Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais

Šiuo laikotarpiu ypač daug nuveikė selekcininkai olandai Tubergenas (C. G. van Tubergen) ir T. Hugas (T. Hoog). 1902 m. jie pradėjo kryžminti stambiažiedę, tačiau žiedyne turinčią mažai žiedų F. aurea su F. armstrongii. Sėjinukai iš pirmosios rūšies paveldėjo augalų didumą, o iš antrosios — labai plačią žiedų spalvų gamą — nuo geltonos iki tamsiai oranžinės ir nuo rožinės iki tamsiai raudonos. Jau 1905 m. už šias frezijas gaunami tarptautiniai apdovanojimai. Vėliau šie sėjinukai, pavadinti F. tubergenii, buvo kryžminami su F. refracta, F. refracta var. alba ir F. leichtlinii. Naujų hibridų išaugdavo stambūs gumbasvogūniai, kuriuos panaudodavo tolesnei reprodukcijai.

Tuo pat metu Anglijoje frezijas sėkmingai selekcionavo pastorius J. Jacobas (J. Jacob) iš Vaitvelo. Jis išvedė vertingų veislių su rožiniais, alyviniais ir geltonais žiedais.

Amerikos selekcininkai daugiausia gerino F. refracta rūšį. Išvedė labai vertingą veislę Elders Giant White.

Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais. Augintojų dėmesį patraukė švelnus,gėlės kvapas, grakšti žiedyno ir graži žiedų forma, įvairios spalvos. Be to, žiedai transportabilūs ir ilgai išsilaiko pamerkti. Agrotechniniai ir biologiniai barjerai buvo įveikti per gana trumpą laiką, ir frezijos tapo viena iš plačiausiai auginamų gėlių įvairiais metų laikais.

Daugiausia frezijų auginama Olandijoje, todėl šios šalies patirtimi, novatoriškais auginimo būdais domimasi visame pasaulyje.

1952 m. Olandijoje buvo realizuota 13,8 mln. žiedų (už 15,5 mln. guldenų). 1964 m. iš 77 ha suskinta 161,5 mln. žiedų (už 150 mln. guldenų). 1966 m. frezijos užėmė 121 ha šiltnamių ploto. Už jas gauta 10% visų pajamų už gėles. 1968 m. frezijos pagal realizuotų vienetų skaičių užėmė pirmą vietą, tačiau pajamtį gauta daugiau už gvazdikus. 1969 m. šioje šalyje frezijų buvo auginama 172 ha, o 1971-1972 m. — 262 ha. Realizuota 26 mln. žiedų (už 38 mln. guldenų). Daugiausia (apie 70%) jų eksportuojama į Vokietijos Federatyvinę Respubliką.

Apie 50% visų frezijų auginama vakariniuose Olandijos rajonuose. Šioje dalyje labai palankus klimatas frezijoms auginti, nes vėsūs ir drėgni pajūrio vėjai vasarą atvėsina šiltnamius. Buvę daržininkystės rajonai dabar vis labiau užimami dekoratyviniais augalais. Čia frezijas augina 320 ūkių, iš kurių 60 specializuoti, t. y. augina tik šią kultūrą. Apie ūkių dydį galima spręsti iš duomenų.

Frezijų auginimo tradicijos Olandijoje smarkiai kito, ieškant būdų, kaip išauginti gausų, pastovų, geros prekinės vertės žiedų derlių.

Iš pradžių frezijos daugiausia buvo auginamos iš sėklų. Dabar šių gelių sėklininkystė vystoma tiktai sėkloms eksportuoti į Pietų Europą. Žiedams frezijos auginamos iš gumbasvogūnių, nes auginimo laikas trumpesnis — 5-7 mėnesiai (iš sėklų išauga per 9 mėnesius). Be to, auginant gumbasvogūnius, galima programuoti frezijų žydėjimo laiką. Tai labai svarbu nes Olandijoje frezijos žydi ištisus metus, nors daugiausia žiedų suskinama kovo-balandžio mėn. Metinė žiedų produkcija tokia (procentais): sausis — 6,2, vasaris — 7,9, kovas 18,0, balandis — 21,2, gegužė8,6, birželis — 5,2, liepa — 5,2, rugpjūtis — 5,5, rugsėjis — 3,3, spalis – 3, lapkritis — 5,7, gruodis — 9,6.

Olandai racionaliai sprendžia virusinių ligų problemą. Virusinės ligos greitai plinta vegetatyviškai besidauginančiuose frezijų klonuose, todėl žiedų derlius na mažas ir jie blogos kokybės.

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai Kultūrinių frezijų protėviai Europą pateko 1759 metais. Dėl kai kurių morfologinių giminingumų šie vilkdalginių (Iridaceae) šeimos gumbasvogūniniai augalai buvo priskirti Ixia, Gladiolus arba Tritonia gentims. Ir tiktai 1766 m. vokiečių botanikas F. V. Klatas (F. W. Klaat) frezijas išskyrė į atskirą gentį, jas pavadindamas savo bičiulio F. Th. E. Frezo (F. Th. E. Frees), botaniko pagal pašaukimą ir vaistininko pagal išsilavinimą vardu.

XIX a. vairiuose botaniniuose leidiniuose buvo minima 19 frezijų rūšių. Tiek rūšių nurodo ir N. E. Braunas (N. E. Brown, 1935). Tačiau iš tolesnių tyrinėjimų paaiškėjo, kad jų yra tiktai 3-5 rūšys su daugeliu porūšių, varietetų ir hibridų.

O kurios rūšys buvo svarbiausios, kuriant dabartinį frezijų asortimentą?

Ilgiausiai buvo kultivuojama lenktažiedė frezija (Freesia refracta (Jacq.) Klatt), introdukuota 1786 m. Jos žiedai buvo 30-38 mm ilgio, dulsvoki, žalsvai gelsvi, taip pat su dulsvu violetiniu arba purpuriniu apnašu apatinėje žiedlapių pusėje.

Frezijų, botaninėje literatūroje vadinamų F. refracta var. alba Klatt, o pagal Brauną F. lactea Fenzl., 50-63 mm ilgio, visiškai balti, geltonu vamzdelių. Ši rūšis į Europą atvežta 1878 m.

