Kaip atsirado žvaigždės?

Teisingiau būtų klausti ne kaip atsirado, o kaip atsiranda žvaigždės. Juk žvaigždžių susidaro ir šiandien. žinoma, mes negalime patvirtinti savo žodžių betarpiškų stebėjimų duomenimis. Tačiau galime daryti tokias išvadas netiesiogiai, remdamiesi kai kuriomis žvaigždžių atsiradimo teorijomis. Čia supažindinsime skaitytojus su viena iš jų su ta, kurią astronomai dabar laiko patikimiausia. Šią teoriją pateikė tarybinis astronomas V. Ambarcumianas.

Siekdamas kuo tiksliau atsakyti į klausimą, kaip atsiranda žvaigždės, Ambarcumianas stebėjo jauniausias žvaigždes, sudarančias vadinamąsias asociacijas, padrikas grupes labai karštų žvaigždžių, kurių spektre matyti šviesios linijos (šviesios linijos spektre rodo, kad žvaigždę gaubia milžiniškas išretėjusių dujų apvalkalas).

Kadangi asociacijos yra padrikos žvaigždžių grupės, tai neginčijamai įrodo, kad jos jaunos. Mat, žvaigždės elgiasi tartum skysčio molekulės, patekusios į kokį nors kitą skystį. Pavyzdžiui, gerai žinome, kad rašalo arba alkoholio lašas, patekęs į vandenį, tuoj pat jame ištirpsta, užtat provanso aliejaus lašas visai netirpsta.

Taigi kiekviena išsisklaidžiusi žvaigždžių grupė, apsupta kitų žvaigždžių, turi greitai jose „ištirpti”, nes tarpusavio traukos jėgos tarp žvaigždžių asociacijų yra mažesnės už jas supančių žvaigždžių traukos jėgas. Panašiai kaip fizikas apskaičiuoja vidutini laiką, kurį išsilaiko rašalo lašas vandenyje (laikas nuo rašalo įlašinimo momento ligi lašo visiško ištirpimo momento), taip ir astronomas apskaičiuoja asociacijos gyvenimo laiką. Ambarcumiano manymu, asociacija gyvuoja kelerius metus; šis laikas, palyginus, pavyzdžiui, su Saulės arba kitos paprastos žvaigždės amžiumi, yra labai trumpas laikotarpis.

Vadinasi, žvaigždės, sudarančios asociacijas, be abejo, yra labai jaunos žvaigždės. Iš to darome išvadą, kad žvaigždės atsiranda vienu metu grupėmis, po keliasdešimt, o, gal būt, ir po kelis šimtus. Kadangi jos susispiečia gan arti viena nuo kitos, gali atsirasti vadinamosios dvejetinės ir kartotinės žvaigždės. Naujai atsirandančios žvaigždės žymiai skiriasi viena nuo kitos, nes asociacijose sutinkame įvairaus šviesumo ir spalvos žvaigždžių. Tačiau šios žvaigždės nėra pastovios —veikiausiai jos labai intensyviai išmeta dujinę medžiagą, sudarančią apie jas didelius apvalkalus.

Praėjus palyginti trumpam laikui keliems milijonams metų, — šios žvaigždės „ištirpsta” tarp sudarančių mūsų Galaktiką; asociacija išnyksta, jos nariai susimaišo su visomis kitomis žvaigždėmis. Tuo laikotarpiu žvaigždės, sudarančios asociacijas, tampa jau kūnais su pusiausvyra; jos virsta kažkuo panašiu į mūsų Saulę, ir tada jų evoliucija vyksta lėtai; šios žvaigždės išskiria nedaug medžiagos ir šviečia kiek silpniau, negu anksčiau. Tokia padėtis trunka kelis, o gal ir kelias dešimtis milijardų metų, kol išsenka vandenilio arba kitų lengvųjų elementų — pagrindinių ‘žvaigždės „degalų” atsargos. Tada žvaigždės šviesumas turi žymiai sumažėti; taip pat maža bus ir žvaigždės masė, nes per ilgą savo gyvenimą žvaigždė nustoja daug medžiagos, arba išmesdama ją lauk pirmuoju savo gyvenimo laikotarpiu, arba labai intensyviai išspinduliuodama per visą savo gyvenimą.

Lieka neišspręstas klausimas, iš ko atsiranda asociacijos. Tenka spėti ir šis spėjimas labai pagrįstas, kad kūnas, iš kurio atsiranda asociacija, yra tarpžvaigždinė medžiaga. Tarp kitko, tai įrodo ir ta aplinkybė, kad visas žinomas asociacijas paprastai gaubia didesnis arba mažesnis šviečiančios ar tamsios tarpžvaigždinės medžiagos kiekis. Asociacijas matome vien arti galaktinės Paukščių tako plokštumos, kur daugiausia telkiasi tarpžvaigždinė medžiaga, sudaranti didesnius ar mažesnius debesis, kuriuos galima aiškiai pamatyti kaip tamsias dėmes žvaigždėtame fone. Tačiau mes nežinome, kaip iš tarpžvaigždinės medžiagos atsiranda žvaigždžių asociacijos, nors šia tema buvo keliamos įvairios daugiau ar mažiau pagrįstos hipotezės. čia jų nepateiksime, nes ligi šiol jos bent kiek rimčiau nėra patvirtintos.

