KAIP ATSIRANDA DIRBTINIS LIETUS IR SNIEGAS?

KAIP ATSIRANDA DIRBTINIS LIETUS IR SNIEGAS?

Aukštai giedrame danguje pasirodo siaura balta rūko juosta, ji auga, ilgėja. Po kurio laiko akis pastebi, kad šią juostą padarė dideliu aukščiu skrendąs lėktuvas.

Juosta ilgėja, pasisuka, daro kilpą, tiksliai rodydama figūrą, kurią padarė lėktuvas. Ar tai jis tyčia padarė? Ne. Ore buvo daug drėgmės. Lėktuvo motoro išmetamų vidaus degimo dujų molekulės virto iš atmosferos garų susidariusio vandens kondensacijos ir atšalimo centrais. Šitaip atsiranda gražios pailgos rūko juostos, panašios į debesis.

Mes jau žinome, kad panašiai atsiranda rūkai pramonės miestuose, ypač Anglijoje, kur ore būna daug garų ir kur iš daugybės įmonių kaminų kartu su dūmais nuolat iškyla tūkstančiai tonų suodžių, druskų ir rūgščių.

Šiuo reiškiniu pasinaudojo mokslininkai dirbtiniam lietui sukelti.

Mūsų dienomis dirbtinis lietus „sėjamas”.

įsivaizduokime tokį dalyką. Labai karšta vasaros diena. Didžiuliai baigiančių nokti javų laukai trokšta vandens. Dangus apsitraukė dideliais kamuoliniais lietaus debesimis. Ir vis dėlto nė vienas lietaus lašas nenukrinta ant žemės. Debesys pradeda lėtai sklaidytis. Tada virš viršutinio jų sluoksnio pasirodo keli lėktuvai. Jie skrenda dideliu atstumu vienas nuo kito ir taip aukštai, jog vos matyti.

Lėktuvai paskui save palieka tartum garų arba dūmų juostas. Bet šiuo atveju tai ne vidaus degimo dujos. Lėktuvai išpurškia ore kristalines vadinamojo sauso ledo, tai yra sušalusios angliarūgštės dulkes; jų temperatūra 70°. Jos vadinamos sausu ledu, nes šildamos jos ne tirpsta, o betarpiškai virsta dujomis.

Sauso ledo dalelėms pakliuvus į debesį, kiekvienas kristalėlis tampa ore esančių garų kondensacijos centru. Tokiame dideliame aukštyje vandens lašeliai sušąla ir virsta ledo kristalėliais, o jie —sniegu. Sniego dribsniai krinta į debesį, ir tuo būdu iš mažyčių debesies lašelių atsiranda palyginti stambūs lietaus lašai.

Toks lietus tartum „užkrečia” debesį, ir jame lašelių susidarymo procesas labai pasmarkėja.

Beveik per valandą didžiuliai debesys visiškai „suyra”, papliupdami gausiu lietumi į laukus, ištroškusius drėgmės.

Deja, kol kas žmogus teišmoko sukelti lietų tik nedideliame plote. Ateityje dirbtinio lietaus technika, be abejo, patobulės.

AR KADA NORS BUVO TVANAS?

AR KADA NORS BUVO TVANAS?

Buvo, ir net ne vienas. Tiesa, tai, ką senovės tautų legendos vadino tvanu, šiandien pavadintume katastrofiniu potvyniu, sukeltu ilgai trunkančio lietaus, arba žemės drebėjimo, arba vienu metu šių abiejų priežasčių.

Pagal biblijos legendą „lijo ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų”, „buvo apsemti visi aukšti kalnai, kokie tiktai yra po visu dangumi”, ir „penkiolika uolekčių pakilo viršum jų vanduo, ir buvo apsemti kalnų”.

Vadinasi, jeigu tikėsime legenda, vanduo užliejo visą pasaulį taip, jog net aukščiausios kalnų viršūnės atsidūrė penkiolika uolekčių po vandeniu. Palyginkime šiuos fantastinius tvirtinimus su realia, mums gerai žinoma tikrove.

Yra žinoma, kad Žemės atmosfera turi apie 12,3 tūkstančio kubinių kilometrų vandens garų pavidalu. žinant šį dydį ir Žemės rutulio plotą, nesunku apskaičiuoti, kad jeigu visi vandens garai, esantieji atmosferoje, pasidarytų skysti ir iškristų į Žemės paviršiu lietaus pavidalu, tai vanduo jį apsemtų vos 24 milimetrų storio sluoksniu.

Bet, gal būt, tvanas įvyko staigiai pakilus vandenynų vandens lygiui? Iš geologinių tyrinėjimų žinome, kad vandenynų vandens lygis praeityje iš tikrųjų kisdavo, kad žemynai ne kartą iškildavo iš jūrų bangų arba nugrimzdavo jose (pavyzdžiui, Lenkijos teritorija daug kartų buvo, jūros dugnas), bet tokie procesai vyksta nepaprastai lėtai ir trunka dešimtis, net šimtus milijonų metų, o ne dešimtis dienų, kaip pasakyta legendoje apie tvaną. Iš to aišku, kad jokio pasaulinio tvano niekuomet nebuvo ir negalėjo būti, kad tariamasis tvanas, galimas dalykas, reiškė kokį nors didelį vietinį potvynį.

Tačiau kodėl gi legenda apie tvaną skelbia, kad vanduo užliejęs visą pasaulį? Ir kas senovėje buvo „visas pasaulis”? Nedidelė vietovė, kurioje gyveno viena gentis. Apie tolimas šalis ši gentis menkai težinojo; galimas dalykas, jas siejo prekybiniai santykiai. Kokia nors stichinė katastrofa galėjo ilgai išlikti senovės genties žmonių atmintyje. Žinia apie šią gaivališką nelaimę, eidama iš kartos į kartą, liaudies fantazijos smarkiai išpūsta, galų gale tapo legenda apie pasaulinį tvaną.

