Vaikas stovi pakeltomis rankomis ir šaukia:,,Mama, ziūlėk (žiūrėk): Mama, ziūlėk!” Motina pricina ir ji giria: koks jis puikus vaikas, kaip gerai išmoko pakelti rankas, visai kaip didelis! O mažasis linksmai šypsosi ir ima šokinėti, ragindamas motiną pagirti ir ši jo sugebėjimą. Po valandėlės jis jau stengiasi šokti per nukritusi ant žemės laikraštį. Ir vis kartu ragina: ,,Ziülék, mama! Ziülék, mama!”
Kai už kuriuos nors poelgius ką nors giriate ar pritariate kokiems nors veiksmams, kartu darote juos malonius ir vaikų akyse. Šitaip galima išugdyti vaikui tuos elgesio bruožus, kuriuos laikome pageidautinais.
Mergaitė pradėjo lankyti vaikų darželį. Išeidama iš namų verkia. Verkia ir darželyje. Tėtis ir mama rodo jai pavyzdžiu kitą mergaitę (jos pažįstamą), kuri ..gera, niekada neverkia”, jie nepraleidžia progos pagirti tuos, kurie neverkia. Kartą, kai mama atėjo jos parsivesti, mergaitė pribego prie jos ir linksmai pareiškė, kad ji šiandien neverkė: „Aš gera, taip?” Nuo tada ,,neverkti“ virto svarbiausiu išdidumo objektu. Šiuo požiūriu ji vertino ir kitus vaikus: ,,Kęstutis toks blogas berniukas – jis ,,mama, maama”. O aš neverkiau!” verkė”, ,,Aušra šiandien taip bliové,
Jūsų auklėjimo priemonių arsenale greta pagyrimo turi būti vietos ir papeikimui. pabarimui. Tiktai turėkite galvoje, kad gėdą dėl savo „blogų“ poelgių mažasis paprastai ima jausti kiek vėliau negu išdidumą dėl „gerų“, todėl nelaikykite vaiko nejautriu, jeigu iki dvejų metų jis neišgirs jūsų peikimo žodžių. Turėkite šiek tiek kantrybės ir pamatysite, kad vaikas pastebės ir įsidėmės jūsų nepasitenkinimą, liūdesį ar susierzinimą..
Kartais gėdos jausmas būna toks stiprus, jog verčia mažąjį pasielgti ne taip, kaip jis norėtų.- neimti trokštamo žaislo, atiduoti kitam kokį nors labai viliojantį daiktą. Taip pasielgti vaikui kol kas labai sunku, ir jis rimtai dėl to sielojasi.
Stai motina gėdija savo sūnų (jam netrukus sueis treji metai), kad šis nenorėjo padovanoti kaimynų berniukui Rimui vieno iš savo gražiųjų drugelių. Tu gobšuolis”- sako jam mama. ,,Aš ne gobšuolis!” – pro ašaras šaukia sūnus Tačiau kai jam pasiūloma vis dėlto padovanoti Rimui drugelį. jis vėl griežtai atsisako. Tada tu esi gobšuolis. Tau juk Rimas davė pažaisti viščiuką”- ,,Aš atiduosiu viščiuką”. Jis pasiryžęs grąžinti žaislą, su kuriuo nesiskyrė visą vasarą (ir net eidamas gulti pasidėdavo po pagalve), kad tik nereikėtų atiduoti gražiojo drugelio!
Motina sako: Tai tau nepadės. Tu vis tiek būsi gobšuolis”. Tada sūnus vis dėlto ima drugelį ir sako: ,,Imk, aš ne gobšuolis”. Kai tiktai ber-niukas paėmė drugelį. sūnus ėmė verkti, ištiesė ranką į drugelį, vėl ją atitraukė… Proverksmiais kalbėjo: Mano drugelis… Aš ne gobšuolis…” Jis ilgai kūkčiojo ir savo gražuji drugelį prisiminė visą dieną.
Galima sakyti, jog aprašytame įvykyje (jis paimtas iš vaiko stebėjimo dienoraščio) jau vyksta motyvų kova. Tačiau neteisinga būtų sakyti. jog ankstyvojoje vaikystėje mažasis gali nuolat kontroliuoti savo poelgius. Mažiukui nepaprastai sunku susilaikyti ir neimti to, ko labai nori. o dar sunkiau daryti, suaugusiesiems liepiant, tai, ko jis visai nenori.
