Vienose šalyse populiarūs apvalūs vainikai, kitose — ovalūs

Vienose šalyse populiarūs apvalūs vainikai, kitose — ovalūs

Senovės Graikijoje poetus ir dainininkus, vėliau ir sportinių varžybų nugalėtojus vainikuodavo laurų vainikais. Ir pats „laureatas” graikiškai reiškia vainikuotą laurais. Romėnai j vainikus įpindavo daug kvapių gėlių. Iš Egipto faraonų kapinynų iškasenų nustatyta, kad vainikai simbolizuodavo gedulą, reikšdavo meilę velioniui. Literatūroje minima, kad viduramžiais Europoje vainikas buvo ne tik galvos papuošalas, bet ir gedulo simbolis. Jį pindavo kuklų iš lapų, tik truputi papuoštą

Vėliau, įsigalėjus rokoko ir baroko stiliui, vainikai, galvos papuošalu, labai pasikeitė. Pradėta juos pinti labai puošnius ir fantastiškiausių formų.

Ne visuomet pavyksta nupinti norimos formos todėl naudinga būtų žinoti ir įsisavinti vainiko pagrindo pynimo techniką. Nupintas pagrindas puošiamas gėlėmis, šakutėmis, lapais.

Vienose šalyse populiarūs apvalūs vainikai, kitose — ovalūs. Pas mus iki šiol dar pinami plačiu pagrindu į viršų siaurėjantys. Reikėtų šios formos atsisakyti ir pinti apvalius vainikus, nes juos galima įvairiau papuošti gėlėmis. Jis pinamas ant supresuotų šiaudų arba metalinio karkaso. Gali būti išgaubto arba plokščio profilio. Reikia išlaikyti proporcijas: kuo platesnis vainikas, tuo platesnis turi būti jo vidurys. Populiariausi apvalūs vainikai — nuo 40 iki 100 cm skersmens. Proporcijas ima nustatyti viso vainiko skersmenį padalijus iš trijų. Pavyzdžiui, viso vainiko skersmuo — 60 cm. Padaliję iš trijų, gauname 20 cm. Vadinasi, geriausia, jeigu jo pagrindas ir vidurys yra po 20 cm pločio. Tad ir gausime 20 : 20 : 20.

Pagrindas standžiai apipinamas pasirinkta medžiaga: eglišakėmis, sidabrinių eglaičių, tujų šakomis, fikuso, gebenės, ąžuolo, lauro lapais, samanomis. Šakos arba lapai sudedami vienas prie kito standžiomis eilėmis, kiekviena eilė prie pagrindo tvirtinama stipria plona viela ar virvute. Sekanti eilė uždengia sutvirtinimo vieta. Užbaigus pinti, paskutinės šakelės arba lapai pakišami po pirmosiomis.

Vainiką pinant iš eglišakių, nuo kiekvienos didelės šakos nupjaustomos tik šoninės šakelės. Po to pagal jos suskirstomos į 3 grupes. Ilgiausios pinamos išorinėje vainiko pusėje, trumpiausios — vidinėje, vidutinės, gražiausios, pinamos į vainiko vidurį.

Kai vainikas pinamas iš lapų, prie pagrindo jie tvirtinami kaip čerpės ant stogo: kiekvienas sekančios eilės lapas gula tarp jau supintos eilės lapų ir uždengia pusę vieno ar kito lapo. Vainiko išorėje kartais tenka išpinti pusę eilės, kuri suteikia norimą liniją.

Kai vainikas pinamas iš samanų ir įvairiaspalvių kerpių, pagrindas daromas iš supresuotų šiaudų. Samanos turi būti šviežios, neperdžiūvusios, kad netrupėtų. Iš jų išrenkami spygliai, sausi lapai, ir visiškai švarių samanų kuokšteliai tokiu pat principu, kaip ir eglišakės (iš išorės didesni, iš vidaus mažesni), viela tvirtinami prie pagrindo. Kai vainikas pinamas iš dvispalvių kerpių tai jos tvirtinamos dviem eilėmis, pavyzdžiui, platesnė eilė — žalių kerpių, o antroji, siauresnė,— pilkų. Toks vainikas bus gražus, įspūdingas ir galbūt nebereikės jo puošti gėlėmis. Galima tik viename šone įkomponuoti nedidelę puokštę.

Komentarai išjungti.