Ne kiekvienas Žmogus, žiūrintis panoraminį filmą pagalvoja, kad šis puikus išradimas, būdamas paskutinis kinotechnikos pasiekimas, atsirado… televizijos dėka. Tat skamba visai neįtikimai, tačiau tai, ką esame pasakę, tikra tiesa.
Bet pradėsime iš eilės. Televizija plačiu mastu ėmė vystytis tik po antrojo pasaulinio karo, ir pirmiausia Amerikoje. Ši šalis turėjo stambiausią kinematografijos pramonę. Didėjant televizorių skaičiui, darėsi visiškai aišku, kad naujasis išradimas rimtai gali išstumti kinematografiją. Žmonės vis rečiau lankydavo kiną, turėdami jį savo namuose. Kinematografijoje prasidėjo rimta krizė, trukusi ketverius metus. Sumažėjo kino teatrų skaičius, žymiai mažiau filmų buvo gaminama, mažiau žiūrovų juos žiūrėjo.
Kinematografijos pramonininkų koncernai pradėjo kontrpuolimą. „Jeigu televizija taip traukia žiūrovus, nutarė bendrovių savininkai, tai mes turime sukurti kinematografijoje kažką dar patrauklesnio.
Kaip tik šitaip atsirado panoraminis filmas; Šis filmas demonstruojamas plačiame ekrane, ir jį lydi stereoskopiniai (erdviniai) garsiniai efektai. Šiuo metu yra daug plačiojo ekrano tipų. Iš jų daugiausia paplitęs yra sinemaskopas. Sinemaskopo ekranas platus, be to, turi tam tikrą išlinkimą. Dėl tokio ekrano žiūrovas gauna erdvinius įspūdžius, nors iš tikrųjų vaizdas yra plokščias. Šiuos įspūdžius didina erdvinis garsas, nes už ekrano trimis grupėmis įtaisyti garsiakalbiai. Filmo demonstravimo metu pradeda veikti ta garsiakalbių grupė, kuri „atitinka erdvinę garsus skleidžiančių daiktų lokalizacija. Pavyzdžiui, jeigu ekrane iš kairės į dešinę pravažiuoja automobilis, tai garsiakalbio darbo triukšmas keliauja drauge su juo.
Panoraminis filmas daro labai stiprų įspūdį. Televizija negali jam priešpastatyti ką nors patrauklesnio bent jau šiame išsivystymo etape.