1873 m. M. Leichtlinas (M. Leichtlin) Padujos botanikos sodo fonduose atrado F. leichtlinii Klatt (F. xanthophila (Red.) Klatt var. leichtlinii (Klatt.) N. E. Br.). Jų 32-48 mm ilgio žiedai buvo geltoni su oranžiniais dryžiais ant trijų apatinių apyžiedžio lapelių.

Ketvirta pagal svarbą buvo F. armstrongii Watson rūšis, kurios žiedai ryškiai rožiniai, 29-36 mm ilgio. Sios rūšies frezijas 1897 m. Pietų Afrikoje Hermansdorfo rajone aptiko botanikas V. Armstrongas ir atveži. Į Angliją, garsų Kju Gadeno (Kew-Garden) botanikos sodą Londone. Čia jos buvo kryžminamos su F. leichtlinii, o gauti rausvažiedžiai hibridai pavadinti Free-, sia X kewensis.

Vienas iš pirmųjų frezijų selekcininkų buvo italas Ragionieri iš Florencijos, 1873 m. sukūręs naują frezijų rasę Freesia hybrida ragionierii. Ši rasė gauta, sukryžminus F. leichtlinii su F. refracta alba. Tokiu pat vardu pavadinta F. leichtliniiXF. armstrongii bei F. refractaX F. aurea hibridai.

1907 m. Ragionieri savo sėjinukus perdavė prancūzų selekcininkui Ch. Briugemanui (Ch. Briiggeman). Šis selekcininkas dirbo su dešimtimis tūkstančiui sėjinukų, iš atrinkdamas piltuvėlio formos, stambokais, gražiai atsilenkusiu apyžiedžiu žiedais frezijų rasę.

Selekcinis darbas suintensyvėjo XX a. pradžioje. Gauti sėjinukai buvo labai įvairių formų ir spalvų, tačiau sėklų nemezgė, todėl greitai išnyko. Tuo metu dar nemokėta frezijų auginti iš gumbasvogūnių.

Puodelis kavos nuteikia bičiuliškam pokalbiui

KAVA ŽMOGAUS GYVENIME

Puodelis kavos nuteikia bičiuliškam pokalbiui. Kavinės yra ne tik tam, kad ten atėjęs pavalgytų ir išgertų. Visų pirma jos visada buvo savotiški klubai, kur susirinkdavo žmonės pasikalbėti, padiskutuoti, pasikeisti naujienomis. Sakoma, kad kažkoks italas pagal kavinių istoriją bandė pasekti dvasinio gyvenimo vystymąsi savo šalyje. Tiesa, kavinės turėjo nemažai reikšmės dvasiniam ir politiniam europiečių visuomenės gyvenimui.

Jos tapdavo visuomeninio, dalykinio, politinio ir aktorinio gyvenimo centrai. Bijodamas progresyvių politinių srovių, anglų karalius Karolis II 1675 m. uždraudžia atidaryti kavines. Tačiau visuomenės nepasitenkinimas buvo toks didelis, kad draudimas galiojo tik 11 dienų.

Anglų studentai įsteigė „ Oksfordo kavos klubą” , kuris tapo Karališkosios mokslo draugijos užuomazga. Žinoma jūrų draudimo draugija XVII a. pabaigoje gimė vienoje Tauer Strito kavinių; kavinės savininkas buvo Edvardas Loidas ir joje rinkosi draudėjai.

Paryžiuje iki 1689 m. kava buvo prekiaujama gatvių paviljonuose. Karališkąją licenziją prekiauti gaivinamaisiais gėrimais Fransua Prokopas papildė kava ir atidarė kavinę „ Prokopas” Ji buvo įrengta prieš naująjį „ Komedi Francez” pastatą ir tapo XVIII a. aktorių, rašytojų bei muzikantų susitikimų vieta.

Kavinę „ Prokopas” lankė Volteras, mėgęs kavos ir šokolado

Kai po dviejų šimtmečių kavinė „ Prokopas” buvo uždaryta, stalas ir kėdė, kuriomis nuolat naudojosi Volteras, buvo išsaugoti kaip istorinė relikvija. Nuolatiniai kavinės lankytojai buvo Z.Z. Russo ir P. Bomaršė. Per prancūzų revoliuciją kavinėje „ Prokopas” galima buvo išgirsti Marato, Robespjero, Dantono kalbas. Napoleonas Bonapartas, tuomet niekam nežinomas karininkas, ateidavo čia pažaisti šachmatais ir vieną kartą, neturėdamas pakankamai pinigų atsiskaityti pagal sąskaitą, užstatu paliko savo skrybėlę.

Netoli Palė Ruajal 1718 m. atsidarė kavinė „ De la Režans” , pagal kurios gerbiamų lankytojų sąrašą galima susidaryti pilną prancūzų meno istorijos vaizdą. Savo geriausias partijas čia žaidė didis šachmatininkas Fransua Filidoras. Kavos žinovu ir, žinoma, nuolatiniu kavinės lankytoju buvo V. Hugo. Kavinėje nuolat lankydavosi Teofilis Gotjė ir Diuk de Rišeljė. D. Didro čia rašė savo „Enciklopediją”.

1789 m. liepos mėnesį visos kavinės aplink Palė Ruajal buvo perpildytos paryžiečių, pritarusių valdžią kritikavusiems oratoriams. Stovėdamas ant vieno iš kavinės staliukų, karštą kalbą pasakė Kamilis Demulenas. Po dviejų dienų Bastilija buvo paimta.

Garsi italų kavinė „Florianas” buvo atidaryta 1720 m. Ji Venecijoje veikia iki šiol. Pirmasis jos šeimininkas Florianas Franciskonis savo klientams buvo patikėtinis, piršlys, laiškanešys, ir, žinoma, pagrindinis naujausių paskalų šaltinis.

Savo pėdsaką istorijoje paliko milaniečių kavinės, kuriose rinkdavosi suokalbininkai, ruošiantys dirvą sukilimui prieš Austrijos valdovus.

kava be kofeino

XVIII a. Vienos žurnalistai ir rašytojai rinkdavosi ,Ceitungdoktoren” kavinėje. 1839 m. mieste jų buvo 80, iš jų 50 veikė priemiesčiuose.