Tačiau kokia gi yra biblinės legendos kilmė? Ar čia kalbama apie įvykį, kuris kadaise buvo atsitikęs senovės judėjams? Toli gražu ne, nes yra žymiai senesnių „tvano” aprašymų: indų, chaldėjų, kinų ir ypač asiriečių. Panašių legendų taip pat buvo Meksikoje, Graikijoje, Australijoje, Melanezijoje, Okeanijos salose, aplamai tautose, kurios gyveno upių slėniuose arba jūrų pakrantėse.

Vykdant kasinėjimus Ninevijos, asiriečių valstybės sostinės, griuvėsių teritorijoje (dabartinis Mosulo rajonas Irake), rasta daug molinių, kyliaraščiu rašytų priklausančių Asirijos valdovo Ašurbanipalo, gyvenusio VII amžiuje prieš m. e., bibliotekai. tarpe buvo rasta trečiuoju tūkstantmečiu pr. m. e. datuojama legenda apie Izdubarą, kur aprašomas tvanas. Vietoj Nojaus ten veikia asirietis Hasis Adra, kuris, kaip ir Nojus, stato laivą. Tvano aprašyme randame daug smulkmenų, žinomų mums iš biblinės legendos (pavyzdžiui, vaivorykštė kaip žmogaus ir dievybės sąjungos ženklas). Be to, nėra abejonės, kad asiriečių legenda yra žymiai senesnė už Senąjį testamentą (atsiradusį IX—IV amžiuje pr. m. e.), ir yra pirmesnis aprašymas, o biblinis tekstas — jo fantastiškesnis variantas.

Chaldėjos istorijos, parašytos babiloniečių dvasininko Beroso (330-260 metais pr. m. e), ištraukų matyti, kad legendą apie tvaną reikia suprasti kaip perdėtą, fantastinį didelio potvynio, kadaise įvykusio Eufrato žiočių rajone, aprašymą. Tai rodo ir 1926-1931 metais atlikti kasinėjimai Uro miesto (senovės sumenį miesto) griuvėsiuose, netoli šiandieninės En-Nasirijos prie Ėufrato. Apie 3300 metus pr. m. e. Uras buvo klestintis miestas, kuris tačiau sunyko jau pirmame tūkstantmetyje pr.m. e., o vėliau buvo visiškai užmirštas. Kitados jis stovėjo prie pat Eufrato, bet dėl kažkokios katastrofos ši upė pakeitė vagą ir atsitraukė nuo miesto, kuris vėliau buvo užpiltas dykumos smėlio. Vadinasi, galima spėti, kad tai įvyko dėl milžiniško potvynio, kurį sukėlė labai stiprios liūtys, o, gal būt, taip pat ir jūros banga, atūžusi iš Persų įlankos pusės. Tokią bangą galėjo sukelti ciklonas arba jūros dugno drebėjimas.

Kadangi žemutiniojo Eufrato baseinas nepriklauso tiems rajonams, kuriuose pasitaiko stiprūs žemės drebėjimai, labiausiai galima tikėti spėliojimu, kad potvynį sukėlė smarki liūtis. Mes žinome daug tokių atvejų. Ne taip jau seniai, 1934 metų liepos mėnesio viduryje, „mažasis tvanas” įvyko Lenkijoje, kai per kelias dienas Podhalėje (Tatrų rajonas), vien Vislos štupio baseine iškrito keturi kubiniai kilometrai vandens. Jungtiniai Vislos, Dunajeco ir Rabos vandenys sudarė milžinišką tūkstanties kvadratinių kilometrų ploto ežerą.

Praeityje daug kartų įvykdavo dar baisesnių katastrofų. Tai jos ir duodavo pamato plisti legendoms apie „tvaną”.

Biblijos legenda, įvairių krikščionių religijų remiama, ilgūs amžius slėgė mokslą. Dar XVIII šimtmetyje, kai iš žemės vis dažniau iškasdavo suakmenėjusių seniai žuvusių augalų ir gyvūnų liekanų, pasitaikydavo žmonių, tvirtinusių, kad tai esą tvano liudininkai”.

Visiems laikams susikompromitavo vienas šios legendos propaguotojų, šveicarų gydytojas Šeichceris, kuris, atradęs suakmenėjusias prieš daug milijonų metų gyvenusios didelės salamandros liekanas, pareiškė, kad tai esą „tvano laikų nusidėjėlio” griaučiai… Kaip tik nuo to laiko paplito klaidingas apibrėžimas „prieštvaniniai gyvūnai”.

KODĖL BŪNA ŽEMĖS DREBĖJIMŲ?

AR GALIMA UŽKIRSTI KELIA, UGNIKALNIŲ SPROGIMUI?

Nors ugnikalnio sprogimui negalima užkirsti kelio, tačiau kada nors bus galima pranešti gyventojams apie katastrofos artėjimą. Yra žinomi kai kurie požymiai rodantieji, kad artėja ugnikalnių išsiveržimas: pakyla žemės, temperatūra, išdžiūva šuliniai ir šaltiniai, pagyvėja geizerių veikla, tirpsta sniegas ugnikalnių šlaituose. Prieš prasidedant išsiveržimui, galima išgelbėti žmones ir dali turto.

KODĖL BŪNA ŽEMĖS DREBĖJIMŲ?

Plaukiant jūra, mūsų nestebina ir nejaudina supimas, atsirandąs nuo vandens bangavimo. Bet žemę, kietą žemyną, esame įpratę laikyti kažkuo nesvyruojančiu. Taip yra dėl to, kad gyvename šalyje, kur, laimei, nebūna smarkių žemės drebėjimų. Jie mums žinomi tik iš aprašymų ir pasakojimų. O, be to, manome; kad šis reiškinys labai retas, net išimtinis.

