir kitos tautos. Senovės egiptiečiai tobulai vartojo augalinius balzamus ir dervas, kad apsaugotų nuo rūgimo ir puvimo. Garsieji egiptiečių papirusai, apibendrinę duomenis apie vaistinius augalus, mus supažindina su to tolimo laikotarpio medicinos raida. Ir tikrai, papirusai buvo parašyti 4000 metų prieš mūsų erą. Egiptiečiams mes dėkingi, kad jie pirmieji pavartojo medicinoje migdomąją aguoną, alaviją, metą ir kitus vaistinius augalus bei preparatus iš jų. Ir šiandien, pirkdami vaistinėje ricinos aliejų, prisiminsime, kad jų vartojo dar senovės egiptiečiai.

Ypač daug nuveikė tirdami vaistinius augalus, kaip, beje, plėtodami mokslą ir meną, senovės graikai jų kultūros klestėjimo laikotarpiu VII VI amžiuje prieš mūsų erą. Jų įtaka kitoms tautoms gana didelė. Prisiminkime, kad kiekvienas mūsų šalies medicinos instituto absolventas priima Hipokrato — žymaus Senovės Graikijos gydytojo — priesaiką. Hipokratas sakė, kad kiekvieno gydytojo pareiga padėti organizmui („gamtinei jėgai”) vaistinėmis priemonėmis. Visiškai šiuolaikiškas yra jo tvirtinimas, kad geriausia yra vartoti natūralius vaistinius augalus arba jų sultis. Hipokratas rašė: „Visas išspaustas ir tekančias iš augalų sultis reikia laikyti stikliniuose induose, visus lapus, žiedus ir šakniastiebius naujuose, gerai uždarytuose moliniuose induose, kad neišsikvėptų vėdinimo veikiama vaisto jėga, tarsi patekusi būseną, panašią žmogaus apalpimą”.

Hipokratas savo darbuose, kurių iki mūsų dienų išliko fragmentai ir vertimai, mini apie 400 augalų, kurie buvo vartojami kaip vaistai.

Medicinos istorija išsaugos ir graikų gydytojo vardą, kuris gyveno I mūsų eros amžiuje. Jo vaistinių aprašymais ištisus šimtmečius naudojosi gydytojai ir farmacininkai. Dioskorido vaistažolių knyga apėmė daugumą žinomų tais laikais vaistinių augalų apie 500

Neprarado reikšmės ir Teofrasto veikalas „Augalų tyrimai”. Paskutinis, devintasis, šio veikalo skyrius specialiai skirtas vaistiniams aromatiniams ir nuodingiesiems augalams.

Būtų neteisinga nepaminėti ir žymaus romėnų gydytojo Galeno, kuris pirmasis pasiūlė vartoti augalų nuovirus ir tinktūras, taip pat parašė garsią vaistažolių knygą.

Ibn Sina (980-1027), tadžikų kilmės mokslininkas, žinomas visame pasaulyje Avicenos vardu, įnešė milžinišką indėlį į arabų medicinos plėtote ir rekomendavo gydymui apie 900 vaistinių augalų.

Ypatinga, savita pažiūra į vaistinių augalų tyrimą pastebima išlikusiuose iki mūsų dienų puikių indų ir kinų medicinos atstovų rašytiniuose paminkluose. Ilgalaikį išbandymą pakėlė indiškas augalas — nuodingasis činčiberis, nustatytas indiško augalo rauvolfijos efektyvumas gydant ligonius. Žymus indų gydytojas ir rašytojas Sušrutė pareiškė: „Nemokšos rankose vaistas nuodai ir pagal savo veikimą gali būti palygintas su peiliu, ugnimi arba šviesa, o išmanančių žmonių rankose jis prilygsta nemarumo gėrimui”. Šie jo žodžiai neprarado savo reikšmės ir dabartiniu metu.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.