AR IŠTIRTAS ELEKTROS SROVES GREITIS?

Srovei tekant laidais, elektronai juda nuo neigiamo poliaus prie teigiamo. Fizikai yra gana nuodugniai ištyrę elektronų judėjimą labai praretintose dujose. Atitinkamais aparatais mokslininkai nustatė jų greitį. Tas greitis priklauso nuo įtampos, kurią turi baterija, varanti elektronus. Pavyzdžiui, elektronas, praėjęs tuštumoje kelią tarp elektrodų, kurių potencialų skirtumas yra 1 voltas, pasiekia apie 500 km/sek greitį. Eidamas laidininku, elektronas pakeliui sutinka teigiamus jonus, susiduria su jais, atiduoda jiems dalį savo energijos, tuo pačiu sumažindamas savo paties greiti. Iš to kyla išvada, kad elektronų greitis priklauso nuo to, kokio ilgumo kelią jis nuėjo laidininku tarp eilinių susidūrimų.

Kuo ilgesnis yra tas kelias, tuo daugiau įsibėgėja elektronai ir tuo didesnis pasidaro jų greitis. Tačiau elektronai su teigiamais jonais ir tarpusavyje susiduria taip dažnai, jog juda labai lėtai; jų greitis yra apie 1 mm/sek. O elektros lauko sklidimo laidininke greitis yra 300 000 km/sek. Tas greitis visus laidininko elektronus verčia pradėti kryptingą judėjimą. Akumuliatorius, baterija, elektros elementas gali tiekti. elektros srovę tuo atveju, jeigu tarp polių veikia potencialų skirtumas, kuris vadinamas įtampa. Taigi laidais mes galime maitinti elektrinį lygintuvą, radijo imtuvą, šildytuvą, lemputę tik su sąlyga, jeigu tarp laidų yra potencialų skirtumas. Elektros laiduose, kuriais srovė iš elektrinės perduodama į butus, įtampa yra 220 arba 127 voltai. Kišeninėje baterijoje įtampa yra tik 4,5 volto. Kuo aukštesnė įtampa tarp tuo stipriau sukrečiamas žmogaus organizmas, prie ja prisilietus.

Esant didelei įtampai ir pereinant per žmogaus kūną dideliam elektros kiekiui, gali ištikti paralyžius arba net mirtis. Tarp aukštos įtampos laido ir žemės yra gana didelė įtampa (100 000 voltų, o kartais net didesnė). Jeigu, stovėdami ant žemės, paliestume aukštos įtampos laidą, tai srovė mumis nueitų į žemę. Elektros srovės grandinė susijungtų per mūsų kūną, ir srovė, tartum žaibas, trenktų ir net užmuštų mus. Yra žinoma nelaimingų atsitikimų, kurių aukos buvo vežikai, netyčia palietę tramvajaus laidą (apie 500 voltų), važiuodami po viaduku. Tačiau yra kūnų, kurie blogai praleidžia elektros srovę; tai vadinamieji izoliatoriai. Prie jų taip pat priklauso oras. Pasinaudojant jais, galima tiesti aukštos įtampos laidus tam tikru atstumu vieną nuo kito, nes tada neįvyks išlydžio. Prie gerų izoliatorių priklauso kaučiukas, parafinas, porcelianas ir įvairios specialiai pagamintos medžiagos.

Stovint ant atitinkamo storio izoliatoriaus, galima paliesti nelabai aukštos įtampos laidą, ir srovė tada nenutrenks. Jūs, turbūt, matėte, kaip paukščiai tupi ant tramvajaus laidų, kurie pritvirtinti izoliatoriais prie stulpų. Paukščiams negresia pavojus, nes jie tuo pačiu metu neliečia žemės ir, vadinasi, nesudaro srovei uždaros grandinės. Bet, kita vertus, nė vienas paukštis neatsitūps ant tolimų aukštos įtampos elektros srovės laidų, kur įtampa siekia dešimtis ir net šimtus tūkstančių voltų. Mat, aplink tokius laidus ir ore susidaro pavojinga įtampa, kuri gali labai nemaloniai paveikti gyvą organizmą, Tad paliesti aukštos įtampos laidą labai pavojinga — galima žūti.

IŠ KUR ANGLYJE ATSIRANDA ŠILUMA

Kuro medžiagos, tokios, kaip anglis ir durpės, susidarė iš augalų. Kadaise beveik visa žemė buvo apžėlusi vešlia augmenija, daugiausia didžiuliais miškų tankumynais. Audros išverstų medžių vietoje išaugdavo nauji. Ilgainiui susidarė storas pūvančių medžių sluoksnis. Kai kuriuos Žemės rutulio plotus nusiaubė įsisiautėję uraganai arba slenkantieji ledynai. Šie plotai, laikui bėgant, apteko dumblu, atneštu upių bei jūrų vandenų, arba buvo užpustyti dykumos smėlio. Tokiu būdu rąstai, smarkiai slegiami ir negaudami oro, pavirto ta medžiaga, kuri dabar vadinama akmens anglimi. Akmens anglies kuro vertė priklauso nuo šilumos kiekio, kuris atsiranda, sudegant vienam anglies kilogramui. Šiluma matuojama kalorijomis. Mažoji kalorija (1 kal) tai šilumos kiekis, reikalingas 1 gramo vandens temperatūrai pakelti 1°C. Didžioji kalorija — kilokalorija (Kkal) — šilumos kiekis, reikalingas 1 kilogramo vandens temperatūrai pakelti 1°C. žemiau pateikta lentelė rodo kai kurių medžiagų šiluminę vertę, vadinamąjį kaloringumą.

