Turbūt nė vienas psichologijos terminas kasdieniniame gyvenime nevartojamas taip dažnai, kaip terminas ,,temperamentas“. Turbūt net taip dažnai, kad tikrosios jo reikšmės tartum imama ir nepaisyti.
O temperamentas – iš tiesų labai svarbi žmogaus psichologinių ypatybių charakteristika. Suprantama, vaikų temperamentas tik formuojasi (ir ne visada galima pastebėti tokias ryškias jo savybes kaip suaugusio žmogaus), bet visi žinome, kad nepasitaiko ir dviejų vienodų kūdikių: vienas ramus, kitas ne; vienas audringai reiškia savo jausmus, kitas vos šypteli, retai verkia; vieno nesujaudinsi ir stipriausiais dirgikliais, kitą er-zina ir paklodėlės raukšlelė…
Taip anksti pasireiškiantys elgesio savitumai verčia galvoti, kad tai (būtent: ar stipriai, ar ilgai, ar giliai ir ūmai vaikas reaguoja į aplinkos įspūdžius) labai glaudžiai siejasi su paties organizmo ypatumais.
Nuo seno buvo bandoma rasti kokių nors bendrų bruožų įvairių žmonių elgesyje, kaip nors juos „klasifikuoti”, o paskui nurodyti įgimtą pa-grindą, kuriuo remiantis atsiranda tas ivairovės vienumas”.
Nors kai kuriuos psichologinius atskirų temperamentų bruožus senovės mąstytojai buvo aprašę daugmaž teisingai, jie negalėjo to paaiškinti moksliškai. Tikras mokslinis požiūris į temperamento ypatumus turi iškelti i pirmąją vietą organizmo centrinės nervų sistemos veiklos savitumus. Tik jai būdinga galia vadovauti ir kontroliuoti. Štai kodėl tokią didelę reikšmę turėjo I. Pavlovo darbai. Jis sukūrė nervų sistemos savybių ir tipų sampratą ir parodė, kad kaip tik nervų sistemos tipas glaudžiausiai siejasi su šia psichine žmogaus savybe temperamentu.
Kaip žinoma, I. Pavlovas skyrė tris pagrindines nervų sistemos savybes (nervinių procesų stiprumą, pusiausvirumą ir paslankumą) ir keturis pagrindinius šių savybių derinius keturis nervų sistemos tipus, sudarančius kaip tik keturis tradicinius temperamentus (stiprų pusiausvirą paslankų; stiprų nepusiausvirą paslanku; stiprų inertišką; silpną). Remdamiesi I. Pavlovo idėjomis, tarybiniai mokslininkai toliau ieškojo kitų nervų sistemos savybių ir kitų šių pagrindinių savybių kombinacijų.
Šiuo metu dar nepadaryta galutinių išvadų, kiek esama nervų sistemos pagrindinių tipų ir kiek tipinių temperamentų. Pasirodo, kad sukurti žmogaus elgesio elementų sistemą” nelengva, šis darbas tęsiamas…
Ir vis dėlto praktiniame auklėjamajame darbe naudotis tradicine keturių temperamentų tipų samprata dažnai gali būti paranku. Pabrėšime. kad čia tenka remtis vien kasdieninio vaiko elgesio aprašymais, o ne fiziologiniu nervinės veiklos tipo tyrimu (tiesa, remiantis ir tokiais aprašymais, atskirus temperamento bruožus galima pagrįsti kuria nors nervų sistemos savybe). Negalima užmiršti ir to, kad su gryno pavidalo temperamentu vargu ar pavyks jums susidurti greičiausiai dominuos tik kai kurie jo bruožai.
…Vaikas gana aktyvus. Jo judesiai ir mimika išraiškinga, įvairi, gyva. Jis emocionalus, pagaulus. Greitai įsitraukia” į situaciją ir iš jos „pasitraukia”. Tai greičiausiai sangvinikas. Paprastai manoma, kad su tokiais vaikais lengva susitvarkyti. Galbūt Bet tai nereiškia, kad sangvinikas vaikas be trūkumų. Galimas daiktas, jo emocijos paviršutiniškos – štai jums pretekstas susimąstyti, kaip išugdyti jas gilesnes. Vaiko judrumas gali pasidaryti ir charakterio trūkumu jam sunku (sunkiau negu kitiems vaikams) susikaupti; atlikdamas užduotis, jis pernelyg skuba; jam būdingas išsiblaškymas, paviršutiniškumas. Jei neturi įdomaus darbo, tampa, I. Pavlovo žodžiais, ,,apatiškas ir ištižęs”.
…Cholerikas. Jam būdingas labai didelis nervinis bei psichinis aktyvumas. Gana energingas. Judesiai paprastai griežti ir ryžtingi. Visa išgyvena labai stipriai, audringai. Labai impulsyvus (impulsyvesnis už savo vienmečius). Pasak I. Pavlovo, ,,smarkus”. Jeigu auklėdami neatsižvelgsime į temperamento savitumą, vaikas. trūkstant pusiausvirumo, užaugs nesantūrus, ūmus. Kuo ors tokius vaikus pernelyg stipriai užgavus, jie nesugeba susivaldyti.