Daugybė kavinių atsidaro Amerikoje — Niujorke, Bostone, morėje. Pirmomis amerikiečių revoliucijos dienomis pirklių kavinė Niujorke tapo vyriausybės rezidencija.

Montuoti plokštes, lietui lyjant, DRAUDŽIAMA

Laiptai.

AAB ”ZABUDOVA” laiptų pakopos – tai armuotos blokinės pakopos iš akytojo betono.

Naudojant įvairių tipų pakopas, galima surinkti bet kurios formos laiptus tiek tiesiais, tiek ir sraigtiniais laiptatakiais .

Pakopos mūrijamos laiptinės ertmėje. Laiptai ilginami tuo pat metu, kaip ir statomas aukštas, ir iškart yra parengti eksploatacijai. Laiptus galima įrenginėti ir vėliau jau suformuotuose laiptinių ertmėse.

Pakopas galima dengti bet kuria įprastine danga (pvz. medžiu, natūraliu akmeniu, keraminėmis plytelėmis ir pan.)

Perdengimų plokščių montavimas.

Montuoti plokštes, lietui lyjant, DRAUDŽIAMA

Plokštes perversti reikia ant lygaus kieto pagrindo ant medinių tarpiklių 100×140 mm dviem mediniais cilindriniais segmentais. Plokštės perverčiamos šia tvarka:Juostą, sutvirtinančią plokščių paketą, reikia perkirpti metalo žirklėmis; Plokštės pakete atstumiamos per medinės svirties pervertimui storį;Priglausti prie plokštės medinius segmentus;Medinėmis svirtimis perversti plokštes į horizontalią padėtį. Tuo metu būtina apsidrausti, kad plokštė staigiai nenugriūtų.Pavertus plokštę, būtina ją užfiksuoti horizontalioje padėtyje.Apžiūrėti plokštes iš išorės, ar nėra griovelių struktūros pažeidimų (įtrūkimai, nuskilimai ir pan.)

Esant griovelių defektams, plokštę kabinti ir montuoti reikia traversa, pavaizduotoje. Ja rekomenduojama montuoti ir visas plokštes, išskyrus kraštines ašines.

Rulete paženklinti plokštės centrą ir kabinti tiksliai per traversos ir plokštės centrą.Kraštinių plokščių montavimui parenkamos plokštės, kuriose nėra griovelių struktūros defektų. Montuojama savaime prisispaudžiančia traversa..Plokščių kabinimo ir montavimo savaime prisispaudžiančia traversa tvarka.Traversa centruojama išilgai ir skersai. 4 nustumiamaisiais sraigtais traversa išvedama vertikalia kryptimi. Šoniniai veržtuvai turi pataikyti į atitinkamas plokštės išdrožas. Plokštė užveržiama šoniniais veržtuvais iki atramos. Sumontuojamos apsauginės grandinės. Po to nuimamas greiferinis užraktas. Patikrinus, ar šoniniai veržtuvai teisingai pataikė į išdrožas, plokštė bandymui pakeliama į ne didesnį nei 10 cm aukštį ir išlaikoma ne trumpiau, nei 5 minutes.

Atlikus išvardintas operacijas, plokštę kelti ir montuoti.Plokštė montuojama ant išlygintos sienos ant šviežiai užtepto klijinio mišinio, arba ant cemento ir smėlio skiedinio, jei klojama ant plytų mūro.

Iš pradžių plokštė montuojama per 5-7 cm atstumą nuo anksčiau sumontuotos plokštės. Plokštė neatkabinta išlaikoma ne mažiau, kaip 3 minutes. Po išlaikymo nuimamos apsauginės grandinės ir plokštė, naudojant traversą, montuojama glotniai be tarpelio prie kitos plokštės.Kiek įmanoma reikia vengti tarpinio plokščių saugojimo. To galima pasiekti, jei plokštės tiesiai iš sunkvežimio keliamos į klojimo vietą.Kad būtų apsaugotos nuo atmosferinių kritulių, sumontuotos plokštės apdengiamos polietileno plėvele.Plokštes apkrauti leidžiama, atlikus monolitinę aplinkinę juostą, betonui pasiekus klojinio nuėmimo atsparumą ir pakėlus sienas virš perdenginio lygio daugiau, nei per 1 m.Padėklus su akytaisiais blokais dėlioti ant centrinės laikančiosios sienos.Akytojo betono plokščių užtikrintas sukibimas su sunkiuoju apjuosiančiojo kontūro betonu (monolitinimui naudojamo betono klasė turi būti ne žemesnė, nei B 15) ir siūlių skiediniu pasiekiamas, užšiurkštinant galines plokštumas ir kraštinių plokščių šonus juos mechaniškai apdorojant plieniniais šepečiais, po to paviršius nupučiat suspaustu oru, kad pašalinus susidariusias dulkes. Drėkinti šonines ir galines plokštumas DRAUDŽIAMA.Plokščių rėmimosi į laikančiąsias sienas gylis – 100 – 150 cm. Plokščių šoninės plokštumos užtraukiamos ant sienos per 20-50 mmArmatūros karkasų šakas jungti reikia Г formos strypais, suvirinant lanku.Monolitinamose tarpplokštinėse siūlėse reikia numatyti konstrukcinį armavimą pavieniais 6-8 mm skersmens strypais AIII su atlenkimais galuose.Gaubiamųjų kontūrų kampinėse zonose turi būti numatytas netiesioginis atšakų armavimas U formos suvirinamuoju tinklu.Gaubiamojo kontūro atšakų T formos jungiamos.

Denginio plokščių montavimas

Akytojo betono plokštėmis galima dengti tiek horizontalius, tiek ir pasvirus denginio ruožus, naudojamus kaip pagrindas stoguiDenginio plokštės klojamos ant laikančiųjų išorinių ir vidinių sienų iš akytojo betono blokų, kaip pavaizduota 42 pav.

Angų denginyje sudarymui tuo pat metu montuojami specialūs plieno elementai.