AR LEDAS, SUVYNIOTAS Į KAILIUS, GREIČIAU TIRPSTA?

Atvirkščiai, lėčiau. Ledas tirpsta nuo šilumos. Vienas ledo gramas, tirpdamas temperatūroje, sunaudoja 80 kalorijų šilumos. Jeigu aplinkos temperatūra yra aukštesnė už tai nuo šilumos ledas tirpsta. Suvynioję ledą į kailius, mes apgaubsime ji blogu šilumos laidininku, šiluma pro kailius labai lėtai prasiskverbia, ir ledas tirpsta lėčiau. Labai dažnai vasarą, norint apsaugoti ledą nuo tirpimo šaldytuvuose, jis apdengiamas šiaudais. Šiaudai taip pat blogai praleidžia šilumą, nes jų stiebuose yra oro; oro taip pat yra tarp šiaudeliu, mat, jie vienas prie kito standžiai nepriglunda. Dėl to šiluma žymiai lėčiau pasiekia ledą, ir jis ilgiau išsilaiko.

KAS YRA MIRAŽAS?

Mes žinome, kad šviesos spindulys, pereidamas iš vienos aplinkos į kitą, lūžta, t. y. keičia savo sklidimo krypti. Spinduliui pereinant iš oro į vandenį, lūžimo kampas yra mažesnis, negu kritimo kampas. Jeigu spindulys eina priešinga kryptimi, t. y. iš vandens į orą, lūžimo kampas bus didesnis už kritimo kampą. Kritimo kampą, kuriam esant lūžimo kampas f3 yra 90°, vadiname ribiniu kampu. Jeigu spindulį mesime didesniu kritimo kampu, tai šviesos spindulys ne luš, bet atsispindės nuo ribinio paviršiaus, kaip nuo veidrodžio. Šis reiškinys vadinamas pilnu vidiniu atspindžiu. Dėl jo ir atsiranda tai, ką mes vadiname miražu. Miražas, arba fatamorgana, — tai optinė apgaulė. Dykumoje arba jūroje keliautojas kartais mato įvairius tariamus vaizdus, pavyzdžiui, — oazes, miestus. Šį reiškinį pirmą kartą paaiškino prancūzų mokslininkas Monžas (1746–1818), vienas iš Napoleono ekspedicijos į Egiptą dalyvių.

Miražą galima dažnai pamatyti karštuose dykumos smėlynuose, nes įkaitęs smėlis įšildo jį liečianti oro sluoksni, mažindamas jo tankumą. Ten matyti, kaip šviesos spindulys, einąs nuo tolimo daikto, palengva keičia krypti, paskiau krinta ribiniu kampu į apatinius oro sluoksnius, kur jis ne lūžta, bet iš vidaus atsispindi ir iš čia eina į stebėtojo akį, sudarydamas tariamą vaizdą. Šitaip atsiradę miražai vadinami apatiniais. Susidaro ir viršutiniai miražai. Šiuo atveju pilnas vidinis atspindėjimas vyksta viršutiniuose oro sluoksniuose. Šių sluoksnių tankumas turi būti mažesnis, negu prie žemės paviršiaus esančio oro tankumas. Miražas atsiranda ne tik dykumose. Šis reiškinys žinomas vidutinio klimato šalyse. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Gdynės mieste, vienu metu buvo matomas Hamburgo uosto miražas.

KAIP ATSIRANDA DIRBTINIS LIETUS IR SNIEGAS?

KAIP ATSIRANDA DIRBTINIS LIETUS IR SNIEGAS?

Aukštai giedrame danguje pasirodo siaura balta rūko juosta, ji auga, ilgėja. Po kurio laiko akis pastebi, kad šią juostą padarė dideliu aukščiu skrendąs lėktuvas.

Juosta ilgėja, pasisuka, daro kilpą, tiksliai rodydama figūrą, kurią padarė lėktuvas. Ar tai jis tyčia padarė? Ne. Ore buvo daug drėgmės. Lėktuvo motoro išmetamų vidaus degimo dujų molekulės virto iš atmosferos garų susidariusio vandens kondensacijos ir atšalimo centrais. Šitaip atsiranda gražios pailgos rūko juostos, panašios į debesis.

Mes jau žinome, kad panašiai atsiranda rūkai pramonės miestuose, ypač Anglijoje, kur ore būna daug garų ir kur iš daugybės įmonių kaminų kartu su dūmais nuolat iškyla tūkstančiai tonų suodžių, druskų ir rūgščių.