Stai būdingas psichologinis bandymas. Lopšeliuose vaikams po pusryčių duodama po saldainį, bet pasakoma: nevalgykite, kol mama ateis. duokite jai paragauti. Mažiukai, be abejo, myli savo mamas ir norėtų padaryti joms ką nors malonaus, bet pagunda stipresnè. Didesnė dalis antrų metų vaikų ir šiek tiek mažiau negu pusė trečių metų vaikų iš karto suvalgo saldainį. Bet ir patys ,,stipriausi” negali ramiai sulaukti mamos atėjimo jie vis iminėja saldainį, išvynioja, palaižo, vėl suvynioja. primiršta ji, bet paskui vėl prisimena…
Taigi, tikėdamiesi, kad išdidumo ir gėdos, savimeilės ir savigarbos jausmai padės jums kreipti mažojo elgesį norima linkme, nepamirškite, kad vaiko galimybės sąmoningai valdyti savo elgesį dar labai menkos. Vadinasi, jus laikysitės pakankamai atkakliai, bet nesistebėsite dažnais mažojo ..protrūkiais” ir nedarysite skubotų nepagrįstų išvadų, kad jis esąs nesuvaldomas”. Ir dar: nedera pamiršti, jog griežtas vaiko barimas, siekiant sukelti jam gėdos jausmą, yra šiurkšti priemonė ir nereikia ja piktnaudžiauti.
Kitaip patys nepastebėsite, kaip išugdysite vaikui skriaudos, neteisybės jausmą. Todėl sulaikykite iš jūsų lūpų besprūstantį barni (..Ne taip!”) ir vietoj jo ištarkite pamokymą: Daryk šitaip! Labai gerai!” Ir niekada negalima peikti pernelyg apibendrinta forma. Sakyti mažajam ..Tu blogas!” visų pirma, jam nieko iš esmės nepasakyti apie jo poelgi, o antra,- ir tai dar blogiau sukelti jo sieloje abejonę: ..O gal aš iš tikrųjų blogas, ne toks kaip kiti? O gal manęs niekas nemyli?” Apie tokių palengva didėjančių nuoskaudų padarinius nėra ko ir kalbėti.
Užuojauta, gailestis, bendravimas Kai mažąjį pažindinate su aplinka, skaitote jam ar ką nors pasa-kojate, stengiatės pabrėžti viso to dorovinį aspektą: ,,Matai, berniukas mušė šuniuką. Blogai, taip negalima daryti”, Žiūrėk, dėdė senutę veda per gatvę. Koks jis geras. Reikia visiems padėti“.
Meilė ir prieraišumas artimiesiems jau ankstyvosios vaikystės pradžioje gali imti reikštis veiksmais: vaikas gailisi pirštą nudegusios mamos. tyliai žaidžia, kai kas nors miega. Aišku, tai savaime neatsiranda. Svarbiausia sąlyga mažiukas turi matyti, kaip šeimos nariai vienas kitą užjaučia, ir vyresnieji turi jį pastūmėti taip elgtis.
…Netriukšmauk, tėtis pavargo ir miega. Neprižadink jo”.- sako pašnibždomis mama. Ją imituodamas, mažasis irgi stengiasi būti tylus, ir jeigu kuris nors iš suaugusiųjų netyčia užsimiršta, jis pats primena: ,,Negamalia (negalima). tėtė miega”. Stenkitės kiekviena proga mažajam priminti, jog reikia būti atidžiam ir kitiems žmonėms. ..Kalbėk tyliai, kaip aš. nes mūsų kaimynė susirgo”, ,,Paduok seneliui laikraštį”. ..Neik nepasibeldęs į tetos kambarį. Pabelsk ir paklausk: ..Ar galima?” Jeigu pasakys, kad galima. tada jeik”.
Mažasis gana greitai užsikrečia” kitų jausmais. (Kartais lopšeliuose galima pamatyti tokį vaizdą: vienas vaikiukas ima verkti, pasižiūrėjęs į jį pradeda kitas. ir tuojau ima verkti beveik visi, nors daugumas neturi tam jokios priežasties.) Atsižvelkite į ypatingą mažojo įtaigumą ir kontroliuokite savo elgesio niuansus. Jo elgesį lemia ne tik jūsų paliepimai bei raginimai – jam turi reikšmės net ir tonas, kuriuo namie kalbate svarbu skatinti teigiamas vaiko
Dabar vėl norime pakalbėti, kaip emocijas ir vengti neigiamų. Vienokių ar kitokių mažojo emocijų svyravimas labai priklauso nuo to, kaip tvarkomas visas jo gyvenimas ir kokius jausmus jam sukelia vyresnieji savo elgesiu. Pasitaiko, kad tėvai nelabai žiūri mažojo interesų, su juo irzliai kalba, randa pretekstą be reikalo jam priekaištauti, leidžia vyresniems broliams ar seserims reikšti mažajam ,,savo valdžią”. Tad ar bereikia stebėtis, kad vaikui trūksta žvalumo, ramumo, kad jis neužjaučia kitų, kai jiems blogai!