Iš tiesų mūsų žemėje visiškos rimties nebūna. Tiesa, katastrofiškų žemės drebėjimų pasitaiko retokai, vidutiniškai vieną kartą per metus, bet stiprių, nors ir ne katastrofiškų drebėjimų galima suskaičiuoti iki dešimties per metus, griaunančių smūgių — iki šimto, mūrinius pastatus sužalojančių sukrėtimų — iki tūkstančio, jokių Sužalojimų nesukeliančių, bet juntamų sukrėtimų — iki 10 tūkstančių, o silpnų smūgių, užrašomų tik specialiais aparatais, vadinamais seismografais, iki 100 tūkstančių per metus.

Vietiniai žemės drebėjimai gali kilti, užgriuvus požeminiams urvams. Tai vadinamieji griūtiniai, paprastai labai silpni žemės drebėjimai. Vietinę reikšmę taip pat turi žemės drebėjimai, sukelti ugnikalnių išsiveržimų, nors kartais jie gali pasiekti žymaus įtempimo.

Tačiau pavojingiausi savo padariniais yra tektoniniai žemės drebėjimai, juntami labai dideliuose žemynų plotuose ir vandenynų dugne. Jie sudaro apie 90 procentų bendro žemės drebėjimų skaičiaus. Paprastai jie vyksta arti jaunų aukštikalnių arba vandenynų pakrančių, kur žemės plutoje būna plyšių.

Betarpiška tektoninių žemės drebėjimų priežastis yra vertikalūs ir horizontalūs uolienų masių poslinkiai žemės gelmėse, vykstantieji dažniausiai 100 kilometrų gylyje, nors žemės drebėjimų taip pat būna ir 600-700 kilometrų gylyje. Tektoninis žemės drebėjimas kyla dėl lėto, laipsniško ir nenutrūkstamo įtampos didėjimo žemės plutoje; kai ši įtampa pasiekia uolienų, iš kurių toje vietoje sudaryta žemės pluta, atsparumo ribą, tos uolienos ima staigiai slinkti mažiausio, pasipriešinimo kryptimi, paprastai žemyn. Vykstant žemės drebėjimui, atsipalaiduoja milžiniškas energijos kiekis. Apskaičiuota, kad per stipriausius drebėjimus atsipalaiduoja tiek energijos, kiek jos galėtų duoti Dniepro hidroelektrinė beveik per 350 metų.

Tačiau dėl kokių priežasčių padidėja įtampa, kurios kritimas sukelia žemės drebėjimą? į šį klausimą kol kas dar sunku duoti vieningą ir visai išsamų atsakymą. Tačiau yra pagrindo manyti, kad ši įtampa atsiranda, pasislenkant giliai esančioms kalnų masėms, kurios judresnės už žemės plutą. Nuo šių poslinkių atsiranda sąvartos arba įgriuvos, taip pat horizontalūs žemės plutos poslinkiai, o tai yra susiję su įtampos atsiradimu joje. Giliai esančių uolienų judėjimą sukelia laipsniškas, nors ir labai nežymus, Žemės sukimosi lėtėjimas, nuo kurio po žemės pluta esantys sluoksniai slenka nuo pusiaujo į ašigalį, taip pat žemės plutos sąslėgio procesas, palengva vėstant gelmėms. Gal būt, joms įtakos turi ir žemės rutulio sukimosi ašies padėties kitimas, pagaliau šiek tiek potvynių ir atoslūgių reiškiniai, tai yra nuo Mėnulio traukos atsiradusi nežymi Žemės masių deformacija.

Kavos gėrimų receptai: Kava su tryniu, Migdolų kava, kavos kokteilis

Kava su ledu. Vienai porcijai reikia puoduko stiprios kavos, 4 gabaliukų cukraus, šaukštelio plaktos grietinėlės ir trečdalio puoduko sugrūsto ledo. kavą sudedamas cukrus, atšaldoma, o paskui kartu su ledu suplakama šeikeriu arba mikseriu. Supilama stiklinę ir ant viršaus uždedama plaktos grietinėlės.

Kava, plakta su ledais. Vienai porcijai reikia pusės stiklinės šaltos stiprios kavos ir maždaug 2 šaukštų ledų.

Kava sumaišoma su ledais, suplakama mikseriu ir geriama. į puodukus galima įdėti po gabaliuką ledo.

Kava – Kas tai?

Šalta Vienos kava. Į stiklinę šalto vandens iš šaldytuvo suberiami 2 šaukšteliai tirpiosios kavos ir šaukštas pieno. Viskas sumaišoma ir suplakama mikseriu. Gėrimas išpilstomas į stiklines ir ant viršaus uždėliojama plaktos grietinėlės (jei skubate, jos galima neplakti). Gėrimas geriamas labai šaltas, todėl kurį laiką jį reikia palaikyti šaldytuve.

Greitai paruošiama kava. Receptas patrauklus tuo, kad pagal jį kava greit paruošiama. 4 porcijoms imama 4 šaukštai grietinėlės, 4 šaukštai sutirštinto pieno, pusantro šaukštelio tirpiosios kavos ir stiklinė vandens. Visa tai gerai sumaišoma, pridedama pusė stiklinės sutrupinto ledo, suplakama ir išpilstoma į stiklines.

Maisto pramonė gamina vis naujos rūšies kavos produkciją

Kava su tryniu. Į stiklinę įdedamas trynys, 20 g vanilinio sirupo, 30 g pieno. Visa tai kruopščiai išmaišius supilama juoda nesaldinta kava. Atšaldoma šaldytuve ir geriama su plakta grietinėle.

Migdolų kava. Pusantro puoduko stiprios šaltos kavos, 3 gabaliukai cukraus, šaukštelis sugrūstų migdolų ir šaukštelis romo suplakama šeikeriu arba mikseriu. Gėrimas išpilstomas stiklines ir įdedama ledo gabaliukų.