Šiuo reiškiniu pasinaudojo mokslininkai dirbtiniam lietui sukelti.

Mūsų dienomis dirbtinis lietus „sėjamas”.

įsivaizduokime tokį dalyką. Labai karšta vasaros diena. Didžiuliai baigiančių nokti javų laukai trokšta vandens. Dangus apsitraukė dideliais kamuoliniais lietaus debesimis. Ir vis dėlto nė vienas lietaus lašas nenukrinta ant žemės. Debesys pradeda lėtai sklaidytis. Tada virš viršutinio jų sluoksnio pasirodo keli lėktuvai. Jie skrenda dideliu atstumu vienas nuo kito ir taip aukštai, jog vos matyti.

Lėktuvai paskui save palieka tartum garų arba dūmų juostas. Bet šiuo atveju tai ne vidaus degimo dujos. Lėktuvai išpurškia ore kristalines vadinamojo sauso ledo, tai yra sušalusios angliarūgštės dulkes; jų temperatūra 70°. Jos vadinamos sausu ledu, nes šildamos jos ne tirpsta, o betarpiškai virsta dujomis.

Sauso ledo dalelėms pakliuvus į debesį, kiekvienas kristalėlis tampa ore esančių garų kondensacijos centru. Tokiame dideliame aukštyje vandens lašeliai sušąla ir virsta ledo kristalėliais, o jie —sniegu. Sniego dribsniai krinta į debesį, ir tuo būdu iš mažyčių debesies lašelių atsiranda palyginti stambūs lietaus lašai.

Toks lietus tartum „užkrečia” debesį, ir jame lašelių susidarymo procesas labai pasmarkėja.

Beveik per valandą didžiuliai debesys visiškai „suyra”, papliupdami gausiu lietumi į laukus, ištroškusius drėgmės.

Deja, kol kas žmogus teišmoko sukelti lietų tik nedideliame plote. Ateityje dirbtinio lietaus technika, be abejo, patobulės.

AR KADA NORS BUVO TVANAS?

AR KADA NORS BUVO TVANAS?

Buvo, ir net ne vienas. Tiesa, tai, ką senovės tautų legendos vadino tvanu, šiandien pavadintume katastrofiniu potvyniu, sukeltu ilgai trunkančio lietaus, arba žemės drebėjimo, arba vienu metu šių abiejų priežasčių.

Pagal biblijos legendą „lijo ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų”, „buvo apsemti visi aukšti kalnai, kokie tiktai yra po visu dangumi”, ir „penkiolika uolekčių pakilo viršum jų vanduo, ir buvo apsemti kalnų”.

Vadinasi, jeigu tikėsime legenda, vanduo užliejo visą pasaulį taip, jog net aukščiausios kalnų viršūnės atsidūrė penkiolika uolekčių po vandeniu. Palyginkime šiuos fantastinius tvirtinimus su realia, mums gerai žinoma tikrove.

Yra žinoma, kad Žemės atmosfera turi apie 12,3 tūkstančio kubinių kilometrų vandens garų pavidalu. žinant šį dydį ir Žemės rutulio plotą, nesunku apskaičiuoti, kad jeigu visi vandens garai, esantieji atmosferoje, pasidarytų skysti ir iškristų į Žemės paviršiu lietaus pavidalu, tai vanduo jį apsemtų vos 24 milimetrų storio sluoksniu.

Bet, gal būt, tvanas įvyko staigiai pakilus vandenynų vandens lygiui? Iš geologinių tyrinėjimų žinome, kad vandenynų vandens lygis praeityje iš tikrųjų kisdavo, kad žemynai ne kartą iškildavo iš jūrų bangų arba nugrimzdavo jose (pavyzdžiui, Lenkijos teritorija daug kartų buvo, jūros dugnas), bet tokie procesai vyksta nepaprastai lėtai ir trunka dešimtis, net šimtus milijonų metų, o ne dešimtis dienų, kaip pasakyta legendoje apie tvaną. Iš to aišku, kad jokio pasaulinio tvano niekuomet nebuvo ir negalėjo būti, kad tariamasis tvanas, galimas dalykas, reiškė kokį nors didelį vietinį potvynį.

Tačiau kodėl gi legenda apie tvaną skelbia, kad vanduo užliejęs visą pasaulį? Ir kas senovėje buvo „visas pasaulis”? Nedidelė vietovė, kurioje gyveno viena gentis. Apie tolimas šalis ši gentis menkai težinojo; galimas dalykas, jas siejo prekybiniai santykiai. Kokia nors stichinė katastrofa galėjo ilgai išlikti senovės genties žmonių atmintyje. Žinia apie šią gaivališką nelaimę, eidama iš kartos į kartą, liaudies fantazijos smarkiai išpūsta, galų gale tapo legenda apie pasaulinį tvaną.

