KODĖL BŪNA ŽEMĖS DREBĖJIMŲ?

AR GALIMA UŽKIRSTI KELIA, UGNIKALNIŲ SPROGIMUI?

Nors ugnikalnio sprogimui negalima užkirsti kelio, tačiau kada nors bus galima pranešti gyventojams apie katastrofos artėjimą. Yra žinomi kai kurie požymiai rodantieji, kad artėja ugnikalnių išsiveržimas: pakyla žemės, temperatūra, išdžiūva šuliniai ir šaltiniai, pagyvėja geizerių veikla, tirpsta sniegas ugnikalnių šlaituose. Prieš prasidedant išsiveržimui, galima išgelbėti žmones ir dali turto.

KODĖL BŪNA ŽEMĖS DREBĖJIMŲ?

Plaukiant jūra, mūsų nestebina ir nejaudina supimas, atsirandąs nuo vandens bangavimo. Bet žemę, kietą žemyną, esame įpratę laikyti kažkuo nesvyruojančiu. Taip yra dėl to, kad gyvename šalyje, kur, laimei, nebūna smarkių žemės drebėjimų. Jie mums žinomi tik iš aprašymų ir pasakojimų. O, be to, manome; kad šis reiškinys labai retas, net išimtinis.

Iš tiesų mūsų žemėje visiškos rimties nebūna. Tiesa, katastrofiškų žemės drebėjimų pasitaiko retokai, vidutiniškai vieną kartą per metus, bet stiprių, nors ir ne katastrofiškų drebėjimų galima suskaičiuoti iki dešimties per metus, griaunančių smūgių — iki šimto, mūrinius pastatus sužalojančių sukrėtimų — iki tūkstančio, jokių Sužalojimų nesukeliančių, bet juntamų sukrėtimų — iki 10 tūkstančių, o silpnų smūgių, užrašomų tik specialiais aparatais, vadinamais seismografais, iki 100 tūkstančių per metus.

Vietiniai žemės drebėjimai gali kilti, užgriuvus požeminiams urvams. Tai vadinamieji griūtiniai, paprastai labai silpni žemės drebėjimai. Vietinę reikšmę taip pat turi žemės drebėjimai, sukelti ugnikalnių išsiveržimų, nors kartais jie gali pasiekti žymaus įtempimo.

Tačiau pavojingiausi savo padariniais yra tektoniniai žemės drebėjimai, juntami labai dideliuose žemynų plotuose ir vandenynų dugne. Jie sudaro apie 90 procentų bendro žemės drebėjimų skaičiaus. Paprastai jie vyksta arti jaunų aukštikalnių arba vandenynų pakrančių, kur žemės plutoje būna plyšių.

Betarpiška tektoninių žemės drebėjimų priežastis yra vertikalūs ir horizontalūs uolienų masių poslinkiai žemės gelmėse, vykstantieji dažniausiai 100 kilometrų gylyje, nors žemės drebėjimų taip pat būna ir 600-700 kilometrų gylyje. Tektoninis žemės drebėjimas kyla dėl lėto, laipsniško ir nenutrūkstamo įtampos didėjimo žemės plutoje; kai ši įtampa pasiekia uolienų, iš kurių toje vietoje sudaryta žemės pluta, atsparumo ribą, tos uolienos ima staigiai slinkti mažiausio, pasipriešinimo kryptimi, paprastai žemyn. Vykstant žemės drebėjimui, atsipalaiduoja milžiniškas energijos kiekis. Apskaičiuota, kad per stipriausius drebėjimus atsipalaiduoja tiek energijos, kiek jos galėtų duoti Dniepro hidroelektrinė beveik per 350 metų.

Tačiau dėl kokių priežasčių padidėja įtampa, kurios kritimas sukelia žemės drebėjimą? į šį klausimą kol kas dar sunku duoti vieningą ir visai išsamų atsakymą. Tačiau yra pagrindo manyti, kad ši įtampa atsiranda, pasislenkant giliai esančioms kalnų masėms, kurios judresnės už žemės plutą. Nuo šių poslinkių atsiranda sąvartos arba įgriuvos, taip pat horizontalūs žemės plutos poslinkiai, o tai yra susiję su įtampos atsiradimu joje. Giliai esančių uolienų judėjimą sukelia laipsniškas, nors ir labai nežymus, Žemės sukimosi lėtėjimas, nuo kurio po žemės pluta esantys sluoksniai slenka nuo pusiaujo į ašigalį, taip pat žemės plutos sąslėgio procesas, palengva vėstant gelmėms. Gal būt, joms įtakos turi ir žemės rutulio sukimosi ašies padėties kitimas, pagaliau šiek tiek potvynių ir atoslūgių reiškiniai, tai yra nuo Mėnulio traukos atsiradusi nežymi Žemės masių deformacija.

Patiko? Pasidalink