Džonas Vatsonas (John B. Watson), biheviorizmo tėvas, tikėjo, kad galime suformuoti savo vaikus beveik į bet ką. Susidomėjote? Panagrinėkime jo revoliucines, tačiau prieštaringas idėjas, įskaitant liūdnai pagarsėjusį Mažojo Alberto eksperimentą.
Biheviorizmo šaknys: Formuoti per aplinką
Vatsonas teigė, kad elgesį pirmiausia galima formuoti veikiant aplinkai, o ne genetikai. Jo radikali idėja teigė, kad, esant tinkamoms sąlygoms, galima paimti bet kurį kūdikį ir išmokyti jį tapti, tarkime, gydytoju ar dailininku. Ši perspektyva savo laiku buvo revoliucinė ir į psichologiją įnešė naują žvilgsnį. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame galėtumėte išauklėti būsimą Pikasą ar Einšteiną, tiesiog parinkdami tinkamus dirgiklius, kad paveiktumėte jų vystymąsi! Šis teorinis požiūris atvėrė kelią biheviorizmui, kuris daugiausia dėmesio skyrė stebimiems veiksmams, o ne paslėptiems jų motyvams.
Mažasis Albertas: klasikinio sąlygojimo pamoka
Labiausiai pagarsėjusiame Vatsono eksperimente dalyvavo kūdikis, vėliau pavadintas Mažuoju Albertu, kuriam buvo sudarytos sąlygos bijoti baltosios žiurkės. Iš pradžių Albertas nejautė jokios baimės, bet, pakartotinai sujungęs žiurkės vaizdą su garsiu, gąsdinančiu triukšmu, Vatsonas įrodė, kad baimės galima išmokti – tai pagrindinis klasikinio sąlygojimo principas. Rezultatas? Albertui išsivystė fobija ne tik žiurkėms, bet ir viskam, kas kailiniuota! Šis eksperimentas išprovokavo diskusijas dėl psichologijos etikos ir iškėlė klausimų apie pačios baimės prigimtį. Įdomu ir galbūt šiek tiek nerimą kelia tai, kaip greitai mus galima išmokyti reaguoti į dirgiklius remiantis mūsų patirtimi, o tai rodo, kad mūsų elgesys gali būti ne toks įgimtas, kaip kadaise manėme.
Introspekcijos atmetimas: Dėmesys stebimam elgesiui.
Vatsonas griežtai pasisakė prieš introspekcijos koncepciją, manydamas, kad ji skatina subjektyvias interpretacijas, kurios atitraukia dėmesį nuo tikrojo psichologijos mokslo. Vietoj to jis daugiausia dėmesio skyrė stebimam elgesiui, kuris yra tikrasis psichologinio tyrimo pagrindas. Jis teigė, kad mūsų veiksmams įtaką daro ankstesnis pastiprinimas ir dabartiniai motyvai. Pavyzdžiui, dresuodami šuniuką, mes naudojame apdovanojimus ir bausmes, kad suformuotume elgesį. Panašiai Vatsonas šią logiką taikė ir žmonių tėvams, skatindamas juos stebėti ir reaguoti į savo vaikų veiksmus, o ne gilintis į gilias emocines analizes. Toks požiūris priartino psichologiją prie gamtos mokslų, susiedamas ją su tokiomis sritimis kaip biologija ir fizika, kur svarbiausia yra stebimi reiškiniai.
Praktinis pritaikymas: Tėvystė, prieraišumas ir miego mokymas
Vatsono teorijos pasiekė ne tik laboratoriją, bet ir vaikų darželį. Savo knygoje jis prieštaringai patarė riboti fizinę meilę vaikams, kad jie nebūtų išlepinti. Ši idėja paskatino tėvų auklėjimo praktikos bangą, ypač miego mokymą, kai tėvai leisdavo kūdikiams verkti, užuot iš karto juos paguodę. Kai kurie tėvai griežtai laikėsi šių rekomendacijų, manydami, kad taip ugdo stiprius ir nepriklausomus vaikus. Visuomenės poveikis buvo didžiulis, nes buvo pabrėžiama drausmė, o ne auklėjimas, ir pakeistos tradicinės pažiūros į vaikų auklėjimą. Tačiau vėliau Vatsonas apgailestavo dėl kai kurių šių nuostatų, todėl daugelis susimąstė apie emocines tokio požiūrio pasekmes.
Vatsono apgailestavimai ir asmeninės kovos
Nepaisant novatoriško darbo, Vatsono gyvenimas neapsiėjo be tragedijų. Jo šeima susidūrė su rimtomis psichikos sveikatos problemomis, dėl kurių anksti mirė ir kovojo su priklausomybėmis. Dėl šių asmeninių sunkumų vėliau jis gyveno atsiskyrėliškai ir apgailestavo dėl savo ankstesnio požiūrio į vaikų auklėjimą. Tai išryškina pikantišką ironiją: žmogus, propagavęs biheviorizmą, dažnai atitolinantį emocinius ryšius, asmeniškai patyrė sudėtingų žmogiškųjų emocijų ir santykių poveikį. Jo kelionė primena, kad mokslinis biheviorizmo siekis yra glaudžiai susijęs su emocine gyvenimo patirtimi.
Džono B. Vatsono palikimas – tai sudėtingas genialių įžvalgų ir pamokančių pasakojimų pynimas. Jo įsitikinimas, kad aplinka formuoja elgesį, paskatino reikšmingą psichologijos ir auklėjimo pažangą, tačiau jo asmeniniai apgailestavimai primena mums apie pusiausvyros svarbą auklėjant vaikus. Ar galime formuoti elgesį neaukodami meilės?