Tačiau kokia gi yra biblinės legendos kilmė? Ar čia kalbama apie įvykį, kuris kadaise buvo atsitikęs senovės judėjams? Toli gražu ne, nes yra žymiai senesnių „tvano” aprašymų: indų, chaldėjų, kinų ir ypač asiriečių. Panašių legendų taip pat buvo Meksikoje, Graikijoje, Australijoje, Melanezijoje, Okeanijos salose, aplamai tautose, kurios gyveno upių slėniuose arba jūrų pakrantėse.

Vykdant kasinėjimus Ninevijos, asiriečių valstybės sostinės, griuvėsių teritorijoje (dabartinis Mosulo rajonas Irake), rasta daug molinių, kyliaraščiu rašytų priklausančių Asirijos valdovo Ašurbanipalo, gyvenusio VII amžiuje prieš m. e., bibliotekai. tarpe buvo rasta trečiuoju tūkstantmečiu pr. m. e. datuojama legenda apie Izdubarą, kur aprašomas tvanas. Vietoj Nojaus ten veikia asirietis Hasis Adra, kuris, kaip ir Nojus, stato laivą. Tvano aprašyme randame daug smulkmenų, žinomų mums iš biblinės legendos (pavyzdžiui, vaivorykštė kaip žmogaus ir dievybės sąjungos ženklas). Be to, nėra abejonės, kad asiriečių legenda yra žymiai senesnė už Senąjį testamentą (atsiradusį IX—IV amžiuje pr. m. e.), ir yra pirmesnis aprašymas, o biblinis tekstas — jo fantastiškesnis variantas.

Chaldėjos istorijos, parašytos babiloniečių dvasininko Beroso (330-260 metais pr. m. e), ištraukų matyti, kad legendą apie tvaną reikia suprasti kaip perdėtą, fantastinį didelio potvynio, kadaise įvykusio Eufrato žiočių rajone, aprašymą. Tai rodo ir 1926-1931 metais atlikti kasinėjimai Uro miesto (senovės sumenį miesto) griuvėsiuose, netoli šiandieninės En-Nasirijos prie Ėufrato. Apie 3300 metus pr. m. e. Uras buvo klestintis miestas, kuris tačiau sunyko jau pirmame tūkstantmetyje pr.m. e., o vėliau buvo visiškai užmirštas. Kitados jis stovėjo prie pat Eufrato, bet dėl kažkokios katastrofos ši upė pakeitė vagą ir atsitraukė nuo miesto, kuris vėliau buvo užpiltas dykumos smėlio. Vadinasi, galima spėti, kad tai įvyko dėl milžiniško potvynio, kurį sukėlė labai stiprios liūtys, o, gal būt, taip pat ir jūros banga, atūžusi iš Persų įlankos pusės. Tokią bangą galėjo sukelti ciklonas arba jūros dugno drebėjimas.

Kadangi žemutiniojo Eufrato baseinas nepriklauso tiems rajonams, kuriuose pasitaiko stiprūs žemės drebėjimai, labiausiai galima tikėti spėliojimu, kad potvynį sukėlė smarki liūtis. Mes žinome daug tokių atvejų. Ne taip jau seniai, 1934 metų liepos mėnesio viduryje, „mažasis tvanas” įvyko Lenkijoje, kai per kelias dienas Podhalėje (Tatrų rajonas), vien Vislos štupio baseine iškrito keturi kubiniai kilometrai vandens. Jungtiniai Vislos, Dunajeco ir Rabos vandenys sudarė milžinišką tūkstanties kvadratinių kilometrų ploto ežerą.

Praeityje daug kartų įvykdavo dar baisesnių katastrofų. Tai jos ir duodavo pamato plisti legendoms apie „tvaną”.

Biblijos legenda, įvairių krikščionių religijų remiama, ilgūs amžius slėgė mokslą. Dar XVIII šimtmetyje, kai iš žemės vis dažniau iškasdavo suakmenėjusių seniai žuvusių augalų ir gyvūnų liekanų, pasitaikydavo žmonių, tvirtinusių, kad tai esą tvano liudininkai”.

Visiems laikams susikompromitavo vienas šios legendos propaguotojų, šveicarų gydytojas Šeichceris, kuris, atradęs suakmenėjusias prieš daug milijonų metų gyvenusios didelės salamandros liekanas, pareiškė, kad tai esą „tvano laikų nusidėjėlio” griaučiai… Kaip tik nuo to laiko paplito klaidingas apibrėžimas „prieštvaniniai gyvūnai”.

KODĖL BŪNA ŽEMĖS DREBĖJIMŲ?

AR GALIMA UŽKIRSTI KELIA, UGNIKALNIŲ SPROGIMUI?

Nors ugnikalnio sprogimui negalima užkirsti kelio, tačiau kada nors bus galima pranešti gyventojams apie katastrofos artėjimą. Yra žinomi kai kurie požymiai rodantieji, kad artėja ugnikalnių išsiveržimas: pakyla žemės, temperatūra, išdžiūva šuliniai ir šaltiniai, pagyvėja geizerių veikla, tirpsta sniegas ugnikalnių šlaituose. Prieš prasidedant išsiveržimui, galima išgelbėti žmones ir dali turto.