APDAILOS DARBAI

Paklojus visas denginio plokštes, klojamas monolitinis gaubiamasis kontūras pagal tuos pačius reikalavimus, kaip ir perdenginio plokštėms.Po to ant denginio plokščių įrengiama stogo konstrukcija.

Įrankiai akytojo betono blokams apdoroti

Įrankiai akytojo betono blokams apdoroti.

1. Oblius galimiems nelygumams mūrijant išlyginti.

2. Maišyklė skiediniui ruošti (be to, būtina turėti rankinį elektrinį gręžtuvą ir plastmasinį kibirą).

3. Ženklinimo kampuotis pjaustymui.

4. Pjūklas fasoninėms dalims pjaustyti.

5. Guminis arba medinis plaktukas blokų padėčiai išlyginti.

6. Įvairaus pločio mentelės skiediniui tepti plonu sluoksniu.

AAB “Hebel” akytojo betono gaminius galima pjaustyti, gręžti ir frezuoti lengviau, nei medį. Parenkamąsias įdėtines detales galima supjaustyti, naudojant rankinį pjūklą ir kampainį arba elektrinį pjūklą. Angos elektros lizdams, jungikliams išgręžiamos. Grioveliai laidams išpjaunami rankiniu būdu arba elektrine freza.

1.Trintuvė galimiems sienų nelygumams išlyginti.

2.Įrankiai išpjovoms.

3.Elektros gręžtuvas angų jungikliams ir lizdams gręžti.

Mūrijimo darbai.

Gerai parengta statybos aikštelė (privažiuojamieji keliai, darbo aikštelės, sandėliai ir transporto priemonės) yra geriausia prielaida greitai ir racionaliai statybos eigai.Blokai, kiek įmanoma, turi būti iš anksto išdėstyti tiesiog aikštelėje.Jei būtinai reikia laikino sandėlio, jam parenkama lygi ir sausa aikštelė. Laikinai saugoti padėklus su blokais būtina krano (autokrautuvo) judėjimo zonoje.

Saugumo technika.

Būtina laikytis saugos taisyklių, laikytis Valstybinės priežiūros reikalavimų, be to visų įprastinių saugos priemonių.Naudojant traversą, perkelti padėklą su blokais į mūrijimo vietą.

Perkirpti pakavimo juostą metalo žirklėmis.Akytojo betono blokai mūrijami klijiniu skiediniu sauso mišinio Nr.118 pagrindu. Siūlės storis turi neviršyti 2-3 mm. Leidžiama mūryti blokus iš akytojo betono cemento ir smėlio skiediniu pagal SN 290 tačiau šiuo atveju siūlės storis yra 10-20 mm, o tai sumažina sienos šiluminę varžą. Naudojant paprastą mūrijimo skiedinį, esat sausam orui, būtinas parengiamasis sudrėkinimas.Pirmosios eilės pradžioje išdėstomi kampiniai blokai:

Prieš mūrijant pirmąją blokų eilę, būtina užtikrinti jos hidroizoliaciją .Visi pirmosios eilės blokai sudedami ant cemento ir smėlio skiedinio santykiu 1:3.Pirmosios eilės blokų šoninės briaunos dedamos ant klijinio skiedinio sauso mišinio Nr.118 pagrindu ..Mūrijant pirmąją blokų eilę būtina dirbti ypač rūpestingai. Ši eilė yra ”pamatas” visoms kitos eilėms.Sumūrijus pirmąją eilę, būtina obliumi pašalinti visus nelygumus, po to reikia nušluoti dulkes ir smulkias atskalas.

Ruošiant klijų skiedinį, reikia į plastmasinį kibirą pripilti tiek vandens, kiek nurodyta paruošimo receptūroje (atspausdintoje ant maišo), ir suberti sausą mišinį. Po to išmaišyti maišykle, įtvirtinta elektrogręžtuve, mažomis apsukomis .

Specialia mentele užtepti skiedinį ant vertikaliosios siūlės. Skiedinio konsistencija tinkama, jei jis lengvai ir visa plokštuma išteka pro mentelės dantelius, ir matomos skiedinio vagelės nesusilieja (11 pav.) Mūrijant iš blokų griovėtais šonais ant šonų galima klijų netepti..Kiekvieną uždėtą bloką reikia išlyginti guminiu plaktuku.Kruopščiai sudėjus pirmąją blokų eilę, galima pereiti prie antrosios eilės mūrijimo. Tam reikia užtepti mentele skiedinį ant horizontaliosios siūlės.Iš siūlės ištekėjusius klijus reikia ne užtrinti, o pašalinti mentele .

Sąramų montavimas.

Juostą, sutvirtinančią sijinių sąramų paketą arba U formos sąramų padėklą, reikia perkirpti metalo žirklėmis.Sijinės sąramos projektinę padėtį atitinka ženklas .

Sijinės sąramos turi būti montuojamos, naudojant traversą arba rankiniu būdu (24 pav.)Sąrama mūrijama skiediniu arba specialiu klijiniu mišiniu.Atraminės dalies gylis turi būti iš kiekvienos pusės ne mažesnis, kaip 20 cm.

Pjaustyti sąramas DRAUDŽIAMA.

1-akytojo betono blokai

2-U formos blokai

3-klojinys

4-sunkusis betonas

5-armatūros karkasas

Įrengiant U formos sąramas virš lango ar durų anga, turi būti padarytas klojinys (25 pav.) Po to būtina uždėti U formos blokai. Tuomet storesnioji šoninė U formos sienelė turi būti išorėje. Reikia atsižvelgti į tai, kad U formos blokai kiekvienoje angos pusėje turi būti užleisti ant sienos ne mažiau, kaip 25 cm.Įstatyti armatūros karkasą į U formos sąramos įdubą.Užpilti įdubą sunkiuoju betonu.Sunkųjį betoną būtina sutankinti perkasant.

Akytojo betono blokeliai. vis labiau populiarėja tiek Lietuvoje, tiek Europoje

Akytojo betono blokeliai. vis labiau populiarėja tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Akytbetonio blokeliai yra masyvus, bet lengvi ir tvirti lyg akmuo. Tai lengvai apdorojama, bei ekologiškai švari medžiaga. Pagal ekologiškumą akytbetonis užima antrą vietą po medienos. Vienas iš privalumų toks, kad akytojo betono blokeliai sulaiko ir akumulioja šilumą, todėl žiemą šilumos nuostaliai mažėja, o vasarą patalpos neįkaista.