Kavos gėrimas su sultimis. 30 g braškių sirupo (50 g persikų arba apelsinų sulčių), 20 g pieno supilama stiklinę stiprios nesaldžios kavos. Gėrimas geriamas labai atšaldytas.

Karti kava — tai dar ne stipri kava!

Kavos gėrimas su medumi. Atskirai paruošiamas kavos sirupas ir atšaldomas (20 g maltos kavos, šaukštelis cukraus, pusė stiklinės vandens, pagal skonį citrinos rūgšties). Į atšaldytą sirupą sudedamas medus, supilamas natūralus vynas, mineralinis vanduo. Proporcija stiklinei: 20 g medaus, 30 g natūralaus vyno, 10 g mineralinio vandens, migdolų esencijos pagal skonį. Gėrimas geriamas atšaldytas, su griežinėliu citrinos ir ledo gabaliukais.

Paprastas kavos kokteilis. Sumaišomi kiaušinio trynys, 3 šaukštai labai stiprios kavos, po šaukštą pieno ir grietinės. Sis mišinys plakamas mikseriu apie 30 sek. ir tuoj geriamas.

Ir vis dėlto, kas geriau — arbata ar kava?

Pažeidus plikinio paruošimo režimą, galima sulaukti neigiamų padarinių, bet kiekvienu atveju reikalingas tam tikras lankstumas. Kiekvienos arbatos rūšies paruošimo technologija, ne taip kaip kavos, yra šiek tiek kitokia. Švelnių ir kvapių rūšių arbatžolės užplikomos subtiliau ir trumpiau laikomos. Grubioms rūšims — režimas griežtesnis, prieš užplikant labiau įkaitinamas arbatinukas ir jame kurį laiką palaikomos sausos arbatžolės. Arbatžolių įdedama daugiau, ir į arbatinuką verdančio vandens pilama keletą kartų. Gėlių arbata užplikyta laikoma tik 1,5-2 minutes. Aromatizuotą žaliąją arbatą galima užplikyti pakartotinai. Geriant arbatą, į plikinį galima papildomai įpilti verdančio vandens, kad estraktuotųsi visos tirpiosios medžiagos, bet arbatos stiprumas ir aromatas greitai mažėja.

Visa Etiopijos kava — sausojo apdorojimo arabika

Arbatiolių kiekis plikiniui įvairuoja. Visuomeninio maitinimo sistemoje 1l vandens suvartojama tik 4 g sausų arbatžolių. Japoniškajai, kiniškajai, angliškajai arbatai (1l) paruošti imama 25-30 g, o Indijoje — net 44,5 g arbatžolių. Priimta šaukštelį arbatžolių dėti. vienai stiklinei vandens ir dar vieną šaukštelį nepriklausomai nuo arbatinuko tūrio), jei į arbatinuką paskui dar papildomai) pilama vandens. Taigi tokiu atveju 1l vandens tenka 25 g sausų arbatžolių. įdėjus tokį kiekį, antpilas bus vidutinio stiprumo.

Arbatą apibūdina spalva, stiprumas, skonis ir aromatas. Geras rodiklis, jei plikant arbatžoles atsiranda putų. Jų nebus, jei arbatžolės sugedusios. Putos turi būti gelsvai rudos, lyg purvinos. Baltų putų atsiranda tuo atveju, kai vanduo neverdantis.

Cikorija neturi tonizuojančių savybių, nes joje nėra kofeino

Arbatos stiprumas suprantamas kaip antpilo tirpiųjų medžiagų koncentracija. Tamsi spalva ne visada rodo stiprumą; daugelis puikių arbatžolių antpilui atiduoda daug medžiagų, bet silpnai jį nudažo. Tokioms, pavyzdžiui, priskiriamos žalioji ir geltonoji arbata.

Po užplikymo praėjus 4-5 min. antpilas yra stipriausias, o po 8-10 min. esti ryškiausia pigmentacija. Tuo metu arbatos stiprumas jau mažėja, nes išgaruoja eteriniai aliejai, o į tirpalą pereina frakcijos, suteikiančios gėrimui kietumo. Daugelis kartumą laiko arbatos stiprumo požymiu, o iš tikrųjų tai tik liudija, kad arbatžolės užplikytos netinkamai, šiurkščiai. Antpilo aitrumas, „grietinėlės” atsiradimas, kai atvėsusios arbatos paviršiuje atsiranda lengvas pūkelis, kofeino ir katechino mišinys — tai stiprios arbatos rodikliai. Švelniose, kvapiose arbatose, kuriose daug eterinių aliejų, „grietinėlės” neatsiranda.

Kolumbija — antroji pagal svarbą kavos šalis

Taigi šitaip labai trumpai susipažinome su arbatos savybėmis ir los paruošimo būdais. Ir vis dėlto, kas geriau — arbata ar kava? Šiuos klausimus galima priskirti amžiais neišsprendžiamų klausimų kategorijai, karštai ir aistringai svarstomiems klausimams. Suformuluokime atsakymą skrupulingai atsargiai — tai skonio reikalas. Kiekvienas iš šių dviejų gėrimų yra geras ir nepakartojamas. Nereikia jų supriešinti, protingiau yra derinti vieną su kitu, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Vietname.

Kavavirė — būtina detalė kavai virti

Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais

Šiuo laikotarpiu ypač daug nuveikė selekcininkai olandai Tubergenas (C. G. van Tubergen) ir T. Hugas (T. Hoog). 1902 m. jie pradėjo kryžminti stambiažiedę, tačiau žiedyne turinčią mažai žiedų F. aurea su F. armstrongii. Sėjinukai iš pirmosios rūšies paveldėjo augalų didumą, o iš antrosios — labai plačią žiedų spalvų gamą — nuo geltonos iki tamsiai oranžinės ir nuo rožinės iki tamsiai raudonos. Jau 1905 m. už šias frezijas gaunami tarptautiniai apdovanojimai. Vėliau šie sėjinukai, pavadinti F. tubergenii, buvo kryžminami su F. refracta, F. refracta var. alba ir F. leichtlinii. Naujų hibridų išaugdavo stambūs gumbasvogūniai, kuriuos panaudodavo tolesnei reprodukcijai.