KODĖL BŪNA ŽEMĖS DREBĖJIMŲ?

Plaukiant jūra, mūsų nestebina ir nejaudina supimas, atsirandąs nuo vandens bangavimo. Bet žemę, kietą žemyną, esame įpratę laikyti kažkuo nesvyruojančiu. Taip yra dėl to, kad gyvename šalyje, kur, laimei, nebūna smarkių žemės drebėjimų. Jie mums žinomi tik iš aprašymų ir pasakojimų. O, be to, manome; kad šis reiškinys labai retas, net išimtinis.

Iš tiesų mūsų žemėje visiškos rimties nebūna. Tiesa, katastrofiškų žemės drebėjimų pasitaiko retokai, vidutiniškai vieną kartą per metus, bet stiprių, nors ir ne katastrofiškų drebėjimų galima suskaičiuoti iki dešimties per metus, griaunančių smūgių — iki šimto, mūrinius pastatus sužalojančių sukrėtimų — iki tūkstančio, jokių Sužalojimų nesukeliančių, bet juntamų sukrėtimų — iki 10 tūkstančių, o silpnų smūgių, užrašomų tik specialiais aparatais, vadinamais seismografais, iki 100 tūkstančių per metus.

Vietiniai žemės drebėjimai gali kilti, užgriuvus požeminiams urvams. Tai vadinamieji griūtiniai, paprastai labai silpni žemės drebėjimai. Vietinę reikšmę taip pat turi žemės drebėjimai, sukelti ugnikalnių išsiveržimų, nors kartais jie gali pasiekti žymaus įtempimo.

Tačiau pavojingiausi savo padariniais yra tektoniniai žemės drebėjimai, juntami labai dideliuose žemynų plotuose ir vandenynų dugne. Jie sudaro apie 90 procentų bendro žemės drebėjimų skaičiaus. Paprastai jie vyksta arti jaunų aukštikalnių arba vandenynų pakrančių, kur žemės plutoje būna plyšių.

Betarpiška tektoninių žemės drebėjimų priežastis yra vertikalūs ir horizontalūs uolienų masių poslinkiai žemės gelmėse, vykstantieji dažniausiai 100 kilometrų gylyje, nors žemės drebėjimų taip pat būna ir 600-700 kilometrų gylyje. Tektoninis žemės drebėjimas kyla dėl lėto, laipsniško ir nenutrūkstamo įtampos didėjimo žemės plutoje; kai ši įtampa pasiekia uolienų, iš kurių toje vietoje sudaryta žemės pluta, atsparumo ribą, tos uolienos ima staigiai slinkti mažiausio, pasipriešinimo kryptimi, paprastai žemyn. Vykstant žemės drebėjimui, atsipalaiduoja milžiniškas energijos kiekis. Apskaičiuota, kad per stipriausius drebėjimus atsipalaiduoja tiek energijos, kiek jos galėtų duoti Dniepro hidroelektrinė beveik per 350 metų.

Tačiau dėl kokių priežasčių padidėja įtampa, kurios kritimas sukelia žemės drebėjimą? į šį klausimą kol kas dar sunku duoti vieningą ir visai išsamų atsakymą. Tačiau yra pagrindo manyti, kad ši įtampa atsiranda, pasislenkant giliai esančioms kalnų masėms, kurios judresnės už žemės plutą. Nuo šių poslinkių atsiranda sąvartos arba įgriuvos, taip pat horizontalūs žemės plutos poslinkiai, o tai yra susiję su įtampos atsiradimu joje. Giliai esančių uolienų judėjimą sukelia laipsniškas, nors ir labai nežymus, Žemės sukimosi lėtėjimas, nuo kurio po žemės pluta esantys sluoksniai slenka nuo pusiaujo į ašigalį, taip pat žemės plutos sąslėgio procesas, palengva vėstant gelmėms. Gal būt, joms įtakos turi ir žemės rutulio sukimosi ašies padėties kitimas, pagaliau šiek tiek potvynių ir atoslūgių reiškiniai, tai yra nuo Mėnulio traukos atsiradusi nežymi Žemės masių deformacija.

Kavos gėrimų receptai: Kava su tryniu, Migdolų kava, kavos kokteilis

Kava su ledu. Vienai porcijai reikia puoduko stiprios kavos, 4 gabaliukų cukraus, šaukštelio plaktos grietinėlės ir trečdalio puoduko sugrūsto ledo. kavą sudedamas cukrus, atšaldoma, o paskui kartu su ledu suplakama šeikeriu arba mikseriu. Supilama stiklinę ir ant viršaus uždedama plaktos grietinėlės.

Kava, plakta su ledais. Vienai porcijai reikia pusės stiklinės šaltos stiprios kavos ir maždaug 2 šaukštų ledų.

Kava sumaišoma su ledais, suplakama mikseriu ir geriama. į puodukus galima įdėti po gabaliuką ledo.

Kava – Kas tai?

