Su pieštuku, moliu ir kubeliais. Nuo to laiko, kai padavėte mažajam į rankas pieštuką ir popieriaus, jis, mėgdžiodamas suaugusiųjų veiksmus. pradėjo su jais manipuliuoti. Braukydamas pieštuku popierių, jis pastebėjo, kad pieštukas palieka pėdsaką. Taip jis pradeda krevezoti. Jeigu kaupsite savo vaiko ,,piešiamosios veiklos” vaisius, tai po kelerių metų turėsite aiškų pavyzdį to, kaip tolydžio lavėjo jo gebėjimas vaizduoti tai, ką mato.
Mažasis gana greitai supranta, kad pieštukas skirtas linijoms piešti, ir tobulinasi būtent ji naudoti. Pirmosios krevezonės – tai nutrūkstančios. šiek tiek kreivos, vienodai menkai tespaudžiant pieštuką nubrėžtos linijos. Tačiau pamažu vaiko judesiai darosi tikslesni ir kartu įvairėja vaiko krevezonės popieriuje. Dabar mažasis pradeda i jas žiūrėti, sutelkti i jas savo dėmesį. Vienos krevezonés jam labiau patinka, kitos ne taip. Tas, kurios jam patinka, jis piešia daug kartų. Pabraižo ir nutyla. nurimsta, žiūri, kas išėjo. Paskui vėl braižo pieštuku popieriuje stengdamasis pakartoti rezultatą. Ir vėl žiūri į savo darbą.
Galbūt jūsų vaikui negalima taikyti bendros taisyklės, bet dažniausiai vaikai būna linkę daug sykių kartoti tas krevezones, kurios yra aiškios – tiesias, trumpas linijas (horizontalias arba vertikalias). taškus, paukščiukus, į spiralę panašias linijas.
Ar mažojo krevezonės ką nors vaizduoja? Deja, veltui čia ieškotume to, ką galima vadinti vaizdavimu. Aišku, suaugusieji stengiasi (stengsitės ir jūs) parodyti vaikui, kaip reikia piešti saulutę, sviedinuką, klausia ji ką nupiešė. Bet antraisiais gyvenimo metais vaikas paprastai yra kurčias tokiems nurodymams ir klausimams. Jis tik krevezoja sau – ir tuo patenkintas…
Lūžis įvyksta tada, kai mažasis pradeda tam tikras savo krevezones sieti su kokiu nors daiktu ar žmogumi. Beprasmiškuose linijų deriniuose jis staiga pats netikėtai išvysta daikto atvaizdą, vaikas taip susižavi šia nauja galimybe, kad, energingai brūžindamas, pradeda įtemptai laukti to momento. kada kas nors jam nusipieš”. Jis pažista daiktą tokiuose linijų deriniuose, kurie su tuo daiktu labai menkai tepanašus. Jis taip susižavi panašumo ieškojimais, kad viename piešinyje” mato iš karto du vaizdus: ..Langas… ne. tai komoda”. ..Dėdė… ne. būgnas… Dédé muša būgną”.
Pamažu vaikas sukaupia tam tikras maždaug panašių linijų derinių atsargas, vadinamuosius grafinius vaizdus. Vienas grafinis vaizdas vaizduoja daug daiktų, kurie vienas į kitą beveik nepanašus, o kartais ir visai nepanašūs. Mažieji labai mėgsta uždarą suapvalintą liniją – vaikas ją gali laikyti ir teta, ir dėde, ir rutuliuku.
Tačiau visa tai yra dar tik artėjimas prie daiktų vaizdavimo. Mes galime manyti, kad jis prasidėjo tada, kai mažiukas pareiškė, jog jis saulutę… kiškutį”), vaikas visai ir neketina vaizduoti paties daikto (to jis nupieś tą ir tą. Turėkite galvoje, kad, tai sakydamas (,,Nupiešiu dėdę…- popieriuje atsiras grafinis vaizdas, kurį jis ipratęs dar neįstengia tapatinti su tuo daiktu, nors kartais jis, kaip jau minėjome, visai nepanašus į tą daiktą. Tuo stebėtis nereikia, taip pat nereikia manyti, kad turi nueiti.
Jis vis labiau ir labiau bus nepatenkintas savo piešiniu (nupiešė, o ką nupiešė, ir pats neatsimena), ims suvokti, kad ir suaugusieji nesupranta, ką jis pavaizdavo. Todėl jis pradės naudoti tokius grafinius vaizdus, kokius įstengia nupiešti, ir pieš tik tokius daiktus, kurie pana-šesni į juos.
