Toliau išnagrinėkime tokį atvejį: važiavimo greitis pasiekia dydį, kai išcentrinė jėga C tampa didesnė už padangų ir kelio paviršiaus trinties jėgą. (Padangų trinties jėga, yra lygi ratams tenkančiam svoriui, padaugintam iš sukibimo koeficiento.) Tuomet jėga P nebeatsveria išcentrinės jėgos C ir automobilis rieda numatyto posūkio apskritimo liestine. Praradęs valdumą, jis atsitrenkia į medį arba atsiduria griovyje, išorinėje posūkio pusėje.
Pradėdamas posūkį, vairuotojas pasuka priekinius ratus tam tikru kampu S. Automobilis nenoriai keičia tiesią judėjimo kryptį ir tarsi uždelsia posūkio pradžią, nes inercijos jėga priešinasi mašinos sukimuisi apie jos vertikaliąją ašį, einančią per svorio centrą. Toliau automobilis pradeda pasisukti, turėdamas tendenciją didinti posūkį. Šią tendenciją slopiname, sumažindami kampą. Tuomet ribinis ratų nuvedimo kampas a gali būti viršytas. Vairuotojo uždavinys — ne tik to neleisti, bet ir sugebėti valdyti automobilį šiomis sąlygomis.
Greitai atliekantį posūkį automobilį veikia, kalbant supaprastintai, šios jėgos: išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R, varančiųjų ratų traukos jėga F. Tarp tų jėgų visada turi būti pusiausvyra (netgi slystant šonu ir praradus mašinos valdumą), nes jėga C stengiasi nustumti automobilį į išorinę posūkio pusę, o jėgos R ir F, tam priešindamosi, — išlaikyti automobilį apskritime. Nors išcentrinė jėga C susijusi su automobilio svorio centru, savo samprotavimuose (be didelės klaidos) galime ją pridėti atitinkamai mažesniais dydžiais kiekvieno rato kontaktui su keliu.
Varantysis automobilio ratas yra pasisukęs nuo važiavimo krypties nuvedimo kampu a. Jį veikia išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R ir varančiųjų ratų traukos jėga F. Jėgų R ir F atstojamąją jėgę. W galime išskaidyti į jėgą P, atsveriančią išcentrinę jėgą C, ir jėgą Q, kuri yra ratų traukos jėga, veikianti automobilio važiavimo kryptimi.
Iš to darome išvadą, kad, didėjant ratų traukos jėgai F, didėja jėga P, kuri gali atsverti didesnę išcentrinę jėgą. Beje, išcentrinė jėga C stiprėja, didėjant važiavimo greičiui arba mažėjant posūkio apskritimo spinduliui.
Kitaip tariant, tinkamai didindamas arba mažindamas varančiųjų ratų traukos jėgą arba meistriškai ir tiksliai veikdamas droselio valdymo pedalu, vairuotojas gali valdyti automobilį posūkyje, t. y. nekeisdamas ratų pasukimo kampo o tik didindamas ratų trauką ir nuvedimo kampą a. Žinoma, nedera reikalauti iš vairuotojo, kad jis važiuodamas Įsivaizduotų jėgų pasiskirstymą ir pagal tai valdytų automobilį. Tačiau nėra abejonės, kad teorinės žinios padeda jam taisyklingai valdyti mašiną posūkiuose. Gerai įsisąmonintas teorines žinias jis gali lengvai panaudoti praktikoje.
