Turime mylėti vaikus ne už tai, kad jie vykę

Turime mylėti vaikus ne už tai, kad jie vykę”, o tiesiog už tai, kad jie yra, kad jie mūsų vaikai. Ir netikėkite tais, kurie sakys jums tą meilę esant aklą, biologinę”. Ne, meilės vaikui kultūra – pats žmogiškiausias dalykas, kokį tik galima įsivaizduoti. Tėvai, patys užaugę tokios meilės aplinkoje, ją tęsia, atkuria naujoje kartoje. Vaikai, nuolat jaučiantys tvirtą artimųjų meilę, auga pasitikintys pasauliu – jie žino, kad jais rūpinamasi, kad jie yra saugomi; toji apsauga ir rūpinimasis greičiausiai padeda jiems lavinti savo jėgas ir savybes.

O tie, kurie vaikystėje nepatyrė šillos tėvų meilės, dažniau yra linkę i šiurkštumą, beširdiškumą, racionalumą ir bendraudami su savo vaikais, ir su juos užauginusiais žmonėmis. Bet iki subręstant jiems teks išgyventi nemaža liūdnų akimirkų skaudžiai suvokti, kad esi nepageidaujamas, nereikalingas; galimas daiktas, kad tokie vaikai išsiugdys skaudų savo menkavertiškumo jausmą.

Pabrėžiame, kad artimųjų meilę vaikas turi jausti visada ir be pertrūkio, ir tuomet (o gal net ypač tuomet), kai suaugusieji jam leidžia suprasti, kad yra nepatenkinti jo elgesiu. Antraip vaikas neturės atramos, antraip savo vaikišku protu ir širdimi jis nuspręs, jog tėvai juo nepatenkinti dėl to, kad nemyli… O tegu jis pajunta, kad juo tėvai nepatenkinti dėl to, kad myli. Tai jam bus tvirta paspirtis ryžtis pasitaisyti.

O dėl lyginimo su kitais vaikais, tai štai kas geriau neorganizuokime tėvų savimeilės lenktynių. Pralaimėsite lenktynes jūs, o atsiteisti už tą pralaimėjimą teks vaikui ,,nepastebimu” (kaip jūs manote) jūsų nusivylimu juo. Ar ne geriau paprasčiausiai mažąjį mylint, sudarant sąlygas jo tobulėjimui, tikėti tuo, kad jis užaugs doras ir sumanus žmogus?

Kartais mums būna sunku, neaplenkia mūsų savi nemalonumai ir skausmai. Niekada neleiskite sau ištižti ir nemylėti vaiko dėl to, kad bloga jums. Atvirkščiai, pasistenkite sunkią minutę pasiremti kaip tik savo meile vaikui. Tai atsimokės šimteriopai ir jums, ir vaikui. Ne, toli gražu ne paprasta – mylėti vaiką tik tuomet.

Jūs turite tobulėti kartu su savo vaikais. Auklėdami tėvai, jei jie į tai žiūri labai rimtai, turi gerai perprasti vaiko vidaus pasaulį, jo raidos dėsnius. Tai, žinoma, svarbu pirmiausia pačiam vaikui – nerizikuojama, kad bus nepaisoma jo poreikių ir interesų, kad bus primetami jo amžiui nebūdingi elgesio bruožai. Prisiminkime įžymaus rusų gydytojo ir išsamių pedagoginių veikalų autoriaus N. Pirogovo žodžius: ,,…norėdami vaiko elgesį įvertinti tinkamai, turime ne vaiką perkelti iš jo aplinkosi savo, o patys persikelti į jo vidaus pasaulį”. Vadinasi, jūs jautriai stebėsite būdingus amžiaus bruožus, seksite vykstančius pokyčius, įvairiopai skatinsite mažo vaiko tobulėjimą, padėsite jam nuolat plėsti vidaus pasauli…

Tačiau yra ir antras noro tobulėti kartu su savo vaikais tikslas. Jūs norite geriau vaiką suprasti, o tai neįmanoma nesistengiant kartu geriau pažinti ir patiems save. Be kita ko, auklėdami vaiką, tarytum iš naujo gyvename ir savo vaikystę, tik šį sykį išmintingesni, žinodami jos désnius, sukaupę gyvenimo patirties. Ir galbūt patys randame kokių nors savo bruožų, užsimezgusių seniai, vaikystės metais. ir jeigu šie bruožai mums nelabai patinka, tai jau yra pretekstas susimąstyti ne tik dėl to, kad jie nepereitų vaikui, bet ir dėl to, kaip jų atsikratyti pačiam… Kitaip sakant, rūpinimasis maksimaliu savo vaikų dvasiniu tobulėjimu kartu turi tobulinti mus pačius.