Patiko? Pasidalink

Kokios maždaug bus tarpplanetinės raketos keleivių gyvenimo salygos, skrendant kosminėje erdvėje?

KAS YRA ZODIAKAS?

Žemei besisukant aplink Saulę, mūsų matoma Saulės padėtis žvaigždžių fone mėnuo po mėnesio keičiasi taip, kad per metus Saulės centras slenka didžiuoju dangaus sferos apskritimu, kurį vadiname ekliptika. Visa dangaus sferos juosta išilgai Saulės kelio (ekliptikos) dar senovėje buvo pavadinta Zodiaku (Zodiako juosta, žvėrių ratu). Zodiakas skirstomas į dvylika žvaigždynų Zodiako ženklų, kurių pavadinimus pateikiame iš eilės tokia tvarka, kokia per juos skrieja Saulė: Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Ožiaragis, Vandenius, Žuvys.

Kiekviename iš šių žvaigždynų Saulė būna apie vieną mėnesį: sausio mėnesį Saulė slenka Ožiaragio žvaigždynu, vasario mėnesį Vandenio žvaigždynu ir t. t.

Kiekvienas žvaigždynas turi savo simbolinį piešinį.

Kokios maždaug bus tarpplanetinės raketos keleivių gyvenimo salygos, skrendant kosminėje erdvėje?

Starto metu raketai didinant greitį, joje esančių kūnų svoris taip pat didėja. Šis palyginti trumpalaikis, nors ir žymus pagreitėjimas, kaip parodė tyrimai, žmogaus gyvybei nepavojingas. Pavyzdžiui, per 9,5 minutės žmogus gali pakelti tris kartus didesnį greitį negu Žemėje, per tris minutes — septynis kartus, o (atitinkamai pasitreniravus) per 0,2 sekundės — net septyniolika kartų.

Tikrieji nemalonumai prasidės tiktai išjungus variklį.

Jeigu variklio nevaromas laivas laisvai „krinta”, tarp kabinos ir jos keleivių nėra abipusio slėgimo. Tada išnyksta svarumas. Kabinoje esantieji daiktai ir žmonės gali pakibti ore, niekur nekrisdami. Tačiau astronautai toli gražu nesijaus „lengvi kaip sapne”.

Manoma, kad nemalonus nesvarumo pojūtis ir pusiausvyros jausmo pažeidimas sukels kažką panašaus į aštrų jūros ligos priepuolį.

Jeigu žmogaus organizmas po ilgos treniruotės ir galėtų priprasti prie nesvarumo būklės, tai yra ir kitų pavojų bei nepatogumų, kurie skatina būsimųjų kosminių laivų konstruktorius sukurti ten traukos pakaitalus. Maitinimasis, ypač skystu maistu, nesant traukos, gali sukelti daug rūpesčių ir net būti pavojingas. Be to, kosmonautai gali užtrokšti, susitelkus apie galvą iškvepiamoms anglies dvideginio dujoms. Paprasčiausia ir, atrodo, vienintelė priemonė dirbtinei traukai sudaryti yra suteikti raketai sukamąjį judėjimą. Tada atsiras išcentrinė jėga, spaudžianti visus daiktus, aišku, ir žmones prie kabinos sienų. Tokioje kabinoje galima bus vaikščioti sienomis kaip grindimis.

Orą raketoje galima bus atstatyti cheminiu būdu su prietaisais, sugeriančiais anglies dvideginį ir išskiriančiais deguonį. Astronautams didžiausią pavojų gali sudaryti smulkūs meteoritai, o taip pat kosminis spinduliavimas. Jeigu nuo kitų spinduliavimų galima apsisaugoti palyginti lengvomis ir plonomis sienomis, tai apsisaugoti nuo kosminio spinduliavimo reikalingi stori šarvai.

Susidūrus su kosminės medžiagos gabalėliu, gali įvykti katastrofa. Esant dideliam greičiui, siekiančiam dešimtis kilometrų per sekundę, miligraminės masės meteoritas gali kiaurai pramušti raketos sienelę, kartu sukeldamas stiprų sprogimą. Laimei, meteoritų srautai kosminėje erdvėje juda tiksliomis orbitomis, todėl ateityje teks nustatyti kažką panašaus meteoritinę prognozę ir numatyti tarpplanetiniam laivui saugiausią kelią.

Patiko? Pasidalink

Kuo žvaigždes skiriasi nuo planetos?