Pradedama ieškoti naujų grafinių vaizdų. Bet jeigu kuriems nors daiktams šių vaizdų neturi, mažasis atsisako tuos daiktus piešti, nors suaugusieji ir labai primygtinai prašytų. Vietoj jų jis siūlosi nupiešti tai, ką jau moka. Berniukas kategoriškai nesutinka piešti namo, žmogaus ir paukščiuko, bet noriai siūlosi: ,,Aš geriau nupiešiu, kaip rašo. Jei nori, nupiešiu kopėtėles?” Jūsų neturi liūdinti tai, kad jūsų vaikas piešia tiek nedaug daiktų. Ateis dar ir toks laikas, kai jis per dienų dienas pieš tik kokį nors vieną daiktą (ir net-tam savo pavadinimą sugalvos, pavyzdžiui, ,,daryti žmogų“).
Kai kuriuos vaizdus yaikas sugalvoja pats, kiti atsiranda mėgdžiojant suaugusiųjų parodytus. Visi gerai žino trečių metų vaikams būdingą žmogaus piešinį, primenantį galvakojį: skrituliukas su taškais ir brūkšneliais viduje tai galva, nuo to skrituliuko eina linijos, vaizduojančios liemenį ir kojas. Aišku, šis grafinis vaizdas atsirado mėgdžiojant (supaprastintai) suaugusiojo piešinį, kuris konstruojamas tokiu principu: taškas, taškas, kableliukas…”
„Kūrybinis sumanymas” piešime ne iš karto įsigali. Iki pat ankstyvosios vaikystės pabaigos pasitaiko keisčiausių sumanymo ir atsitiktinumo derinių. Štai berniukas susidomėjo žaidimu su spalvomis. Teplioja popierių ir stengiasi įsisąmoninti rezultatą: O! Zolė (žolė). Tuojau per ją eis Limas (brolis Rimas)”. Piešia galvakojį. Visame lape pridėlioja spalvotų taškų: ,Čia paukščiukai! Tuojau dar kas nors išeis!”
Matydami, su kokiu potraukiu mažieji piešia, kartais ir nepagalvoja jiems sudėtingas darbas, reikalaume, kad piešimas pagal sumanymą jantis nemažai pastangų. Juk reikia sugalvoti tikslą, nupiešti piešinį ir nupiešti ji taip, kad išeitų tai, kas sumanyta. Todėl nenuostabu, kad kūrybiniai polėkiai kaitaliosis su nenoru net baigti tai, kas pradėta.
Pasitaiko ir taip, kad, jeigu suaugusieji nepadeda vaikams, jų neparemia. krevezonių pažinimo stadija ilgai užsitęsia: jie savo piešinius savitai tobulina, sudarydami labai sudėtingus linijų derinius, kas kartą vis naujus. Stai berniukas, kuris taip ir negalėjo išmokti piešti pagal sumanymą iki penkerių metų (kol nepradėjo lankyti vaikų darželio). Kiekvieną kartą sėsdamasis piešti, jis sakydavo: ,,Pažiūrėsim, kas išeis”,- vieną akimirką keisti linijų raizginiai sukeldavo jam kokį nors vaizdą, jis duodavo piešiniui pavadinimą, ji papildydavo. Tačiau kai kuriose savo krevezonėse, kad ir kaip stengėsi, jis negalėjo nieko pamatyti. Tada su širdgėla konstatuodavo: ,,Nieko neišėjo”.
Todėl išvadą tegalima vieną padaryti: maža duoti vaikui popieriaus, kaip laikyti pieštukų ir dažų. Maža pamokyti ji piešimo technikos“ pieštuką. kaip vedžioti linijas. Maža net padėti plėtotis jo suvokimui mokant skirti formas, spalvas ir dydžius. Reikia dar pasidomėti ir tuo, kaip mažajai sekasi sudarinėti daiktų grafinius vaizdus. padėti jam sukaupli tų vaizdų atsargų parodant, kaip reikia piešti kelią ar sviedinuką. saulutę ar eglutę.
Daug kas iš to, kas pasakyta. liečia ir lipdymą, kurio vaika tenkinimu imasi jau trečiaisiais gyvenimo metais. Duokite savo mažiukui plastilino, molio, supažindinkite jį su šių medžiagų savybėmis ir tuo, kaip galima su jomis elgtis. Svarbu, kad darbo su šiomis medžiagomis technika” nepasidarytų savitikslė. Kai rodote, kad molis lengvai voliojasi, ir. atgnybę gabaliuką, mokote mažąjį jį suvolioti, vaikas turi kartu suprasti, jog daro lazdelę.
Gabaliukas molio suplojamas tam, kad išeitų blynas. Suvoliojamas ir išeina rutuliukas. Paskui galima mokyti lipdyti vaiko pažįstamus nesudėtingus daiktus, morkas, lėles (iš dviejų skirtingo dydžio rutuliukų), kopėtėles (dvi ilgos lazdelės ir trumpi skersinukai tarp jų). grybą (stora lazdelė ir kepurélé – blynas). Tegul mažieji, prieš pradėdami lipdyti, gerai apžiūri tai, ką nori pavaizduoti.
