Kartais tėvai taip samprotauja: mažiukas paaugo. jo nervų sistema sustiprėjo. tad dabar jis, kai miega, turi būti ne toks jautrus triukšmui. Žinoma, įprotis miegoti tiktai visiškoje tyloje apie tai jau kalbėta kada nors gali pasidaryti žalingas. Ir vis dėlto, kai vaikas miega. namuose nors ir ne visiška, bet vidutinė tyla turi būti. Neryški šviesa, tylūs pokalbiai, visai negarsi radijo muzika, bet ne daugiau.
Ar galima mažiuką palikti vieną namie, kai jis miega? Kol kas nereikia: pabudęs jis gali išsigąsti. ,,Miego kokybė” geras vaiko sveikatos rodiklis. Dažnai kaip tik neramus miegas, dažni nubudimai. kalbėjimas per miegus. vaitojimas-perspėja mus, kad vaikas negaluoja. Jeigu tokie reiškiniai nuolat kartojasi, galima įtarti, kad esama kažkokių vaiko nervų sistemos sutrikimų. Tačiau dažnai pravartu priežasties paieškoti, kaip sakoma. arčiau: gal vaikas yra pavargęs ne laiku buvo paguldytas, dieną turėjo pernelyg daug naujų stiprių įspūdžių ar prieš pat miegą daug judėją, juokėsi arba prieš naktį jam kas nors buvo pasakojama ir rodoma, kas jį sujaudino…
Svarbu ne tik tai, kaip mažasis užmiega ir miega. bet ir tai, kaip jis pabunda. Jeigu jo nuotaika gera, vadinasi, jis gerai išsimiegojo. Palaikykite šią nuotaiką maloniais žodžiais, šypsena. Neleiskite mažiukui..voliotis” patale, ,,pabudai – kelkis” – tai turi virsti jo taisykle.
Bet ne visada ir ne visi pabunda žvalus. Yra vaikų, kurie bunda lėtai. vangiai, nekaip nusiteikę. Tėvai tada turi būti ypač švelnus. malonus ir atsargūs. Negalima reikalauti, kad mažasis keltųsi, o juo labiau kelti ji per prievartą. Pasistenkite patraukti jo dėmesį kokiu nors džiaugsmingu. idomiu daiktu ar faktu, kad jis pats užsinorėtų keltis (..Ziurėk, kokį gražų kaspiną tau įrišiu!”. ..Greičiau kelkis, pas mus i svečius atėjo teta Maryté”). Jeigu toks vaizdas kasdien kartojasi, jeigu, sunkiai pabudęs ir atsikėles tik įkalbinėjamas, mažasis dar ilgai ,,svirduliuoja”, vadinasi, jis neišsimiega; todėl ji reikia anksčiau migdyti.
Maitinimas Jau esame nurodę, kaip reikia maitinti vaiką, prašokusį pirmuosius metus. Galima tik pridurti, kad silpnesni vaikai, turintys prastą apetitą. gydytojui patarus, maitinami 5-6 kartus per dieną, duodant tokį patį maisto kiekį.
Pieniniai vaiko dantys, kaip jau minėta, sudygsta iki 2-2,5 metų. Iki to laiko jis gauna daugiausia susmulkintą ir pertrintą maistą, kurio nereikia daug kramtyti. Tačiau vaiką reikia vis pratinti kramtyti, nes paskui jis atsisakys valgyti kietą maistą.
Maždaug nuo pusantrų metų į valgiaraštį galima įtraukti sklindžius ar pudingus, daržovių maltinius ir apkepus. Trečiaisiais gyvenimo metais vaisius ir daržoves jau reikia supjaustyti gabaliukais. Galima duoti mėsos arba mėsos maltinių. Vaikas valgo baltą ir juodą duoną, sausainius. Vaiko maistas turi būti vertingas, jame neturi trūkti baltymų, riebalų. angliavandenių. Antrų ir trečių metų vaikai turi gerti daug pieno – maždaug 3 stiklines per dieną.
Mėsa, žuvis, kiaušiniai, varškė taip pat teikia organizmui gyvulinės kilmės baltymų. (Mėsa duodama 4-5 kartus per savaitę, pageidautina augalinės kilmės baltymų ir su daržovių garnyru, nes taip geriau ji suvirškinama.) Kruopos. miltai, miltų gaminiai angliavandenių (kurių daug yra taip pat vaisiuose ir daržovėse) šaltinis. Be gyvulinės kilmės riebalų sviesto, grietinės, grietinėlės su salotomis ir mišrainėmis mažasis turi gauti ir aliejaus (saulėgrąžų, kukurūzų).
Neduokite vaikui per daug skysčių. Sriuba yra naudinga (mėsos ir daržovių nuoviros skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą, todėl ir valgomos pirmuoju patiekalu), bet jeigu jos duosime daugiau kaip 150 ml, tai jis neįstengs suvalgyti kaloringesnio antrojo patiekalo. Per dieną maisto davinys paskirstomas maždaug taip: 35-40% turi tekti pietums, 10-15% – pavakariams, kita pusė lygiai dalijama pusryčiams ir vakarienei.
