Dauginimas ūgiais. Kambariniai dekoratyviniai augalai daugiausia yra dauginami ūgiais. Ūgiais veisti geriausia anksti pavasarį – vasario, kovo, balandžio mėnesiais. Tokiu laiku užveisti augalai per vasarą išaugina geras šaknis ir kitą pavasarį būna pakankamai išsivystę bei stiprūs. Kai kurie augalai (rožės, araukarijos, kriptomerijos) ūgiais veisiami liepos rugpjūčio mėnesiais.
Ūgiai pjaunami aštriu, švariu peiliu nuo sveikų augalų gerai išsivystę su 2-3 pumpurais. Apatinis pjūvis daromas kuo arčiau prie paskutiniojo lapo ir truputį įstrižas. Viršutinis pjūvis turi būti kiek aukščiau viršutinio lapo.
Nupjovus fygamedžių ūgius, iš žaizdų teka baltas skystis (pienas). Tokius ūgius reikia palaikyti šiltame (25-30 laipsnių temperatūros) vandenyje, kol skystis nustoja tekėti; po to sodinti į veisimui paruoštus indus.
Pelargonijų, kaktusų ir kitų sultingųjų augalų ūgių žaizdas prieš sodinant reikia apdžiovinti. Tam tikslui šviežiai nupjauti ūgiai išdėliojami ant stalo arba nesaulėto lango ir laikomi 2-3 valandas (kaktusų ūgius galima laikyti 1-2 dienas). Taip paruošti ūgiai nepūva ir greičiau išleidžia šakneles.
Dracenos, filodendrai veisiami stiebo gabaliukais. Belapis stiebas supjaustomas taip, kad kiekvienam gabaliu būtų bent po vieną miegančią akutę, iš kurios vėliau iš auga daigas. Karališkosios begonijos, gloksinijos, sansevjerijos veisiamos lapais.
Nupjautas begonijos lapas guldomas į lėkštę arba didesnį vazoną ant drėgno smėlio ir keliose vietose prismeigiamas mažais mediniais kabliukais arba prispaudžiamas akmenukais, kad glaudžiau prisiglaustų. Sansevjerijos veisiamos lapo gabaliukais, kurie supjaustomi 5 centimetrų ilgio ir įkišami į smėlį taip, kad vienas trečdalis lapo gabaliuko būtų lauke.
Veisimui ūgiais naudojamas grynas, stambus, švarus smėlys arba mišinys smėlio su viržine bei durpine žeme. Naudojant vien smėlį, jis 2-3 kartus gerai perplaunamas vandeniu ir supilamas į dėžutę, vazonėlį arba kambarinį inspektėlį. Ūgliai į paruoštą indą sodinami tokiu gyliu, kad į smėlį patektų apatinė akutė (prie akutės esantis lapas nupjaunamas). Apie ūgius smėlys suspaudžiamas tiek, kad, patraukus ūgį už viršūnės, jis lengvai neišsirautų. Pasodinti ügiai paliejami mažu laistytuvu per tankų sietelį arba apipurkščiami pulverizatoriumi, ir indas pridengiamas stiklu, popierium arba stikline.
Kaktusai, pelargonijos, mirtos, alijošius ir kai kurie kiti augalai įsišaknija ir neuždengti. Ne visų augalų ūgiai įsišaknija tuo pačiu laiku. Margenis, fuksija, zebrina įsišaknija per 5-7 dienas, kiti (spygliuočiai) įsišaknija tik per kelis mėnesius. Daugiausia kambarinių augalų įsišaknija per 2-3 savaites.
Ne visi augalai įsišaknija vienodoje temperatūroje. Fygamedis, begonija gerai įsišaknija 20-25 laipsnių, o chrizantema ir pelargonija 12-14 laipsnių temperatūroje. Be to, daugumo augalų ūgiai įsišaknija tik drėgname ore. Tam tikslui pasodinti ūgiai pridengiami stiklu ir 1-2 kartus per dieną apipurkščiami kambaryje pastovėjusiu vandeniu. Saulėtomis, karštomis dienomis ūgiai apipurkščiami dar dažniau.
Pelargonijų ir spygliuočių ūgių iš viršaus purkšti negalima, užtenka sudrėkinti smėlį, kuris visą laiką turi būti drėgnas, bet ne permirkęs. Kai ūgiai sudaro kalių, jiems reikia daugiau gryno oro. Tam tikslui rytais ir vakarais kelioms minutėms pridengimas nuimamas. Tokie ūgiai apipurkščiami rečiau. Pasirodžius pirmosioms šaknelėms, ūgiai atidengiami 1-2 valandoms. Ūgliams įsišaknijus, pridengimas visai
nuimamas. Įsišakniję ūgiai sodinami į mažus vazonėlius.