Sausi statybiniai mišiniai gaminami naudojant Suomijos firmos “Parteck Concrete Engineering Ltd.” įrengimus. Jų kokybė, techniniai bei ekonominiai rodikliai atitinka aukščiausio lygio standartus. Mišiniams naudojami firmų “Wacker”, “Agualan” ir “Dow” specialūs priedai, kurie žymiai pagerina mišinių—savybes.

Lietuvoje paplitusios betoninės čerpės yra ekologiškai švarus gaminys. Betoninės čerpės tinka tiek naujiems, tiek rekonstruojamiems stogams. Mūsų čerpės atlaiko net 150 užšalimo ciklų. Čerpės gerai izolioja garsą. Spalvą čerpėms suteikia pigmentai, susidedantys iš metalų oksidų – seniausios žmonijai žinomos—dažymo–medžiagos.-Čerpių—stogai—tarnauja—jau—kelių—kartų–žmonėms.

Vokiečių firmos “Gumbolb Dessau” kalkių gamybos technologija, pagal kurią dirba AB “ZABUDOVA”, atitinkama įranga ir tikslus receptūros laikymasis leidžia užtikrinti aukščiausią kalkių kokybę. Gesintos kalkės yra švarios (be priemaišų, negesintų kalkių grūdelių ir smėlio), ekologiškos, neįgeria vandens.

Techniniai duomenis.

Gaminių iš akytojo betono iš gamtinių medžiagų – kvarcinio smėlio ir kalkių – gamybos technologija buvo žinoma jau pereito amžiaus pabaigoje. Šimtmečių sandūroje ji buvo pagerinta, panaudojus kietinimą garu.

Tai tapo išeities tašku toliau tobulinant statybinę medžiagą su daugeliu porų – akytąjį betoną. Anksčiau vartotas pavadinimas “dujų betonas” jau nebeatitinka šiuolaikinio akytojo betono, kadangi būtinas išsipūtimui vandenilis išgaruoja dar prieš kietinimą garais.

Skiriamoji akytojo betono charakteristika yra daugelis porų ir užpildo grūdų sujungimas hidrauline rišamąja medžiaga.

Akytasis betonas (dujų betonas) buvo gaminamas jau šio šimtmečio pradžioje, tačiau tik vėliau gerinant technologinį procesą pavyko sukurti šiuolaikinį akytąjį betoną. Čia ryškus vaidmuo teko Jozefui Hebeliui. Įdiegus lemiamus patobulinimus, jam pavyko suteikti akytajam betonui visiškai naujas savybes ir tuo padėti pamatus kuriant technologiją firmoje “Hebel”, kuri tapo akytojo betono gamybos įrenginių ir technologijos tiekėja. “Hebel” akytajame betone labai smulkiai sumaltą kvarcinį smėlį rišamoji medžiaga suriša į drebučių pavidalo masę, ir tai užtikrina smėlio grūdelių surišimą. Autoklave iš šios masės susidaro kietas kalcio silikatas, persmelktas milijonų porų.

AAB “Hebel”,akytasis betonas savyje suderina pranašumus, kurių įmanoma pasiekti tiktai esant įvairių medžiagų kombinacijai. Savo poringos struktūros dėka jis tuo pat metu masyvus ir lengvas. Viena vertus, jis tvirtas ir nedegus kaip akmuo, antra vertus – lengvas ir paprastai apdorojamas, kaip medis.

Porose esantis oras suteikia ypatingą šilumos izoliacijos efektą. Taigi, apsauginių konstrukcijų iš akytojo betono šiluminė varža triskart didesnė, nei iš keraminių plytų ir 8 kartus didesnė, nei iš sunkiojo betono. Ypač vertinga tai, kad gaminiai tinka ne tik statyti išorines ir vidines sienoms, bet ir sudaryti dangoms ir perdenginiams, ir tai sumažina viso pastato šilumos nuostolius. AAB ”ZABUDOVA” akytasis betonas yra vienintelė sienų medžiaga Baltarusijos Respublikoje, kuri gali būti naudojama be papildomo apšiltinimo. Pastatų iš akytojo betono eksploatavimo metu išlaidos šildymui sumažėja 25-30 % .

Gaminiams iš akytojo betono naudojama tikslaus pjovimo technika, todėl užtikrinamas didelis gaminių išmatavimų tikslumas. Tikslios gaminių geometrinės charakteristikos suteikia galimybę mūryti, naudojant klijų skiedinį.Tai, kad gaminius iš akytojo betono galima sutapdinti, neleidžia susidaryti “šalčio tilteliams”.

Akytojo betono struktūra suteikia galimybę jį lengvai ir tiksliai pjaustyti pagal išmatavimus, gręžti ir frezuoti, ir tai leidžia spręsti architektūrinės išraiškos klausimus.

Palankaus masės ir tūrio santykio dėka visas statybines konstrukcijas patogu transportuoti ir todėl galima visiškai išnaudoti transporto priemonių galimybes.

Akytasis betonas, pasižymėdamas geromis šilumos izoliacijos savybėmis ir šilumos akumuliacijos galimybėmis, užkerta kelią dideliems šilumos nuostoliams žiemą ir suteikia galimybę išvengti pernelyg didelių temperatūrų vasarą; eliminuoja staigius temperatūros svyravimus patalpose; suteikia galimybę reguliuoti oro drėgnumą kambaryje, sugerdamas ir skleisdamas drėgmę ir tuo padeda susidaryti maloniam mikroklimatui.

Akytasis betonas ne tik sudaro daugybę patogumų, jis dar ir visiškai ekologiškas, t.y. neišskiria toksinių junginių. Kaip rodo atlikti tyrimai, akytojo betono radioaktyvumo lygis daug mažesnis, nei leistinas. Akytojo betono ekologinis koeficientas, TSRS Sveikatos ministerijos duomenimis, yra 2,0 ir nusileidžia tik medžiui (koeficientas 1,0). Galima pateikti pavyzdį, kad keraminių plytų šis koeficientas yra 10,0, o keramzitbetonio – 22,0.