Labai pravartu sudaryti, vadovaujantis specialistų nurodymais, visos savaitės valgiaraštį – taip lengviau laikytis visų maisto sudėčiai keliamų reikalavimų, taip pat padaryti jį kuo įvairesnį.
Juo įvairesnių produktų bus valgiaraštyje, juo labiau bus patenkinami vaiko maisto poreikiai. Tomis dienomis, kai neduodate mėsos, duokite varškės, kiaušinių. Košės duodama kasdien, bet tiktai vieną kartą – pusryčiams arba vakarienei.
Kiekvieną dieną – daržovės! Iš jų virkite tyreles, darykite salotas, mišraines, dalį duokite žalių. Vertingos yra lapinės daržovės: salotos, špinatai, krapai, petražolės, taip pat svogūnų laiškai ir česnakas. Negalima išsiversti be vaisių. Jie, kaip ir daržovės, paįvairina maistą vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis, pagerina jo skonį.
Nepamirškite, kad žiemą ir pavasarį vitaminų produktuose sumažėja. Jų trūkumą reikia kompensuoti (kaip gydytojas nurodys) vitaminų prepa-ratais bei koncentratais. Užtat vasarą ir rudenį vitaminų užtektinai gaunama su daržovėmis bei jų sultimis, su žaliais vaisiais. Nusiskundimų blogu vaikų apetitu ne taip jau reta. Neliesdami tų atvejų, kurie yra gydytojo kompetencijoje, galime pasakyti, kad apetitas bus normalus, tiktai reikia nepamiršti kelių paprastų taisyklių. Kai kurias jūs jau žinote,- iš principo reikalavimai vaiko mitybai lieka tokie pat kaip ir pirmaisiais jo gyvenimo metais. Bet, aišku, turėsite galvoje ir tam tikrus sunkumus, naujus poreikius, kuriuos diktuoja vaiko amžius.
Jau antraisiais gyvenimo metais gana aiškiai susiformuoja vaiko polinkis tam tikram maistui. Jūs į tai atsižvelgsite, nes žinote, kad tas patiekalas, kuris suvalgomas su malonumu, yra naudingesnis. Su tuo ir susijęs pageidavimas, kad maistas būtų įvairus. Visoks vienodumas apkarsta, įgrysta. Tarp kitko, maisto ivairumas ugdo skonio pojūčius, padeda atsikratyti naujų patiekalų baimės, kuri ateityje gali pakenkti.
Dabar vaikas aktyviau reaguoja į aplinką, judresnis, nepriklausomesnis. Todėl labai svarbu dabar išugdyti jo požiūrį į valgymą kaip į tam tikrą ritualą, kuris pats savaime yra svarbus. Prieš valgi plaunamos rankos. Ant kaklo užsirišama servetėlė. Sėdamasi į savo vietą. Nuo stalo nuimama viskas, ko valgant nereikia. Valgydinama neskubant ir neskubinant vaiko. Savarankiškumas labai kelia vaikui apetitą. Vienerių metų mažiukui pamėginkite duoti į dešinę ranką šaukštą. Tegul pradeda nuo tiršto maisto, pavyzdžiui košės, ją lengviau kabinti šaukštu negu sriubą ar arbatą.
Paprastai jau dauguma pusantrų metų vaikų moka savarankiškai valgyti. Jūs galite tiktai padėti kitu šaukštu, bet taip, kad jis nelabai matytų, kad jam padedama. O arbatą gerti iš puoduko ar iš stiklinės vaikai išmoksta paprastai dar anksčiau – iki metų.
Ateis diena, kai mažasis pradės protestuoti prieš jūsų pagalbą. ,,Pats! Pats!” sakys jis. Na ką gi, jeigu pats, tai pats. Jūs turite būti kantrūs: iš pradžių dalį maisto mažasis išterlios ant veido, seilinuko, ant stalo. Nieko nepadarysi – juk jis turi išmokti valgyti pats. Užtat išvengsite užgaidų dėl valgymo. Suteikę vaikui savarankiškumo, pratinkite ji prie tvarkos: išsitepa veidelį – nušluostykite servetėle, ką nors išlies ant stalo-turėkite po ranka skudurėlį. Kai tvarkote, kalbėkite, ką darote, sakykite daiktų pavadinimus,- tai padeda ugdyti kalbą.
Jeigu šiuo požiūriu pažvelgsime į kai kuriose šeimose dar gyvą įprotį valgantį vaiką linksminti, suprasime, kuo jis žalingas: visas dėmesys skiriamas ne valgymui, o kam nors įdomesniam, nieko bendra su juo neturinčiam. valgymas virsta tik mechanišku veiksmu, neteikiančiu nei nemalonia proceso džiaugsmo, nei malonumo, arba tai dar blogiau dūra, kurią reikia kentėti dėl to, kad tave palinksmintų.
Kad mažajam būtų maloniau valgyti, leiskite jam imti ką galima ranka,- blynelį, pyragėlį, kietai virtą kiaušinį. Tai vaikams teikia malonumo. Nuo mažų dienų vaiką reikia pratinti prie tinkamo, gražaus stalo serviravimo, mokyti švariai, tvarkingai valgyti. Patogūs indai, jų keitimas kiekvienam patiekalui, graži klijuotė, ant kurios neturi būti trupinių, labai padeda mokyti tvarkingumo.