Veisimas dalijant kerą. Dalijant kerą veisiami tokie augalai, kurie iš šaknų išleidžia keletą stiebų. Geriausia šiuo būdu augalus veisti pavasarį, prieš persodinant. Tam tikslui augalas iš vazono išimamas ir atsargiai padalijamas į keletą kerelių (smidras, kalija, sansevjerija) taip, kad kiekvienas kerelis turėtų bent po 2-3 stiebus ir dali sveikų šaknų. Nauji kereliai sodinami vazonuose į kiekvieno augalo pageidaujamą žemių mišinį.
Veisimas šakniagumbiais. Šakniagumbiais veisiamos gumbinės begonijos, gloksinijos ir kiti šios grupės augalai. Šakniagumbiai pjaustomi taip, kad kiekvienoje atpjautoje dalyje liktų nors po vieną sveiką akutę. Šį darbą reikia atlikti pavasarį, kai šakniagumbiai esti sudygę ir akutės aiškiai matomos. Padarytos žaizdos apibarstomos medžio anglies milteliais. Kiekviena atpjauta šakniagumbio dalis sodinama į vazonėlius.
Veisimas svogūnėliais (vaikučiais). Svogūniniai augalai dalijami į dvi grupes: į visad žaliuojančius (klivija, eucharis) ir metančius lapus ramybės laikotarpyje (amarilis, krinas). Pastarieji augalai veisiami svogūnėliais (vaikučiais), kurie atskiriami nuo motininio svogūno persodinant augalus. Svogūnėliai sodinami mažuose vazonėliuose į kiekvienam augalui tinkamą žemę.
Visad žaliuojantieji svogūniniai augalai veisiami dalijant kerą po peržydėjimo.
Dauginimas skiepijant. Dažniausiai skiepijami kaktusai, kamelijos, citrinmedžiai, rožės ir kiti kambariniai augalai. Skiepijimo yra keli būdai: akiavimas, skiepijimas suduriant ir skiepijimas po žieve. Akiavimas dažniausiai praktikuojamas skiepijimo būdas. Akiuoti patariama pavasarį, pasibaigus augalų ramybės laikotarpiui, kai maisto medžiagos iš šaknų kyla į antžeminę augalo dalį arba vasarą birželio-rugpjūčio mėnesiais, kai maisto medžiagos grįžta į šaknis. Pavasarį akiuojama sprogstančiomis akutėmis, o vasarą – miegančiomis akutėmis. Svarbu, kad poskiepio žievė būtų lengvai atkeliama.
Ūgiai akiavimui imami pirmamečiai su išsivysčiusiomis ir gerai subrendusiomis akutėmis. Akiuojama aštriu, švariu akiavimo peiliu. Lygioje poskiepio stiebelio pusėje daromas T raidės pavidalo pjūvis. Iš įskiepiui parinkto ūgio išpjaunamas 2-3 centimetrų ilgio skydelis su akute. Peilio mentele atkeliama poskiepyje įpjauta žievė, po kuria gražiai įstatoma įskiepio akutė. Paskui žaizda užrišama plaušais arba vilnoniu siūlu. Rišama nuo viršaus į apačią ir vėl atgal.
Akiavimo rezultatai paaiškėja po 2-3 savaičių. Prigijusios akutės skiepijimo vieta būna žalia ir lengvai paliestas lapo kotelis nukrinta. Neprigijusios akutės skiepijimo. vieta būna pajuodusi. Tokius augalus reikia pakartotinai akiuoti. Skiepijimas suduriant. Šiuo būdu skiepyti galima rožes, citrinmedžius ir daug kitų augalų. Įskiepiui imamas sveikas, gerai išsivystęs ūgis su 2-3 pumpurais. Poskiepis ir įskiepis parenkami vienodo storumo; abu nupjaunami įstrižai taip, kad suglaudus pjūvius, žievė sutaptų su žieve, o mediena su mediena. Po to sudūrimo vieta stipriai aprišama ir aptepama skiepijimo tepalu. Sudūrimas gali būti su išpjovimais (liežuvėliais) ir be jų. Skiepyti suduriant patariama žiemą šiltnamyje arba anksti pavasarį lauke.
Skiepijimas po žieve. Šiuo būdu dažniausiai skiepijami senesni kambariniai augalai. Skiepijama tada, kai poskiepio žievė lengvai atsiknoja. Įskiepiui ūgis nupjaunamas įstrižai. Poskiepio žievė perpjaunama išilgai ir, ją atkėlus, užkišamas įskiepis. Po to poskiepio žievė prispaudžiama prie įskiepio, žaizda aprišama ir užtepama skiepijimo tepalu. Skiepijimas po žieve labai greitas ir lengvas darbas, kurį gali atlikti ir mažai teįgudęs augalų mėgėjas.