Flegmatikas. Bendras jo aktyvumas palyginti menkas. ,,Persijungia” sunkiai. Apskritai lėtas ir ramus ir judesiai, ir mimika, ir kalba jo lėta ir rami. Jo jausmai ramūs (kiek tai įmanoma šiame amžiuje), pastovesni ir gilesni negu kitų vaikų. Iš tokio užauga, I. Pavlovo žodžiais, ,,atkaklus gyvenimo darbininkas”. Visiškai galimas daiktas, kad mums nesikišant flegmatikas išsiugdys polinkį daryti tik tai, prie ko jis ipratęs.- visokių naujovių, netikėtumų greičiausiai flegmatikas, auklėjis kratysis. O ramūs jausmai pasidarys skurdūs ir silpni. Apskritai pernelyg vangus” (nors ir sveikas) vaikas jamas neatsižvelgiant į jo temperamento ypatumus.
Melancholiškas temperamentas vaiko aktyvumas visai menkas. Judesiai ir kalba tarytum ,.prislopinti”. Labai jausmingas. Savo jausmus reiškia daug silpniau negu kiti vaikai, bet patys jo jausmai, atvirkščiai, pastovesni ir tvirtesni negu jų. Jeigu negludinsime šio temperamento bruožų kraštutinių apraiškų, kils pavojus išsiplėtoti tokiam vaiko emociniam jautrumui, kurį jau galima laikyti liguistu, jis taps užsidaręs, vienišas, linkęs sunkiai išgyventi (ir vis viduje!) visai to nevertus dalykus…
Jau iš šios trumpos apžvalgos matyti, kad vargu ar galima kalbėti apie gerus” ir blogus” temperamentus. Vien įvairių temperamentų buvimas turėtų priversti mus suprasti, kad kaip tik svarbu žmonių ,,nevienodumas”. kad įvairių bruožų ir savybių žmonės paįvairina žmonių visuomenės veiklą.
Ir tai ne šiaip sau guodžiantys žodžiai. Pavyzdžiui, negalima laikyti tiesiog neigiamomis tokių nervų sistemos savybių: silpnumo (priešingai negu stiprumas) ir inertiškumo (priešingai negu judrumas), kuo skubiausiai taisytinais tokių temperamento bruožų, kurie gali formuotis jų pagrindu.
Taigi apie gerus” ir blogus” temperamentus neįmanoma kalbėti ne tik todėl, kad visa pareina nuo auklėjimo sąlygų (netinkamas požiūris gali gera paversti bloga, o deramas poveikis neigiamų bruožų įtakai užkirs kelią). Dar svarbu tai, kad, kaip matome, grynai blogų temperamento bruožų (susijusių su nervų sistemos ypatumais) nesama – tuose iš pirmo žvilgsnio neigiamuose ypatumuose slypi nepaprastos vertybės.
Todėl, kalbėdami apie tinkamą tėvų požiūrį į vaikus, turime galvoje tik tai, kad reikia subalansuoti” tam tikrus temperamento bruožus, o anaiptol ne jų atsikratyti. Į ką gi reikia orientuotis? I charakterio ugdymą. Charakteristo bulesnis psichinis darinys negu temperamentas: charakterio formavimasis neatsiejamas nuo asmenybės formavimosi, nuo viso jos turinio grožio pasaulėžiūros, pažiūrų, įsitikinimų, interesų..
Kaip tik todėl stiprus charakteris – anaiptol nebūtinai stiprios nervų sistemos vaiko atributas. Auklėjamas lepiomis, ,,šiltnamio” sąlygomis, visai galimas daiktas, toks vaikas išsiugdys kaip tik silpną charakterį. O štai tipiško melancholiko, kurio tėvai ugdė atkaklumą, mokėjimą siekti užsibrėžto tikslo, laikytis savų įsitikinimų, jeigu jie teisingi, išsirutulios stiprus charakteris (nors iš visų jo nervų sistemos bruožų labiausiai kris į akis silpnumas).
Ir jeigu matome nesantūrų, nesivaldantį vaiką, tai dar nereiškia, kad turime malonumą susipažinti su choleriku,- gal tai lengvai auklėjamas” sangvinikas, į kurio auklėjimą ir išties buvo žiūrima pernelyg lengvai. Ir atvirkščiai, cholerikas, kuris auga, mokydamasis prisitaikyti prie aplinkinių, perprasdamas naudingas santūrumo ir mandagumo taisykles, niekada neparodys blogų charakterio bruožų. Taigi nesantūrumą reikia priskirti charakteriui, o ne temperamentui.
Kas kita, kad tam tikri netinkamai auklėjamo vaiko temperamento ypatumai gali lengviau reikštis nepageidautinais charakterio bruožais. Bet, beje, jokios tragedijos čia nėra – pastabūs, supratingi ir nuosekliai savo tikslo siekiantys tėvai įstengs užkirsti kelią nepageidautiniems būdo bruožams ir padės plėtotis visuomeniškai naudingiems.
Kitaip sakant, turime teisę kalbėti apie temperamento ugdymą. Gyvenimo sąlygų įtaka (tuo mes nuolat įsitikiname) lemia ir temperamento bruožų plėtotę, nors šie, matyt, labiau susiję su nervų sistemos savybėmis negu kurios nors kitos psichinės ypatybės.
