Acena (Acaena) – tai žema, kiliminė, greitai auganti dekoratyvinė daugiametė žolė arba puskrūmis, dažnai vadinama „dygliuotoji acena“ (dažniausia rūšis – Acaena microphylla, Acaena buchananii, Acaena inermis). Labai vertinama žemės dangos funkcijai, alpinariumų, šlaitų, takų tarpams, kapinėms, nes gerai dengia dirvą, tvirtai įsišaknija ir nereikalauja daug priežiūros. Puiki alternatyva vejai ar vietose, kur išmindžiojama žolė.
Pagrindiniai bruožai
- Žemos kiliminės „pagalvėlės“ – aukštis dažniausiai 5–10 cm.
- Lapija: Maži, sukarpyti, pilkai žali ar žvilgūs lapeliai, kai kurių veislių (pvz. ‘Blue Haze’) – melsvi.
- Žiedai: Smulkūs, dažniausiai neryškūs, vasaros pradžioje ar viduryje.
- Vaisiai: Dygliuoti, kabinasi už rūbų ar kailio – dėl to kartais šis augalas turi pavadinimą „velniukė“.
Auginimo sąlygos ir priežiūra
|
Veiksnys
|
Rekomendacijos
|
|---|---|
|
Vieta
|
Saulėta arba pusiau pavėsis. Saulėje tankesnė, pavėsyje gali labiau išsivystyti į viršų, bet ne taip tankiai.
|
|
Dirvožemis
|
Vidutiniškai derlingas, laidus, gali būti net prastas ar smėlingas. Nemėgsta užmirkimo.
|
|
Laistymas
|
Tik pasodinant ir didelės sausros metu – užaugusius augalus laistyti beveik nereikia.
|
|
Tręšimas
|
Paprastai netręšiama, bet sodinant galite įberti truputį komposto ar pelenų.
|
|
Karpyti/genėti
|
Galima reguliuoti formą kerpant kraštus ar šalinant plintančias šakeles.
|
|
Žiemoja
|
Ištverminga, nereikia papildomos apsaugos net atšiauresnėmis žiemomis.
|
Kur ir kaip naudoti aceną?
- Puikus pasirinkimas tarp plokščių akmenų takų, šlaituose, alpinariumuose, kapinėse, kaip veja, kur žolė greitai išmina.
- Tinka sodinti priekyje gėlyno, kur reikia tankios žemės dangos.
- Gerai tarpsta net skurdžioje žemėje, puikiai konkuruoja su piktžolėmis.
Dauginimas
- Kero dalijimu – pavasarį ar rudenį tiesiog padalinkite kiliminę dalį ir pasodinkite naujai.
- Sėklomis – sėjama pavasarį, galima sudaiginti daigykloje ar tiesiai į gruntą.
Acena – puikus žemės dangos daugiametis augalas, formuojantis tankius, minkštus, ištvermingus kilimus net tose vietose, kur sunkiai laikosi žolė ar dažnai vaikštoma. Svarbiausia – neužpilti, nekalkinti per daug dirvos, nes augalas labai atsparus sausrai, šalčiui ir retai serga.