AAB “Hebel” akitasys betonas. Gamyklos produkcija atitinka GOST 21520-76 reikalavimus ir nekenkia aplinkai.

Statant blokuotus gyvenamuosius pastatus, pristatant mansardas ir renovuojant – apšiltinant – senus pastatus, gaminiai iš AAB “Hebel”  akytojo betono patikimai apsaugo nuo gaisro plitimo. Perdenginių plokščių atsparumo ugniai riba (1 val.) ir nulinė ugnies plitimo riba patvirtinta atitinkamais RF VNIIPO bandymais.

Pasaulinėje rinkoje vertinama Kosta Rikos kava — plauta arabika

Visame pasaulyje gerai vertinama drėgnojo apdorojimo kolumbietiška arabikos rūšies kava. Eksportuojamos rūšys esti malonaus, švelnaus, puikaus skonio, subtilaus kvapo, gero rūgštingumo. Kolumbietiška kava klasifikuojama pagal vietoves, kur gaminama: medeljin, armėnija, manisales (sutrumpintai visos trys rūšys vadinamos mam) ir kt. Prieš pateikiant vartotojams, kavos pupelės rūšiuojamos pagal dydį, tiesa, ne visada tai atitinka kokybės rodiklius. Aukščiausios rūšies stambių pupelių kava vadinama supremo. Likusi kava po atrinkimo eksportui vadinama pasilla ir sunaudojama šalies viduje.

Pasaulinėje rinkoje vertinama Kosta Rikos kava — plauta arabika. Geriausios rūšys auga aplink San Chose miestą. Skirstoma pasifik ir atlantik. Kavos kokybė labai priklauso nuo vietovės, kurioje auginama, aukščio. Kosta Rikoje kava atrenkama pagal kategorijas: europinė — didelės pupelės, rūšiuojamos rankomis, amerikietiška — didelės ir mažos kavos pupelės, išrūšiuotos mašinomis.

Dominikos respublika garsėja kava, vadinama san dorriingo — arabika sausojo ir drėgnojo apdorojimo. Pupelės nedidelės, bet kava puikaus skonio ir kvapi. Ekvadore yra aukščiausiai pasaulyje esančios plantacijos, kur auginama arabika (daugiau kaip 2700 m virš jūros lygio). Ši kava esti aštri ir puikios konsistencijos. Ypač tinkama mišiniams gaminti.

Salvadoro centrinėse srityse kava kultivuojama ant ugnikalnių

Kava — drėgno apdorojimo arabika (tik 6 % apdorojama sausuoju būdu). Salvadoro kava įvairi, bet apskritai visa yra gero rūgštingumo, švelnaus skonio, nors be ryškaus kvapo. Gvatemala rinkai pateikia plautą arabiką, kuri, kaip ir Kosta Rikoje, klasifikuojama pagal plantacijos aukštį. Haiti kava — arabika drėgnojo ir sausojo apdorojimo. Būtina pasakyti, kad Vest Indijos kava yra geresnės kokybės, negu kava, išauginta Centrinėje Amerikoje tokiame pat aukštyje. Aukštumų kava esti stipri ir gero rūgštingumo. Haiti kava švelni ir malonaus skonio. Haitiečiai labai smarkiai apkepina pupeles.

Nuostabi kava hona, gaminama Havajų salose. Kava yra puikaus skonio, švelni, ypatingų atspalvių ir puikios konsistencijos. Švelni, malonaus kvapo kava auginama Jamaikoje. Garsi rūšis bliu montan, bet labai mažai jos gaminama (mažiau kaip 50 t per metus), dėl to ir labai brangi. Jamaikos kava pasaulyje populiari. Deja, rinkoje kavos tokiu pavadinimu daugiau, negu šalyje pagaminama.

Pagal kokybę įvairių rūšių kavos yra Meksikoje; tai lemia auginimo sąlygos. Visos rūšys — plauta arabika; geriausia rūšis — prima. Tai kava, pasižyminti nuostabia puokšte ir maloniu rūgštingumu. Palyginti neseniai pasaulinėje rinkoje atsirado Peruno kava (plauta arabika). Ji švelni, gero rūgštingumo, nuostabaus stiprumo. Pasaulinėje rinkoje labai vertinama Venesuelos plauta arabika, ji prilygsta kolumbietiškai kavai. Venesuelietiška kava dažnai vadinama marakaibo — pagal uosto pavadinimą. Kavos skonis puikus, subtilus, su vyno prieskoniu ir rūgštokas. Kalnuose, ūksmingose Kubos provincijų Olgin, Granma, Santjago de Kuba ir Guantanamo sklypuose auginama kava, pagal kokybę prilygstanti geriausiems, žymiausiems pavyzdžiams.

Geroje stiprioje kavoje daugiau yra tirpių medžiagų

Malti pupeles reikia prieš pat virimą, žinoma, tai galima padaryti ir parduotuvėje, tačiau nekaupkite atsargų. Kad malta kava geriau išlaikytų gerąsias savybes, pramoniniu būdu ji fasuojama hermetiškai uždaromus indelius, kuriuose oras pakeistas inertinėmis dujomis, pavyzdžiui, azotu. Kartais panaudojamas vakuuminis būdas. Visa tai maltą kavą padeda išlaikyti ilgesnį laiką.

Parduodama įvairių rūšių kavamalių. Patogios naudoti ir paprastos yra buitinės elektrinės. Malinio smulkumas maždaug nustatomas pagal malimo laiką. Tačiau yra riba, kada smulkiau sumalti nebegalima, o malūnėlyje be reikalo kaitinama kava. Kava ir šiaip malant įšyla, todėl sumalę neskubėkite nuimti dangtelį. Truputį palaukite, kol kava atvės.

Kavamalių priežiūra paprasta — nuolat ją reikia pavalyti sausu skudurėliu, nes kavos likučiai apkarsta ir gali sugadinti ką tik sumaltą kavą.