Šalta Vienos kava. Į stiklinę šalto vandens iš šaldytuvo suberiami 2 šaukšteliai tirpiosios kavos ir šaukštas pieno. Viskas sumaišoma ir suplakama mikseriu. Gėrimas išpilstomas į stiklines ir ant viršaus uždėliojama plaktos grietinėlės (jei skubate, jos galima neplakti). Gėrimas geriamas labai šaltas, todėl kurį laiką jį reikia palaikyti šaldytuve.

Greitai paruošiama kava. Receptas patrauklus tuo, kad pagal jį kava greit paruošiama. 4 porcijoms imama 4 šaukštai grietinėlės, 4 šaukštai sutirštinto pieno, pusantro šaukštelio tirpiosios kavos ir stiklinė vandens. Visa tai gerai sumaišoma, pridedama pusė stiklinės sutrupinto ledo, suplakama ir išpilstoma į stiklines.

Maisto pramonė gamina vis naujos rūšies kavos produkciją

Kava su tryniu. Į stiklinę įdedamas trynys, 20 g vanilinio sirupo, 30 g pieno. Visa tai kruopščiai išmaišius supilama juoda nesaldinta kava. Atšaldoma šaldytuve ir geriama su plakta grietinėle.

Migdolų kava. Pusantro puoduko stiprios šaltos kavos, 3 gabaliukai cukraus, šaukštelis sugrūstų migdolų ir šaukštelis romo suplakama šeikeriu arba mikseriu. Gėrimas išpilstomas stiklines ir įdedama ledo gabaliukų.

Kavos gėrimas su sultimis. 30 g braškių sirupo (50 g persikų arba apelsinų sulčių), 20 g pieno supilama stiklinę stiprios nesaldžios kavos. Gėrimas geriamas labai atšaldytas.

Karti kava — tai dar ne stipri kava!

Kavos gėrimas su medumi. Atskirai paruošiamas kavos sirupas ir atšaldomas (20 g maltos kavos, šaukštelis cukraus, pusė stiklinės vandens, pagal skonį citrinos rūgšties). Į atšaldytą sirupą sudedamas medus, supilamas natūralus vynas, mineralinis vanduo. Proporcija stiklinei: 20 g medaus, 30 g natūralaus vyno, 10 g mineralinio vandens, migdolų esencijos pagal skonį. Gėrimas geriamas atšaldytas, su griežinėliu citrinos ir ledo gabaliukais.

Paprastas kavos kokteilis. Sumaišomi kiaušinio trynys, 3 šaukštai labai stiprios kavos, po šaukštą pieno ir grietinės. Sis mišinys plakamas mikseriu apie 30 sek. ir tuoj geriamas.

Ir vis dėlto, kas geriau — arbata ar kava?

Pažeidus plikinio paruošimo režimą, galima sulaukti neigiamų padarinių, bet kiekvienu atveju reikalingas tam tikras lankstumas. Kiekvienos arbatos rūšies paruošimo technologija, ne taip kaip kavos, yra šiek tiek kitokia. Švelnių ir kvapių rūšių arbatžolės užplikomos subtiliau ir trumpiau laikomos. Grubioms rūšims — režimas griežtesnis, prieš užplikant labiau įkaitinamas arbatinukas ir jame kurį laiką palaikomos sausos arbatžolės. Arbatžolių įdedama daugiau, ir į arbatinuką verdančio vandens pilama keletą kartų. Gėlių arbata užplikyta laikoma tik 1,5-2 minutes. Aromatizuotą žaliąją arbatą galima užplikyti pakartotinai. Geriant arbatą, į plikinį galima papildomai įpilti verdančio vandens, kad estraktuotųsi visos tirpiosios medžiagos, bet arbatos stiprumas ir aromatas greitai mažėja.

Visa Etiopijos kava — sausojo apdorojimo arabika

Arbatiolių kiekis plikiniui įvairuoja. Visuomeninio maitinimo sistemoje 1l vandens suvartojama tik 4 g sausų arbatžolių. Japoniškajai, kiniškajai, angliškajai arbatai (1l) paruošti imama 25-30 g, o Indijoje — net 44,5 g arbatžolių. Priimta šaukštelį arbatžolių dėti. vienai stiklinei vandens ir dar vieną šaukštelį nepriklausomai nuo arbatinuko tūrio), jei į arbatinuką paskui dar papildomai) pilama vandens. Taigi tokiu atveju 1l vandens tenka 25 g sausų arbatžolių. įdėjus tokį kiekį, antpilas bus vidutinio stiprumo.

Arbatą apibūdina spalva, stiprumas, skonis ir aromatas. Geras rodiklis, jei plikant arbatžoles atsiranda putų. Jų nebus, jei arbatžolės sugedusios. Putos turi būti gelsvai rudos, lyg purvinos. Baltų putų atsiranda tuo atveju, kai vanduo neverdantis.

