Kaip atsirado žvaigždės?

Teisingiau būtų klausti ne kaip atsirado, o kaip atsiranda žvaigždės. Juk žvaigždžių susidaro ir šiandien. žinoma, mes negalime patvirtinti savo žodžių betarpiškų stebėjimų duomenimis. Tačiau galime daryti tokias išvadas netiesiogiai, remdamiesi kai kuriomis žvaigždžių atsiradimo teorijomis. Čia supažindinsime skaitytojus su viena iš jų su ta, kurią astronomai dabar laiko patikimiausia. Šią teoriją pateikė tarybinis astronomas V. Ambarcumianas.

Siekdamas kuo tiksliau atsakyti į klausimą, kaip atsiranda žvaigždės, Ambarcumianas stebėjo jauniausias žvaigždes, sudarančias vadinamąsias asociacijas, padrikas grupes labai karštų žvaigždžių, kurių spektre matyti šviesios linijos (šviesios linijos spektre rodo, kad žvaigždę gaubia milžiniškas išretėjusių dujų apvalkalas).

Kadangi asociacijos yra padrikos žvaigždžių grupės, tai neginčijamai įrodo, kad jos jaunos. Mat, žvaigždės elgiasi tartum skysčio molekulės, patekusios į kokį nors kitą skystį. Pavyzdžiui, gerai žinome, kad rašalo arba alkoholio lašas, patekęs į vandenį, tuoj pat jame ištirpsta, užtat provanso aliejaus lašas visai netirpsta.

Taigi kiekviena išsisklaidžiusi žvaigždžių grupė, apsupta kitų žvaigždžių, turi greitai jose „ištirpti”, nes tarpusavio traukos jėgos tarp žvaigždžių asociacijų yra mažesnės už jas supančių žvaigždžių traukos jėgas. Panašiai kaip fizikas apskaičiuoja vidutini laiką, kurį išsilaiko rašalo lašas vandenyje (laikas nuo rašalo įlašinimo momento ligi lašo visiško ištirpimo momento), taip ir astronomas apskaičiuoja asociacijos gyvenimo laiką. Ambarcumiano manymu, asociacija gyvuoja kelerius metus; šis laikas, palyginus, pavyzdžiui, su Saulės arba kitos paprastos žvaigždės amžiumi, yra labai trumpas laikotarpis.

Vadinasi, žvaigždės, sudarančios asociacijas, be abejo, yra labai jaunos žvaigždės. Iš to darome išvadą, kad žvaigždės atsiranda vienu metu grupėmis, po keliasdešimt, o, gal būt, ir po kelis šimtus. Kadangi jos susispiečia gan arti viena nuo kitos, gali atsirasti vadinamosios dvejetinės ir kartotinės žvaigždės. Naujai atsirandančios žvaigždės žymiai skiriasi viena nuo kitos, nes asociacijose sutinkame įvairaus šviesumo ir spalvos žvaigždžių. Tačiau šios žvaigždės nėra pastovios —veikiausiai jos labai intensyviai išmeta dujinę medžiagą, sudarančią apie jas didelius apvalkalus.

Praėjus palyginti trumpam laikui keliems milijonams metų, — šios žvaigždės „ištirpsta” tarp sudarančių mūsų Galaktiką; asociacija išnyksta, jos nariai susimaišo su visomis kitomis žvaigždėmis. Tuo laikotarpiu žvaigždės, sudarančios asociacijas, tampa jau kūnais su pusiausvyra; jos virsta kažkuo panašiu į mūsų Saulę, ir tada jų evoliucija vyksta lėtai; šios žvaigždės išskiria nedaug medžiagos ir šviečia kiek silpniau, negu anksčiau. Tokia padėtis trunka kelis, o gal ir kelias dešimtis milijardų metų, kol išsenka vandenilio arba kitų lengvųjų elementų — pagrindinių ‘žvaigždės „degalų” atsargos. Tada žvaigždės šviesumas turi žymiai sumažėti; taip pat maža bus ir žvaigždės masė, nes per ilgą savo gyvenimą žvaigždė nustoja daug medžiagos, arba išmesdama ją lauk pirmuoju savo gyvenimo laikotarpiu, arba labai intensyviai išspinduliuodama per visą savo gyvenimą.

Lieka neišspręstas klausimas, iš ko atsiranda asociacijos. Tenka spėti ir šis spėjimas labai pagrįstas, kad kūnas, iš kurio atsiranda asociacija, yra tarpžvaigždinė medžiaga. Tarp kitko, tai įrodo ir ta aplinkybė, kad visas žinomas asociacijas paprastai gaubia didesnis arba mažesnis šviečiančios ar tamsios tarpžvaigždinės medžiagos kiekis. Asociacijas matome vien arti galaktinės Paukščių tako plokštumos, kur daugiausia telkiasi tarpžvaigždinė medžiaga, sudaranti didesnius ar mažesnius debesis, kuriuos galima aiškiai pamatyti kaip tamsias dėmes žvaigždėtame fone. Tačiau mes nežinome, kaip iš tarpžvaigždinės medžiagos atsiranda žvaigždžių asociacijos, nors šia tema buvo keliamos įvairios daugiau ar mažiau pagrįstos hipotezės. čia jų nepateiksime, nes ligi šiol jos bent kiek rimčiau nėra patvirtintos.

Patiko? Pasidalink