Tuo pat metu Anglijoje frezijas sėkmingai selekcionavo pastorius J. Jacobas (J. Jacob) iš Vaitvelo. Jis išvedė vertingų veislių su rožiniais, alyviniais ir geltonais žiedais.

Amerikos selekcininkai daugiausia gerino F. refracta rūšį. Išvedė labai vertingą veislę Elders Giant White.

Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais. Augintojų dėmesį patraukė švelnus,gėlės kvapas, grakšti žiedyno ir graži žiedų forma, įvairios spalvos. Be to, žiedai transportabilūs ir ilgai išsilaiko pamerkti. Agrotechniniai ir biologiniai barjerai buvo įveikti per gana trumpą laiką, ir frezijos tapo viena iš plačiausiai auginamų gėlių įvairiais metų laikais.

Daugiausia frezijų auginama Olandijoje, todėl šios šalies patirtimi, novatoriškais auginimo būdais domimasi visame pasaulyje.

1952 m. Olandijoje buvo realizuota 13,8 mln. žiedų (už 15,5 mln. guldenų). 1964 m. iš 77 ha suskinta 161,5 mln. žiedų (už 150 mln. guldenų). 1966 m. frezijos užėmė 121 ha šiltnamių ploto. Už jas gauta 10% visų pajamų už gėles. 1968 m. frezijos pagal realizuotų vienetų skaičių užėmė pirmą vietą, tačiau pajamtį gauta daugiau už gvazdikus. 1969 m. šioje šalyje frezijų buvo auginama 172 ha, o 1971-1972 m. — 262 ha. Realizuota 26 mln. žiedų (už 38 mln. guldenų). Daugiausia (apie 70%) jų eksportuojama į Vokietijos Federatyvinę Respubliką.

Apie 50% visų frezijų auginama vakariniuose Olandijos rajonuose. Šioje dalyje labai palankus klimatas frezijoms auginti, nes vėsūs ir drėgni pajūrio vėjai vasarą atvėsina šiltnamius. Buvę daržininkystės rajonai dabar vis labiau užimami dekoratyviniais augalais. Čia frezijas augina 320 ūkių, iš kurių 60 specializuoti, t. y. augina tik šią kultūrą. Apie ūkių dydį galima spręsti iš duomenų.

Frezijų auginimo tradicijos Olandijoje smarkiai kito, ieškant būdų, kaip išauginti gausų, pastovų, geros prekinės vertės žiedų derlių.

Iš pradžių frezijos daugiausia buvo auginamos iš sėklų. Dabar šių gelių sėklininkystė vystoma tiktai sėkloms eksportuoti į Pietų Europą. Žiedams frezijos auginamos iš gumbasvogūnių, nes auginimo laikas trumpesnis — 5-7 mėnesiai (iš sėklų išauga per 9 mėnesius). Be to, auginant gumbasvogūnius, galima programuoti frezijų žydėjimo laiką. Tai labai svarbu nes Olandijoje frezijos žydi ištisus metus, nors daugiausia žiedų suskinama kovo-balandžio mėn. Metinė žiedų produkcija tokia (procentais): sausis — 6,2, vasaris — 7,9, kovas 18,0, balandis — 21,2, gegužė8,6, birželis — 5,2, liepa — 5,2, rugpjūtis — 5,5, rugsėjis — 3,3, spalis – 3, lapkritis — 5,7, gruodis — 9,6.

Olandai racionaliai sprendžia virusinių ligų problemą. Virusinės ligos greitai plinta vegetatyviškai besidauginančiuose frezijų klonuose, todėl žiedų derlius na mažas ir jie blogos kokybės.

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai Kultūrinių frezijų protėviai Europą pateko 1759 metais. Dėl kai kurių morfologinių giminingumų šie vilkdalginių (Iridaceae) šeimos gumbasvogūniniai augalai buvo priskirti Ixia, Gladiolus arba Tritonia gentims. Ir tiktai 1766 m. vokiečių botanikas F. V. Klatas (F. W. Klaat) frezijas išskyrė į atskirą gentį, jas pavadindamas savo bičiulio F. Th. E. Frezo (F. Th. E. Frees), botaniko pagal pašaukimą ir vaistininko pagal išsilavinimą vardu.

XIX a. vairiuose botaniniuose leidiniuose buvo minima 19 frezijų rūšių. Tiek rūšių nurodo ir N. E. Braunas (N. E. Brown, 1935). Tačiau iš tolesnių tyrinėjimų paaiškėjo, kad jų yra tiktai 3-5 rūšys su daugeliu porūšių, varietetų ir hibridų.

O kurios rūšys buvo svarbiausios, kuriant dabartinį frezijų asortimentą?

Ilgiausiai buvo kultivuojama lenktažiedė frezija (Freesia refracta (Jacq.) Klatt), introdukuota 1786 m. Jos žiedai buvo 30-38 mm ilgio, dulsvoki, žalsvai gelsvi, taip pat su dulsvu violetiniu arba purpuriniu apnašu apatinėje žiedlapių pusėje.

Frezijų, botaninėje literatūroje vadinamų F. refracta var. alba Klatt, o pagal Brauną F. lactea Fenzl., 50-63 mm ilgio, visiškai balti, geltonu vamzdelių. Ši rūšis į Europą atvežta 1878 m.

1873 m. M. Leichtlinas (M. Leichtlin) Padujos botanikos sodo fonduose atrado F. leichtlinii Klatt (F. xanthophila (Red.) Klatt var. leichtlinii (Klatt.) N. E. Br.). Jų 32-48 mm ilgio žiedai buvo geltoni su oranžiniais dryžiais ant trijų apatinių apyžiedžio lapelių.