Seniai yra pastebėta, kad mylintys tėvai stengiasi vaikams parodyti geriausius savo bruožus. Jau vien tai gera, o būtų dar geriau, jeigu meilė vaikams, rūpinimasis tuo, kad jie turėtų tvirtą pamatą didžiuotis savo tėvais, skatintų mus atsikratyti blogų savo bruožų, trūkumų, stengtis šiandien būti geresniems negu buvome vakar…

Neužmiršime dar ir to, kad mūsų vaikai – paskesnė karta. Ji kuo nors bus geresnė už mus, išmintingesnė, ji ne tiesiog pagarbiai kartos tai, ką jai sakome mes, bet ir tars savo žodį, naują, arba pasakys tą patį, ką ir mes, bet savitai. Jeigu mes neatsitversime nuo to, kas neiprasta ir kuo nors nauja mums vaikų pasaulyje, jeigu nesugriausime jų pasitikėjimo, kiekviena proga piršdami savo požiūrį, įstengsime metams begant išsaugoti kintančio ir tobulėjančio gyvenimo pajutimą. Žinoma, šios problemos visu svarbumu iškyla, kai mūsų vaikai tampa paaugliais ir jaunuoliais, bet į vaiką kaip į rytdienos žmogų pravartu pradėti žiūrėti kuo anksčiau…

Taigi, kitais žodžiais sakant, ne tik mes auklėjame vaikus, bet ir vaikai auklėja mus. Jūsų auklėjamosios pastangos bus planingos. Tai reiškia, kad, augindami vaiką, jūs rūpinsitės jo tobulėjimu nuolat, kasdien. Antraip visi kilniausi jūsų ketinimai nueis perniek. Tai priminti tenka dėl to, kad, deja, ne taip jau retai auklėjimas paliekamas savieigai, tenkinamasi tik būtiniausia vaiko priežiūra. ,,Auklėjimui neužtenka laiko!” šis motyvas tipiškiausias. Ir vis dėlto laiko rasti galima.

Per dieną būtinai reikia skirti vieną dvi valandas aktyviam bendravimui su mažuoju kartu pasivaikščioti, pažaisti, padirbėti, pasišnekėti. Pabrėžtina, kad svarbiausia čia bendravimo kokybė, o ne kiekybė. Kartais valanda, kupina naujų ir įdomių vaikui užsiėmimų, vertesnė už daugelį kitų, praleistų nors ir su tevais, bet nuobodžiai, pasyviai. Neleiskite sau išglebti, ,,ilsėtis”, bendraudami su vaikais.

Norisi akcentuoti štai ką: jeigu su vaiku per mažai bendraujama, žala esti dviguba. Pirma, kenkiama jo tobulėjimui. Antra vertus, ar nesusikaups ilgainiui jo sieloje nuoskauda, priekaištas ir jums (pelnytai), ir tiems, kuriems netrūko kasdieninio artimųjų dėmesio? Į vaikų pretenzijas ,,mamyčių sūneliams“ galima žiūrėti dvejopai: aišku, tai kartais nepakentimas vienmečio lepinimo, ,,persotinimo”, bet dažniausiai tai yra paprasčiausia nuoskauda to, kuriam ko nors trūksta, dėl to, kad kitam šito netrūksta: kodėl gi man neduota tiek pat? Čia galbūt esama gilių asocialinio elgesio šaknų.

Žinoma, auklėjant, kaip ir visur kitur, reikia jausti saiką. Juk pasitaiko ir kitas kraštutinumas – vaikas nė žingsnio negali žengti nevadovaujamas, nekoreguojamas, nepatariamas, nemokomas. Tėvai kartais per daug uoliai vadovauja mažo vaiko elgesiui, pamiršdami, kad per daug vadinasi, blogai vadovauti” vadovauti

Tokio auklėjimo žala išryškėja ne iš karto. Bet praeina kuris laikas ir paaiškėja, kad vaikas neturi asmeninio polėkio, o jeigu ir turi, tai nežino, kaip ji igyvendinti. Jo jėgos sukaustytos, nes jis nemoka daryti sprendimų ir veikti ryžtingai. Jam trūksta iniciatyvos, kūrybinės dvasios…

Dažnai tie kraštutinumai be galo keistai susipina. Toks auklėjimas vadinamas auklėjimu šuoliais“. Ištisas savaites ar mėnesius tėvas ir mo-tina neskiria mažajam pastovaus dėmesio. Bet štai kas nors įvyko, vaikas nusižengė, sujaudino tėvus, arba tiesiog ,,užėjo ūpas”, ir kurį laiką vaikas nepaliaujamai auklėjamas”. Po kurio laiko įkarštis išblėsta iki naujo nepaprasto atsitikimo arba iki naujo tėvų sąžinės pabudimo…

Vengiant kraštutinumų. Jus imsite vengti ir vaiko lepinimo, ir besaikio reiklumo, bendraudami su juo. Kartais pasišaipoma iš ,,aukso vidurio” taktikos, bet nieko geresnio šiuo atveju pasiūlyti negalime.