Jei kavų ruošite džiazvoje, pupeles sumalkite labai smulkiai, kad milteliai būtų panašūs pudrą. Kai kurie mėgėjai labiau pripažįsta rankinį malimo būdą. Suprantama, tai nepatogu ir užima daugiau laiko, bet kava mažiau įkaista, taigi mažiau netenka aromato. Ir ko tik nepadarysi, kad kava būtų gardi!

Kavos maliniui susimaišius su vandeniu, prasideda naujas atsakingas etapas — ekstrakcija. Kvapiosios medžiagos ekstraktuojamos iškart, o skonio komponentai — lėčiau. Skonis bei kvapas priklauso nuo kavoje esančių kvapiųjų ir skoninių medžiagų kiekio ir jų perėjimo tirpalą.

Geroje stiprioje kavoje daugiau yra tirpių medžiagų. Tačiau šis pasakymas nekonkretus, todėl jį reikia iššifruoti aiškiau. Kolumbietiška kava laikoma stipria. Tačiau kava iš bet kokios rūšies labai apkepintų pupelių vien dėl kartumo vadinama stipria. Apie ką gi čia kalbama?

Kavos ekspertai laiko, jog puiki kava bus tik tuo atveju, jei gėrimą ekstraktuojasi 19 % kavos miltelių. Tuo atveju kavos puodelyje 98,75 % vandens tenka 1,25 % tirpių medžiagų, 19 % — tai kritinis dydis. Galima pasiekti iki 50 % ekstrakciją, tačiau kava nebus skanesnė, o tik kartesnė. Jei ekstrakcija mažesnė kaip 19 %, kava bus silpna.

Jau minėjome, kad ekstrakcijos greitis priklauso nuo daugelio veiksnių, pirmiausia — nuo temperatūros: optimali temperatūra — 93-96°C. Apie malinio smulkumo ir ekstrakcijos laiko santykį jau kalbėjome. Ekstrakcija priklauso ir nuo miltelių kontakto su vandeniu. Kartais kava iškyla vandens paviršių, todėl būtina ją gerai išmaišyti. Ir galiausiai ekstrakcija priklauso nuo kavos ir vandens kiekio santykio. Malinio smulkumas, kavos ir vandens kiekio santykis jūsų pasirinktam būdui visuomet turi būti vienodas. Tai pagrindinė sėkmės formulė! Ir kiekvieną kartą nekeiskite pačių pasirinkto santykio.

Jei norite pagaminti silpnesnę, negu visuomet, kavą, nepilkite daugiau vandens. Didesniame vandens kiekyje ištirps nepageidautini elementai, esantys kavoje, nes pasikeičia ekstrakcijos sąlygos. Kad kava būtų silpnesnė, paprasčiausiai pagamintą stiprią kavą atskieskite karštu vandeniu. Tai išsaugo stiprumo, skonio ir kvapo balansą.

Kaip atsirado žvaigždės?

Teisingiau būtų klausti ne kaip atsirado, o kaip atsiranda žvaigždės. Juk žvaigždžių susidaro ir šiandien. žinoma, mes negalime patvirtinti savo žodžių betarpiškų stebėjimų duomenimis. Tačiau galime daryti tokias išvadas netiesiogiai, remdamiesi kai kuriomis žvaigždžių atsiradimo teorijomis. Čia supažindinsime skaitytojus su viena iš jų su ta, kurią astronomai dabar laiko patikimiausia. Šią teoriją pateikė tarybinis astronomas V. Ambarcumianas.

Siekdamas kuo tiksliau atsakyti į klausimą, kaip atsiranda žvaigždės, Ambarcumianas stebėjo jauniausias žvaigždes, sudarančias vadinamąsias asociacijas, padrikas grupes labai karštų žvaigždžių, kurių spektre matyti šviesios linijos (šviesios linijos spektre rodo, kad žvaigždę gaubia milžiniškas išretėjusių dujų apvalkalas).

Kadangi asociacijos yra padrikos žvaigždžių grupės, tai neginčijamai įrodo, kad jos jaunos. Mat, žvaigždės elgiasi tartum skysčio molekulės, patekusios į kokį nors kitą skystį. Pavyzdžiui, gerai žinome, kad rašalo arba alkoholio lašas, patekęs į vandenį, tuoj pat jame ištirpsta, užtat provanso aliejaus lašas visai netirpsta.

Taigi kiekviena išsisklaidžiusi žvaigždžių grupė, apsupta kitų žvaigždžių, turi greitai jose „ištirpti”, nes tarpusavio traukos jėgos tarp žvaigždžių asociacijų yra mažesnės už jas supančių žvaigždžių traukos jėgas. Panašiai kaip fizikas apskaičiuoja vidutini laiką, kurį išsilaiko rašalo lašas vandenyje (laikas nuo rašalo įlašinimo momento ligi lašo visiško ištirpimo momento), taip ir astronomas apskaičiuoja asociacijos gyvenimo laiką. Ambarcumiano manymu, asociacija gyvuoja kelerius metus; šis laikas, palyginus, pavyzdžiui, su Saulės arba kitos paprastos žvaigždės amžiumi, yra labai trumpas laikotarpis.

Vadinasi, žvaigždės, sudarančios asociacijas, be abejo, yra labai jaunos žvaigždės. Iš to darome išvadą, kad žvaigždės atsiranda vienu metu grupėmis, po keliasdešimt, o, gal būt, ir po kelis šimtus. Kadangi jos susispiečia gan arti viena nuo kitos, gali atsirasti vadinamosios dvejetinės ir kartotinės žvaigždės. Naujai atsirandančios žvaigždės žymiai skiriasi viena nuo kitos, nes asociacijose sutinkame įvairaus šviesumo ir spalvos žvaigždžių. Tačiau šios žvaigždės nėra pastovios —veikiausiai jos labai intensyviai išmeta dujinę medžiagą, sudarančią apie jas didelius apvalkalus.