Ketvirta pagal svarbą buvo F. armstrongii Watson rūšis, kurios žiedai ryškiai rožiniai, 29-36 mm ilgio. Sios rūšies frezijas 1897 m. Pietų Afrikoje Hermansdorfo rajone aptiko botanikas V. Armstrongas ir atveži. Į Angliją, garsų Kju Gadeno (Kew-Garden) botanikos sodą Londone. Čia jos buvo kryžminamos su F. leichtlinii, o gauti rausvažiedžiai hibridai pavadinti Free-, sia X kewensis.

Vienas iš pirmųjų frezijų selekcininkų buvo italas Ragionieri iš Florencijos, 1873 m. sukūręs naują frezijų rasę Freesia hybrida ragionierii. Ši rasė gauta, sukryžminus F. leichtlinii su F. refracta alba. Tokiu pat vardu pavadinta F. leichtliniiXF. armstrongii bei F. refractaX F. aurea hibridai.

1907 m. Ragionieri savo sėjinukus perdavė prancūzų selekcininkui Ch. Briugemanui (Ch. Briiggeman). Šis selekcininkas dirbo su dešimtimis tūkstančiui sėjinukų, iš atrinkdamas piltuvėlio formos, stambokais, gražiai atsilenkusiu apyžiedžiu žiedais frezijų rasę.

Selekcinis darbas suintensyvėjo XX a. pradžioje. Gauti sėjinukai buvo labai įvairių formų ir spalvų, tačiau sėklų nemezgė, todėl greitai išnyko. Tuo metu dar nemokėta frezijų auginti iš gumbasvogūnių.

Puodelis kavos nuteikia bičiuliškam pokalbiui

KAVA ŽMOGAUS GYVENIME

Puodelis kavos nuteikia bičiuliškam pokalbiui. Kavinės yra ne tik tam, kad ten atėjęs pavalgytų ir išgertų. Visų pirma jos visada buvo savotiški klubai, kur susirinkdavo žmonės pasikalbėti, padiskutuoti, pasikeisti naujienomis. Sakoma, kad kažkoks italas pagal kavinių istoriją bandė pasekti dvasinio gyvenimo vystymąsi savo šalyje. Tiesa, kavinės turėjo nemažai reikšmės dvasiniam ir politiniam europiečių visuomenės gyvenimui.

Jos tapdavo visuomeninio, dalykinio, politinio ir aktorinio gyvenimo centrai. Bijodamas progresyvių politinių srovių, anglų karalius Karolis II 1675 m. uždraudžia atidaryti kavines. Tačiau visuomenės nepasitenkinimas buvo toks didelis, kad draudimas galiojo tik 11 dienų.

Anglų studentai įsteigė „ Oksfordo kavos klubą” , kuris tapo Karališkosios mokslo draugijos užuomazga. Žinoma jūrų draudimo draugija XVII a. pabaigoje gimė vienoje Tauer Strito kavinių; kavinės savininkas buvo Edvardas Loidas ir joje rinkosi draudėjai.

Paryžiuje iki 1689 m. kava buvo prekiaujama gatvių paviljonuose. Karališkąją licenziją prekiauti gaivinamaisiais gėrimais Fransua Prokopas papildė kava ir atidarė kavinę „ Prokopas” Ji buvo įrengta prieš naująjį „ Komedi Francez” pastatą ir tapo XVIII a. aktorių, rašytojų bei muzikantų susitikimų vieta.

Kavinę „ Prokopas” lankė Volteras, mėgęs kavos ir šokolado

Kai po dviejų šimtmečių kavinė „ Prokopas” buvo uždaryta, stalas ir kėdė, kuriomis nuolat naudojosi Volteras, buvo išsaugoti kaip istorinė relikvija. Nuolatiniai kavinės lankytojai buvo Z.Z. Russo ir P. Bomaršė. Per prancūzų revoliuciją kavinėje „ Prokopas” galima buvo išgirsti Marato, Robespjero, Dantono kalbas. Napoleonas Bonapartas, tuomet niekam nežinomas karininkas, ateidavo čia pažaisti šachmatais ir vieną kartą, neturėdamas pakankamai pinigų atsiskaityti pagal sąskaitą, užstatu paliko savo skrybėlę.

Netoli Palė Ruajal 1718 m. atsidarė kavinė „ De la Režans” , pagal kurios gerbiamų lankytojų sąrašą galima susidaryti pilną prancūzų meno istorijos vaizdą. Savo geriausias partijas čia žaidė didis šachmatininkas Fransua Filidoras. Kavos žinovu ir, žinoma, nuolatiniu kavinės lankytoju buvo V. Hugo. Kavinėje nuolat lankydavosi Teofilis Gotjė ir Diuk de Rišeljė. D. Didro čia rašė savo „Enciklopediją”.

1789 m. liepos mėnesį visos kavinės aplink Palė Ruajal buvo perpildytos paryžiečių, pritarusių valdžią kritikavusiems oratoriams. Stovėdamas ant vieno iš kavinės staliukų, karštą kalbą pasakė Kamilis Demulenas. Po dviejų dienų Bastilija buvo paimta.

Garsi italų kavinė „Florianas” buvo atidaryta 1720 m. Ji Venecijoje veikia iki šiol. Pirmasis jos šeimininkas Florianas Franciskonis savo klientams buvo patikėtinis, piršlys, laiškanešys, ir, žinoma, pagrindinis naujausių paskalų šaltinis.

Savo pėdsaką istorijoje paliko milaniečių kavinės, kuriose rinkdavosi suokalbininkai, ruošiantys dirvą sukilimui prieš Austrijos valdovus.

kava be kofeino

XVIII a. Vienos žurnalistai ir rašytojai rinkdavosi ,Ceitungdoktoren” kavinėje. 1839 m. mieste jų buvo 80, iš jų 50 veikė priemiesčiuose.