Cikorija neturi tonizuojančių savybių, nes joje nėra kofeino

Arbatos stiprumas suprantamas kaip antpilo tirpiųjų medžiagų koncentracija. Tamsi spalva ne visada rodo stiprumą; daugelis puikių arbatžolių antpilui atiduoda daug medžiagų, bet silpnai jį nudažo. Tokioms, pavyzdžiui, priskiriamos žalioji ir geltonoji arbata.

Po užplikymo praėjus 4-5 min. antpilas yra stipriausias, o po 8-10 min. esti ryškiausia pigmentacija. Tuo metu arbatos stiprumas jau mažėja, nes išgaruoja eteriniai aliejai, o į tirpalą pereina frakcijos, suteikiančios gėrimui kietumo. Daugelis kartumą laiko arbatos stiprumo požymiu, o iš tikrųjų tai tik liudija, kad arbatžolės užplikytos netinkamai, šiurkščiai. Antpilo aitrumas, „grietinėlės” atsiradimas, kai atvėsusios arbatos paviršiuje atsiranda lengvas pūkelis, kofeino ir katechino mišinys — tai stiprios arbatos rodikliai. Švelniose, kvapiose arbatose, kuriose daug eterinių aliejų, „grietinėlės” neatsiranda.

Kolumbija — antroji pagal svarbą kavos šalis

Taigi šitaip labai trumpai susipažinome su arbatos savybėmis ir los paruošimo būdais. Ir vis dėlto, kas geriau — arbata ar kava? Šiuos klausimus galima priskirti amžiais neišsprendžiamų klausimų kategorijai, karštai ir aistringai svarstomiems klausimams. Suformuluokime atsakymą skrupulingai atsargiai — tai skonio reikalas. Kiekvienas iš šių dviejų gėrimų yra geras ir nepakartojamas. Nereikia jų supriešinti, protingiau yra derinti vieną su kitu, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Vietname.

Kavavirė — būtina detalė kavai virti

Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais

Šiuo laikotarpiu ypač daug nuveikė selekcininkai olandai Tubergenas (C. G. van Tubergen) ir T. Hugas (T. Hoog). 1902 m. jie pradėjo kryžminti stambiažiedę, tačiau žiedyne turinčią mažai žiedų F. aurea su F. armstrongii. Sėjinukai iš pirmosios rūšies paveldėjo augalų didumą, o iš antrosios — labai plačią žiedų spalvų gamą — nuo geltonos iki tamsiai oranžinės ir nuo rožinės iki tamsiai raudonos. Jau 1905 m. už šias frezijas gaunami tarptautiniai apdovanojimai. Vėliau šie sėjinukai, pavadinti F. tubergenii, buvo kryžminami su F. refracta, F. refracta var. alba ir F. leichtlinii. Naujų hibridų išaugdavo stambūs gumbasvogūniai, kuriuos panaudodavo tolesnei reprodukcijai.

Tuo pat metu Anglijoje frezijas sėkmingai selekcionavo pastorius J. Jacobas (J. Jacob) iš Vaitvelo. Jis išvedė vertingų veislių su rožiniais, alyviniais ir geltonais žiedais.

Amerikos selekcininkai daugiausia gerino F. refracta rūšį. Išvedė labai vertingą veislę Elders Giant White.

Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais. Augintojų dėmesį patraukė švelnus,gėlės kvapas, grakšti žiedyno ir graži žiedų forma, įvairios spalvos. Be to, žiedai transportabilūs ir ilgai išsilaiko pamerkti. Agrotechniniai ir biologiniai barjerai buvo įveikti per gana trumpą laiką, ir frezijos tapo viena iš plačiausiai auginamų gėlių įvairiais metų laikais.

Daugiausia frezijų auginama Olandijoje, todėl šios šalies patirtimi, novatoriškais auginimo būdais domimasi visame pasaulyje.

1952 m. Olandijoje buvo realizuota 13,8 mln. žiedų (už 15,5 mln. guldenų). 1964 m. iš 77 ha suskinta 161,5 mln. žiedų (už 150 mln. guldenų). 1966 m. frezijos užėmė 121 ha šiltnamių ploto. Už jas gauta 10% visų pajamų už gėles. 1968 m. frezijos pagal realizuotų vienetų skaičių užėmė pirmą vietą, tačiau pajamtį gauta daugiau už gvazdikus. 1969 m. šioje šalyje frezijų buvo auginama 172 ha, o 1971-1972 m. — 262 ha. Realizuota 26 mln. žiedų (už 38 mln. guldenų). Daugiausia (apie 70%) jų eksportuojama į Vokietijos Federatyvinę Respubliką.

Apie 50% visų frezijų auginama vakariniuose Olandijos rajonuose. Šioje dalyje labai palankus klimatas frezijoms auginti, nes vėsūs ir drėgni pajūrio vėjai vasarą atvėsina šiltnamius. Buvę daržininkystės rajonai dabar vis labiau užimami dekoratyviniais augalais. Čia frezijas augina 320 ūkių, iš kurių 60 specializuoti, t. y. augina tik šią kultūrą. Apie ūkių dydį galima spręsti iš duomenų.

