Kai 1948 metais buvo įkurta tarptautinė vienviečių lenktyninių automobilių klasė, pradėtos organizuoti, „Grand Prix” lenktynės, kurios šiandien jau pripažintos pasaulio pirmenybėmis ir kasmet darosi vis populiaresnės. Prie to gerokai prisidėjo televizijos reklama, nes daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalin transliacijos iš kiekvienų „Grand Prix” lenktynių tapo nuolatinėmis laidomis. Į specialias lenktynių trasas Monzoje, Zandvorte, Niurburgringe ar Longbiče varžybų dieną dabar susirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, o dar milijonai automobilių sporto sirgalių užgniaužę kvapą stebi savo numylėtinius televizorių ekranuose.
Kuo pakeri žiūrovus šios neįprastų automobilių lenktynės?
Norint laimėti Grand Prix, reikia spausti daugiau kaip 500 arklio jėgų galios „Bolidą” (pirmosios formulės lenktyninį automobilį) iki jo techninių galimybių ribos — pašėlusiai skrieti rizikuojant savo gyvybe. Jeigu „Grand Prix” lenktynių dalyvis taip nesielgs, neturės jokios vilties laimėti, o nieko nesitikint, iš viso nėra ko važiuoti. Tų, kurie nori rungtyniauti, būna nedaug — apie penkiasdešimt, tačiau laikyti šias varžybas sportine konkurencija vargu ar galima, nors jų atributika neabejotinai sportiška. Geriausi lenktynininkai uždirba milijonus, o gyvybe visi rizikuoja: retai kada „Grand Prix” lenktynės ar treniruotės apsieina be sportininkų ar žiūrovų aukų.
Kasmetinės „Grand Prix” lenktynės susideda iš penkiolikos — septyniolikos etapų. Varžybų sezonas prasideda labai anksti — sausio pradžioje Argentinoje, kitas jų etapas vyksta truputį vėliau Brazilijoje. „Pirmosios formulės” lenktynės šiose šalyse be galo populiarios: už šią sporto šaką šiandien čia populiaresnis gal tik futbolas. Argentiniečiai didžiuojasi savo tėvynainiais — vienu geriausiu visų laikų lenktynininku, penkis kartus pasaulio čempionu, Zuanu Manueliu Fangio, jo pėdomis pasekusiu Emersonu Fitipaldžiu, geriausiu 1974 metų lenktynininku.
Iš Brazilijos šis supergreitų automobilių ir mirtino pavojaus reginys persikelia kitas Pietų bei Šiaurės Amerikos lenktynių trasas, o nuo gegužės mėnesio didelė „Grand Prix” lenktynių serija surengiama Vakarų Europoje. Varžybų sezonas dažniausiai baigiamas spalio mėnesį JAV ir Japonijoje.
Automobilių supirkimas Kaune po lenktynių Nemuno žiedo trasoje.
Dalyvavimas „Grand Prix” varžybose kainuoja pasakiškus pinigus. Vien tik lenktyninio automobilio kaina siekia du milijonus dolerių, dar apie milijoną kainuoja jo priežiūra per ilgą dešimties mėnesių lenktynių sezoną. Tačiau nei automobilių firmos, gaminančios bei rengiančios lenktynėms „pirmosios formulės” automobilius, nei patys lenktynininkai nesiskundžia dėl šių milžiniškų viską padengia reklama.
Mat „Grand Prix” lenktynių metu reklamuojami ne tik automobilių firmos bei koncernai, gaminantys „pirmosios formulės” automobilius ar prisidedantys prie jų gamybos. Ryškūs reklaminiai užrašai, įvairiausių firmų pavadinimai ant automobilių ir lenktynininkų kombinezonų kviečia rūkyti Marlboro cigaretes, gerti Martini ar Rossi gėrimus… Už reklamą firmos dosniai atsilygina: dar ir dabar garsus lenktynininkas Nikis Lauda per metus gaudavo iš jų per milijoną dolerių.