Daugybė kavinių atsidaro Amerikoje — Niujorke, Bostone, morėje. Pirmomis amerikiečių revoliucijos dienomis pirklių kavinė Niujorke tapo vyriausybės rezidencija.

Montuoti plokštes, lietui lyjant, DRAUDŽIAMA

Laiptai.

AAB ”ZABUDOVA” laiptų pakopos – tai armuotos blokinės pakopos iš akytojo betono.

Naudojant įvairių tipų pakopas, galima surinkti bet kurios formos laiptus tiek tiesiais, tiek ir sraigtiniais laiptatakiais .

Pakopos mūrijamos laiptinės ertmėje. Laiptai ilginami tuo pat metu, kaip ir statomas aukštas, ir iškart yra parengti eksploatacijai. Laiptus galima įrenginėti ir vėliau jau suformuotuose laiptinių ertmėse.

Pakopas galima dengti bet kuria įprastine danga (pvz. medžiu, natūraliu akmeniu, keraminėmis plytelėmis ir pan.)

Perdengimų plokščių montavimas.

Montuoti plokštes, lietui lyjant, DRAUDŽIAMA

Plokštes perversti reikia ant lygaus kieto pagrindo ant medinių tarpiklių 100×140 mm dviem mediniais cilindriniais segmentais. Plokštės perverčiamos šia tvarka:Juostą, sutvirtinančią plokščių paketą, reikia perkirpti metalo žirklėmis; Plokštės pakete atstumiamos per medinės svirties pervertimui storį;Priglausti prie plokštės medinius segmentus;Medinėmis svirtimis perversti plokštes į horizontalią padėtį. Tuo metu būtina apsidrausti, kad plokštė staigiai nenugriūtų.Pavertus plokštę, būtina ją užfiksuoti horizontalioje padėtyje.Apžiūrėti plokštes iš išorės, ar nėra griovelių struktūros pažeidimų (įtrūkimai, nuskilimai ir pan.)

Esant griovelių defektams, plokštę kabinti ir montuoti reikia traversa, pavaizduotoje. Ja rekomenduojama montuoti ir visas plokštes, išskyrus kraštines ašines.

Rulete paženklinti plokštės centrą ir kabinti tiksliai per traversos ir plokštės centrą.Kraštinių plokščių montavimui parenkamos plokštės, kuriose nėra griovelių struktūros defektų. Montuojama savaime prisispaudžiančia traversa..Plokščių kabinimo ir montavimo savaime prisispaudžiančia traversa tvarka.Traversa centruojama išilgai ir skersai. 4 nustumiamaisiais sraigtais traversa išvedama vertikalia kryptimi. Šoniniai veržtuvai turi pataikyti į atitinkamas plokštės išdrožas. Plokštė užveržiama šoniniais veržtuvais iki atramos. Sumontuojamos apsauginės grandinės. Po to nuimamas greiferinis užraktas. Patikrinus, ar šoniniai veržtuvai teisingai pataikė į išdrožas, plokštė bandymui pakeliama į ne didesnį nei 10 cm aukštį ir išlaikoma ne trumpiau, nei 5 minutes.

Atlikus išvardintas operacijas, plokštę kelti ir montuoti.Plokštė montuojama ant išlygintos sienos ant šviežiai užtepto klijinio mišinio, arba ant cemento ir smėlio skiedinio, jei klojama ant plytų mūro.

Iš pradžių plokštė montuojama per 5-7 cm atstumą nuo anksčiau sumontuotos plokštės. Plokštė neatkabinta išlaikoma ne mažiau, kaip 3 minutes. Po išlaikymo nuimamos apsauginės grandinės ir plokštė, naudojant traversą, montuojama glotniai be tarpelio prie kitos plokštės.Kiek įmanoma reikia vengti tarpinio plokščių saugojimo. To galima pasiekti, jei plokštės tiesiai iš sunkvežimio keliamos į klojimo vietą.Kad būtų apsaugotos nuo atmosferinių kritulių, sumontuotos plokštės apdengiamos polietileno plėvele.Plokštes apkrauti leidžiama, atlikus monolitinę aplinkinę juostą, betonui pasiekus klojinio nuėmimo atsparumą ir pakėlus sienas virš perdenginio lygio daugiau, nei per 1 m.Padėklus su akytaisiais blokais dėlioti ant centrinės laikančiosios sienos.Akytojo betono plokščių užtikrintas sukibimas su sunkiuoju apjuosiančiojo kontūro betonu (monolitinimui naudojamo betono klasė turi būti ne žemesnė, nei B 15) ir siūlių skiediniu pasiekiamas, užšiurkštinant galines plokštumas ir kraštinių plokščių šonus juos mechaniškai apdorojant plieniniais šepečiais, po to paviršius nupučiat suspaustu oru, kad pašalinus susidariusias dulkes. Drėkinti šonines ir galines plokštumas DRAUDŽIAMA.Plokščių rėmimosi į laikančiąsias sienas gylis – 100 – 150 cm. Plokščių šoninės plokštumos užtraukiamos ant sienos per 20-50 mmArmatūros karkasų šakas jungti reikia Г formos strypais, suvirinant lanku.Monolitinamose tarpplokštinėse siūlėse reikia numatyti konstrukcinį armavimą pavieniais 6-8 mm skersmens strypais AIII su atlenkimais galuose.Gaubiamųjų kontūrų kampinėse zonose turi būti numatytas netiesioginis atšakų armavimas U formos suvirinamuoju tinklu.Gaubiamojo kontūro atšakų T formos jungiamos.

Denginio plokščių montavimas

Akytojo betono plokštėmis galima dengti tiek horizontalius, tiek ir pasvirus denginio ruožus, naudojamus kaip pagrindas stoguiDenginio plokštės klojamos ant laikančiųjų išorinių ir vidinių sienų iš akytojo betono blokų, kaip pavaizduota 42 pav.