Praėjus palyginti trumpam laikui keliems milijonams metų, — šios žvaigždės „ištirpsta” tarp sudarančių mūsų Galaktiką; asociacija išnyksta, jos nariai susimaišo su visomis kitomis žvaigždėmis. Tuo laikotarpiu žvaigždės, sudarančios asociacijas, tampa jau kūnais su pusiausvyra; jos virsta kažkuo panašiu į mūsų Saulę, ir tada jų evoliucija vyksta lėtai; šios žvaigždės išskiria nedaug medžiagos ir šviečia kiek silpniau, negu anksčiau. Tokia padėtis trunka kelis, o gal ir kelias dešimtis milijardų metų, kol išsenka vandenilio arba kitų lengvųjų elementų — pagrindinių ‘žvaigždės „degalų” atsargos. Tada žvaigždės šviesumas turi žymiai sumažėti; taip pat maža bus ir žvaigždės masė, nes per ilgą savo gyvenimą žvaigždė nustoja daug medžiagos, arba išmesdama ją lauk pirmuoju savo gyvenimo laikotarpiu, arba labai intensyviai išspinduliuodama per visą savo gyvenimą.

Lieka neišspręstas klausimas, iš ko atsiranda asociacijos. Tenka spėti ir šis spėjimas labai pagrįstas, kad kūnas, iš kurio atsiranda asociacija, yra tarpžvaigždinė medžiaga. Tarp kitko, tai įrodo ir ta aplinkybė, kad visas žinomas asociacijas paprastai gaubia didesnis arba mažesnis šviečiančios ar tamsios tarpžvaigždinės medžiagos kiekis. Asociacijas matome vien arti galaktinės Paukščių tako plokštumos, kur daugiausia telkiasi tarpžvaigždinė medžiaga, sudaranti didesnius ar mažesnius debesis, kuriuos galima aiškiai pamatyti kaip tamsias dėmes žvaigždėtame fone. Tačiau mes nežinome, kaip iš tarpžvaigždinės medžiagos atsiranda žvaigždžių asociacijos, nors šia tema buvo keliamos įvairios daugiau ar mažiau pagrįstos hipotezės. čia jų nepateiksime, nes ligi šiol jos bent kiek rimčiau nėra patvirtintos.

Kokios maždaug bus tarpplanetinės raketos keleivių gyvenimo salygos, skrendant kosminėje erdvėje?

KAS YRA ZODIAKAS?

Žemei besisukant aplink Saulę, mūsų matoma Saulės padėtis žvaigždžių fone mėnuo po mėnesio keičiasi taip, kad per metus Saulės centras slenka didžiuoju dangaus sferos apskritimu, kurį vadiname ekliptika. Visa dangaus sferos juosta išilgai Saulės kelio (ekliptikos) dar senovėje buvo pavadinta Zodiaku (Zodiako juosta, žvėrių ratu). Zodiakas skirstomas į dvylika žvaigždynų Zodiako ženklų, kurių pavadinimus pateikiame iš eilės tokia tvarka, kokia per juos skrieja Saulė: Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Ožiaragis, Vandenius, Žuvys.

Kiekviename iš šių žvaigždynų Saulė būna apie vieną mėnesį: sausio mėnesį Saulė slenka Ožiaragio žvaigždynu, vasario mėnesį Vandenio žvaigždynu ir t. t.

Kiekvienas žvaigždynas turi savo simbolinį piešinį.

Kokios maždaug bus tarpplanetinės raketos keleivių gyvenimo salygos, skrendant kosminėje erdvėje?

Starto metu raketai didinant greitį, joje esančių kūnų svoris taip pat didėja. Šis palyginti trumpalaikis, nors ir žymus pagreitėjimas, kaip parodė tyrimai, žmogaus gyvybei nepavojingas. Pavyzdžiui, per 9,5 minutės žmogus gali pakelti tris kartus didesnį greitį negu Žemėje, per tris minutes — septynis kartus, o (atitinkamai pasitreniravus) per 0,2 sekundės — net septyniolika kartų.

Tikrieji nemalonumai prasidės tiktai išjungus variklį.

Jeigu variklio nevaromas laivas laisvai „krinta”, tarp kabinos ir jos keleivių nėra abipusio slėgimo. Tada išnyksta svarumas. Kabinoje esantieji daiktai ir žmonės gali pakibti ore, niekur nekrisdami. Tačiau astronautai toli gražu nesijaus „lengvi kaip sapne”.

Manoma, kad nemalonus nesvarumo pojūtis ir pusiausvyros jausmo pažeidimas sukels kažką panašaus į aštrų jūros ligos priepuolį.

Jeigu žmogaus organizmas po ilgos treniruotės ir galėtų priprasti prie nesvarumo būklės, tai yra ir kitų pavojų bei nepatogumų, kurie skatina būsimųjų kosminių laivų konstruktorius sukurti ten traukos pakaitalus. Maitinimasis, ypač skystu maistu, nesant traukos, gali sukelti daug rūpesčių ir net būti pavojingas. Be to, kosmonautai gali užtrokšti, susitelkus apie galvą iškvepiamoms anglies dvideginio dujoms. Paprasčiausia ir, atrodo, vienintelė priemonė dirbtinei traukai sudaryti yra suteikti raketai sukamąjį judėjimą. Tada atsiras išcentrinė jėga, spaudžianti visus daiktus, aišku, ir žmones prie kabinos sienų. Tokioje kabinoje galima bus vaikščioti sienomis kaip grindimis.

Orą raketoje galima bus atstatyti cheminiu būdu su prietaisais, sugeriančiais anglies dvideginį ir išskiriančiais deguonį. Astronautams didžiausią pavojų gali sudaryti smulkūs meteoritai, o taip pat kosminis spinduliavimas. Jeigu nuo kitų spinduliavimų galima apsisaugoti palyginti lengvomis ir plonomis sienomis, tai apsisaugoti nuo kosminio spinduliavimo reikalingi stori šarvai.

Susidūrus su kosminės medžiagos gabalėliu, gali įvykti katastrofa. Esant dideliam greičiui, siekiančiam dešimtis kilometrų per sekundę, miligraminės masės meteoritas gali kiaurai pramušti raketos sienelę, kartu sukeldamas stiprų sprogimą. Laimei, meteoritų srautai kosminėje erdvėje juda tiksliomis orbitomis, todėl ateityje teks nustatyti kažką panašaus meteoritinę prognozę ir numatyti tarpplanetiniam laivui saugiausią kelią.