Skirtumas tarpe jų maždaug toks pat, kaip tarp Saulės ir Žemės.

Žvaigždės — tai dangaus kūnai, aplamai panašūs į mūsų Saulę: milžiniški dujiniai rutuliai su labai aukšta paviršiaus temperatūra nuo 2000 ligi 4000° — ir dar aukštesne temperatūra centre, kur ji tikriausiai siekia kelias dešimtis milijonų laipsnių. Žvaigždžių masės — didžiulės, paprastai jos yra kelis šimtus tūkstančių kartų didesnės už Žemės masę, tuo tarpu planetos tai palyginti mažos masės ir nedidelių dydžių kūnai. Tačiau principinis planetos ir žvaigždės skirtumas yra tas, kad žvaigždės šviečia, tuo tarpu planetos yra tamsūs kūnai. Planetos matomos tik tada, kai jas apšviečia koks nors kitas kūnas, pavyzdžiui, mūsų sistemoje Saulė.

Žvaigždės šviečia dėl tam tikrų procesų, kurie vyksta jų gelmėse ir kuriuos vadiname branduolinėmis reakcijomis (šių procesų planetose nebūna arba jie vyksta menkai). Šių procesų metu lengvieji elementai, daugiausia vandenilis, virsta sunkiaisiais. Su šviesa, trumposioms bangoms spinduliuojant, išsiskiria milžiniškas kiekis energijos. Kadangi nuolat išsiskiria daug energijos, žvaigždėje visą laiką būna labai aukšta temperatūra, kuri įgalina toliau vykti reakcijai, išskiriančiai naujus energijos kiekius. Taigi žvaigždės beveik nepakisdamos šviečia milijonus ir net milijardus metų.

KAS YRA ŽVAIGŽDYNAI IR KAIP JIE VADINAMI?

Galima spėti, kad gilioje senovėje žmonės, piešdami žvaigždes, jungdavo jas vieną su. kita, kad būtų patogiau įsiminti jų išsidėstymą. Ilgainiui atskiros figūros (atsirandančios, sujungiant žvaigždes) nuo tų piešinių gavo vardus. Tuo būdu astronomai lengviau galėjo surasti bendrą kalbą, nes, užuot žymėję kurios nors žvaigždės padėti tam tikru laiku kuriais nors skaičiais (koordinatėmis), jie tiesiog sakydavo, kad tokia ir tokia žvaigždė priklauso, pavyzdžiui, Tauro žvaigždynui ir yra jo dešinioji akis arba guli ant kairiojo peties.

Žvaigždynų pavadinimai buvo susiję su religiniais tikėjimais: senovėje žmonės daugelį žvaigždynų tapatindavo su dievais arba deivėmis. Atsirasdavo legendų, pavyzdžiui, apie deivę, kurią aukščiausias dangaus dievas Dzeusas pavertęs Grįžulo Ratais, norėdamas nubausti už skriaudas, kurias ji padariusi Herai, Dzeuso žmonai. Palengva visi žvaigždynai tapo susieti su tam tikrais padavimais, kurie tokiu būdu „Įsitvirtino” danguje.

Viduramžiais buvo mėginta pakeisti žvaigždynų pavadinimus kitais, paimtais iš evangelijos, tačiau iš to nieko neišėjo. Naujaisiais laikais prisidėjo dar keli nauji žvaigždynai: pavyzdžiui, Sobieskio skydas, o taip pat daug naujų žvaigždynų pietiniame dangaus pusrutulyje, kurio negalėjo stebėti senovės graikai ir egiptiečiai. Neseniai dangaus žemėlapyje gana neryškios žvaigždynų ribos buvo kiek pakeistos, kad jos būtų, taip sakant, ryškesnės.

Žvaigždynų sąrašas didelis, į jį įeina apie devyniasdešimt pavadinimų. čia nesiimsime vardinti, nes skaitytojas juos ras bet kuriame astronomijos vadovėlyje arba astronominėse lentelėse.

KODĖL KOMETA TURI UODEGA?

Prie Saulės artėjančios kometos temperatūra didėja. Dėl šito kietuose kūnuose esančios dujų molekulės juda greičiau ir tuo būdu jos, iš pradžių lėtai, o paskiau vis greičiau, atsipalaiduoja iš materijos masių, sudarančių kometos branduolį. Atsipalaiduojančios dujos virsta vadinamuoju kometos branduolio apvalkalu, ir, artėjant prie Saulės, šios dujos, stipriai veikiant jas šviesos slėgiui, pradeda tolti nuo kometos. Šios tolstančios dujos bei dulkės kaip tik ir sudaro kometos uodegą. Todėl kometų uodegos dažniausiai būna pasuktos i priešingą Saulei pusę.

Kometos yra labai nepatvarūs kūnai jų amžius siekia tiktai tūkstančius, o kartais ir šimtus metu.

Patiko? Pasidalink