Angų denginyje sudarymui tuo pat metu montuojami specialūs plieno elementai.

APDAILOS DARBAI

Paklojus visas denginio plokštes, klojamas monolitinis gaubiamasis kontūras pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir perdenginio plokštėms.Po to ant denginio plokščių įrengiama stogo konstrukcija.

Įrankiai akytojo betono blokams apdoroti

Įrankiai akytojo betono blokams apdoroti.

1. Oblius galimiems nelygumams mūrijant išlyginti.

2. Maišyklė skiediniui ruošti (be to, būtina turėti rankinį elektrinį gręžtuvą ir plastmasinį kibirą).

3. Ženklinimo kampuotis pjaustymui.

4. Pjūklas fasoninėms dalims pjaustyti.

5. Guminis arba medinis plaktukas blokų padėčiai išlyginti.

6. Įvairaus pločio mentelės skiediniui tepti plonu sluoksniu.

AAB “Hebel” akytojo betono gaminius galima pjaustyti, gręžti ir frezuoti lengviau, nei medį. Parenkamąsias įdėtines detales galima supjaustyti, naudojant rankinį pjūklą ir kampainį arba elektrinį pjūklą. Angos elektros lizdams, jungikliams išgręžiamos. Grioveliai laidams išpjaunami rankiniu būdu arba elektrine freza.

1.Trintuvė galimiems sienų nelygumams išlyginti.

2.Įrankiai išpjovoms.

3.Elektros gręžtuvas angų jungikliams ir lizdams gręžti.

Mūrijimo darbai.

Gerai parengta statybos aikštelė (privažiuojamieji keliai, darbo aikštelės, sandėliai ir transporto priemonės) yra geriausia prielaida greitai ir racionaliai statybos eigai.Blokai, kiek įmanoma, turi būti iš anksto išdėstyti tiesiog aikštelėje.Jei būtinai reikia laikino sandėlio, jam parenkama lygi ir sausa aikštelė. Laikinai saugoti padėklus su blokais būtina krano (autokrautuvo) judėjimo zonoje.

Saugumo technika.

Būtina laikytis saugos taisyklių, laikytis Valstybinės priežiūros reikalavimų, be to visų įprastinių saugos priemonių.Naudojant traversą, perkelti padėklą su blokais į mūrijimo vietą.

Perkirpti pakavimo juostą metalo žirklėmis.Akytojo betono blokai mūrijami klijiniu skiediniu sauso mišinio Nr.118 pagrindu. Siūlės storis turi neviršyti 2-3 mm. Leidžiama mūryti blokus iš akytojo betono cemento ir smėlio skiediniu pagal SN 290 tačiau šiuo atveju siūlės storis yra 10-20 mm, o tai sumažina sienos šiluminę varžą. Naudojant paprastą mūrijimo skiedinį, esat sausam orui, būtinas parengiamasis sudrėkinimas.Pirmosios eilės pradžioje išdėstomi kampiniai blokai:

Prieš mūrijant pirmąją blokų eilę, būtina užtikrinti jos hidroizoliaciją .Visi pirmosios eilės blokai sudedami ant cemento ir smėlio skiedinio santykiu 1:3.Pirmosios eilės blokų šoninės briaunos dedamos ant klijinio skiedinio sauso mišinio Nr.118 pagrindu ..Mūrijant pirmąją blokų eilę būtina dirbti ypač rūpestingai. Ši eilė yra ”pamatas” visoms kitos eilėms.Sumūrijus pirmąją eilę, būtina obliumi pašalinti visus nelygumus, po to reikia nušluoti dulkes ir smulkias atskalas.

Ruošiant klijų skiedinį, reikia į plastmasinį kibirą pripilti tiek vandens, kiek nurodyta paruošimo receptūroje (atspausdintoje ant maišo), ir suberti sausą mišinį. Po to išmaišyti maišykle, įtvirtinta elektrogręžtuve, mažomis apsukomis .

Specialia mentele užtepti skiedinį ant vertikaliosios siūlės. Skiedinio konsistencija tinkama, jei jis lengvai ir visa plokštuma išteka pro mentelės dantelius, ir matomos skiedinio vagelės nesusilieja (11 pav.) Mūrijant iš blokų griovėtais šonais ant šonų galima klijų netepti..Kiekvieną uždėtą bloką reikia išlyginti guminiu plaktuku.Kruopščiai sudėjus pirmąją blokų eilę, galima pereiti prie antrosios eilės mūrijimo. Tam reikia užtepti mentele skiedinį ant horizontaliosios siūlės.Iš siūlės ištekėjusius klijus reikia ne užtrinti, o pašalinti mentele .

Sąramų montavimas.

Juostą, sutvirtinančią sijinių sąramų paketą arba U formos sąramų padėklą, reikia perkirpti metalo žirklėmis.Sijinės sąramos projektinę padėtį atitinka ženklas .

Sijinės sąramos turi būti montuojamos, naudojant traversą arba rankiniu būdu (24 pav.)Sąrama mūrijama skiediniu arba specialiu klijiniu mišiniu.Atraminės dalies gylis turi būti iš kiekvienos pusės ne mažesnis, kaip 20 cm.

Pjaustyti sąramas DRAUDŽIAMA.

1-akytojo betono blokai

2-U formos blokai

3-klojinys

4-sunkusis betonas

5-armatūros karkasas

Įrengiant U formos sąramas virš lango ar durų anga, turi būti padarytas klojinys (25 pav.) Po to būtina uždėti U formos blokai. Tuomet storesnioji šoninė U formos sienelė turi būti išorėje. Reikia atsižvelgti į tai, kad U formos blokai kiekvienoje angos pusėje turi būti užleisti ant sienos ne mažiau, kaip 25 cm.Įstatyti armatūros karkasą į U formos sąramos įdubą.Užpilti įdubą sunkiuoju betonu.Sunkųjį betoną būtina sutankinti perkasant.