Frezijų auginimo tradicijos Olandijoje smarkiai kito, ieškant būdų, kaip išauginti gausų, pastovų, geros prekinės vertės žiedų derlių.

Iš pradžių frezijos daugiausia buvo auginamos iš sėklų. Dabar šių gelių sėklininkystė vystoma tiktai sėkloms eksportuoti į Pietų Europą. Žiedams frezijos auginamos iš gumbasvogūnių, nes auginimo laikas trumpesnis — 5-7 mėnesiai (iš sėklų išauga per 9 mėnesius). Be to, auginant gumbasvogūnius, galima programuoti frezijų žydėjimo laiką. Tai labai svarbu nes Olandijoje frezijos žydi ištisus metus, nors daugiausia žiedų suskinama kovo-balandžio mėn. Metinė žiedų produkcija tokia (procentais): sausis — 6,2, vasaris — 7,9, kovas 18,0, balandis — 21,2, gegužė8,6, birželis — 5,2, liepa — 5,2, rugpjūtis — 5,5, rugsėjis — 3,3, spalis – 3, lapkritis — 5,7, gruodis — 9,6.

Olandai racionaliai sprendžia virusinių ligų problemą. Virusinės ligos greitai plinta vegetatyviškai besidauginančiuose frezijų klonuose, todėl žiedų derlius na mažas ir jie blogos kokybės.

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai Kultūrinių frezijų protėviai Europą pateko 1759 metais. Dėl kai kurių morfologinių giminingumų šie vilkdalginių (Iridaceae) šeimos gumbasvogūniniai augalai buvo priskirti Ixia, Gladiolus arba Tritonia gentims. Ir tiktai 1766 m. vokiečių botanikas F. V. Klatas (F. W. Klaat) frezijas išskyrė į atskirą gentį, jas pavadindamas savo bičiulio F. Th. E. Frezo (F. Th. E. Frees), botaniko pagal pašaukimą ir vaistininko pagal išsilavinimą vardu.

XIX a. vairiuose botaniniuose leidiniuose buvo minima 19 frezijų rūšių. Tiek rūšių nurodo ir N. E. Braunas (N. E. Brown, 1935). Tačiau iš tolesnių tyrinėjimų paaiškėjo, kad jų yra tiktai 3-5 rūšys su daugeliu porūšių, varietetų ir hibridų.

O kurios rūšys buvo svarbiausios, kuriant dabartinį frezijų asortimentą?

Ilgiausiai buvo kultivuojama lenktažiedė frezija (Freesia refracta (Jacq.) Klatt), introdukuota 1786 m. Jos žiedai buvo 30-38 mm ilgio, dulsvoki, žalsvai gelsvi, taip pat su dulsvu violetiniu arba purpuriniu apnašu apatinėje žiedlapių pusėje.

Frezijų, botaninėje literatūroje vadinamų F. refracta var. alba Klatt, o pagal Brauną F. lactea Fenzl., 50-63 mm ilgio, visiškai balti, geltonu vamzdelių. Ši rūšis į Europą atvežta 1878 m.

1873 m. M. Leichtlinas (M. Leichtlin) Padujos botanikos sodo fonduose atrado F. leichtlinii Klatt (F. xanthophila (Red.) Klatt var. leichtlinii (Klatt.) N. E. Br.). Jų 32-48 mm ilgio žiedai buvo geltoni su oranžiniais dryžiais ant trijų apatinių apyžiedžio lapelių.

Ketvirta pagal svarbą buvo F. armstrongii Watson rūšis, kurios žiedai ryškiai rožiniai, 29-36 mm ilgio. Sios rūšies frezijas 1897 m. Pietų Afrikoje Hermansdorfo rajone aptiko botanikas V. Armstrongas ir atveži. Į Angliją, garsų Kju Gadeno (Kew-Garden) botanikos sodą Londone. Čia jos buvo kryžminamos su F. leichtlinii, o gauti rausvažiedžiai hibridai pavadinti Free-, sia X kewensis.

Vienas iš pirmųjų frezijų selekcininkų buvo italas Ragionieri iš Florencijos, 1873 m. sukūręs naują frezijų rasę Freesia hybrida ragionierii. Ši rasė gauta, sukryžminus F. leichtlinii su F. refracta alba. Tokiu pat vardu pavadinta F. leichtliniiXF. armstrongii bei F. refractaX F. aurea hibridai.

1907 m. Ragionieri savo sėjinukus perdavė prancūzų selekcininkui Ch. Briugemanui (Ch. Briiggeman). Šis selekcininkas dirbo su dešimtimis tūkstančiui sėjinukų, iš atrinkdamas piltuvėlio formos, stambokais, gražiai atsilenkusiu apyžiedžiu žiedais frezijų rasę.

Selekcinis darbas suintensyvėjo XX a. pradžioje. Gauti sėjinukai buvo labai įvairių formų ir spalvų, tačiau sėklų nemezgė, todėl greitai išnyko. Tuo metu dar nemokėta frezijų auginti iš gumbasvogūnių.