Be motinos pieno, jau nuo pirmų dienų vaikas turi gauti 50-100 g skysčių virinto vandens, ramunėlių, erškėtuogių arbatos, silpnos arbatžolių arbatos su cukrumi arba be cukraus. Skysčių temperatūra turi būti tokia, kaip ir kūdikio maisto temperatura.
Nuo trijų savaičių pamažu pradedama pratinti prie vaisių ir daržovių (citrinų, obuolių, juodųjų serbentų, morkų, kopūstų, o jeigu vaiko viduriai kietoki, burokėlių) sulčių. Pradedama nuo ,,mikroskopinių” 5 lašų dozių, bet apie 5-tą mėnesį kūdikis gali išgerti iki 50 g sulčių.
Nuo 2 mėnesių amžiaus vaikui duodama žalio tarkuoto obuolio (arba konservuotos obuolių tyrelės, pagamintos specialiai vaikams). Iš pradžių duodama pusė rbatinio šaukštelio per dieną, o į šešto mėnesio pabaiga – iki dviejų valgomųjų šaukštų. Ketvirtą penktą mėnesį motinos pienas jau nebegali patenkinti vaiko organizmo maisto medžiagų įvairovės poreikių. Jam reikia iš esmės kitos mitybos.
Pirmasis kūdikio papildomas valgis – daržovių tyrelė. Pradedama nuo 4-5 arbatinių šaukštelių ir per savaitę dozė didinama ligi 180-200 g. Vienas (dieninis) maitinimas motinos pienu pakeičiamas daržovių tyrele. Penktą šeštą mėnesį galima pradėti maitinti košėmis. Įvairių kruopų (avižų, ryžių, grikių) košės naudingesnės negu tradicinė manų košė. Pirmą kartą vaikui duodama nedaug (vienas du arbatiniai šaukšteliai) nelabai tirštos košės, pamažu porcija didinama ligi 120-150 g vienam maitinimui. Maitinant penkis kartus, košę geriausia duoti 10 valandą ryto.
Septintą mėnesį – vėl naujovė – mėsos sultiniai (neriebios mėsos; kiaulienos ir avienos nerekomenduojama). Ir čia svarbu nuoseklumas – pradedama nuo 5-6 g, ilgainiui duodama ligi 30-50 g. Jei vaikas alergiškas, prieš duodant sultinius, reikia pasitarti su gydytoju.
Aštuntą mėnesį mėsos kūdikiui duodama ir košelės pavidalo (praskiestos sultiniu). Sultinys, mėsa gerai derinasi su daržovių košele. Taip pat galima vaikui duoti sultinyje mirkyto pyrago džiūvėsėlį. Artėjant aštuntam mėnesiui, motinos pienu maitinama tik 3 kartus per parą, artėjant devintam – 2, vienuoliktam – kartą per parą. Maždaug vienerių metų vaikui jau visai nebeduodama motinos pieno. Išsamesnių nurodymų nesunku rasti specialioje maitinančiai motinai skirtoje literatūroje; čia svarbiausia, pabrėžiame dar sykį, gydytojo patarimai, nes jis nuolat stebi kūdikį ir gali atsižvelgti į jo individualias savybes bei sveikatą.
Ar galima ugdyti kūdikio skonį? Jau pirmosiomis dienomis galime pastebėti savitą kūdikio skonį. Saldintą arbatėlę jis geria su apetitu, o nesaldintos negeria. Tačiau kaimynų mažiukas tokiu lepumu nepasižymi. Su kūdikio skoniu būtinai reikia skaitytis. Bet tai nereiškia, kad mes (o ir jis pats) turime būti to skonio vergai, kad negalime jo keisti (atseit. negalime į vaiko racioną įtraukti naujų valgių tik dėl to, kad jis jų dabar nemėgsta). Skonį ugdyti galima – bet jokiu būdu ne prievarta; tai gali sukelti pasibjaurėjimą kokiu nors maistu.
Ne visi vaikai iš karto noriai pradeda valgyti vaisių tyrelę, nes ji neturi įprasto salstelėjusio skonio. Bet jeigu pradėsime, kaip ir reikalau-jama, nuo kelių šaukštelių ir jos duosime pirmiausia, kol kūdikis dar alkanas. o paskui maitinsime iprastu maistu, tai pamažu jis ipras prie naujo patiekalo ir ilgainiui suvalgys visą porciją. Bet saldinti tyrelès (o vėliau ir kitų valgių, kurie paprastai nesaldinami) nereikia.
Jeigu vaikas naujo patiekalo pirmą dieną nesuvalgė, duokite jam jo kitą dieną: ir vėl nevalgys neskubėkite, verčiau palaukite keletą dienų ir tada vėl pamėginkite duoti. O jeigu vis dėlto jums niekaip nesiseka įpratinti vaiko suvalgyti bent kelis naujo maisto šaukštelius, reikės tikėtis, kad po kelių mėnesių pakartoti mėginimai bus sėkmingesni. Dažniausiai taip ir atsitinka.
Beje, reikia būti pasirengusiam ir tam, kad būtent jūsų vaikas bus ta reta is imtis: vis dėlto jis atsisakys ir kategoriškai – kokio nors maisto. Teks su tuo susitaikyti. Gydytojas patars, kuo pakeisti mažojo nevalgomą pa tiekalą, kad nebūtų pažeistas bendras vaikui reikalingų maisto medžiagų prievarta tik pablogins apskritai kūdikio balansas. Kito kelio nėra apetitą.
Pratinkite kūdikį kramtyti. Tai ne mažiau svarbu, negu pratinti ji prie naujo maisto. Jeigu to nepradėsime daryti pirmaisiais metais rizikuosime, kad užaugs vaikas, kuris labai ilgai nevalgys kramtytino maisto. arba rys jį nesukramtytą.
Per pietus (nuo 8 mėnesių, kai vaikas už stalo sédi) jam duodama riekelė duonos ir epiama atsikąsti. Vėliau pamažu pratinsite vaiką valgyti netarkuotus vaisius ir daržo-ves, duosite jų gabalėlius. Saukštas, puodelis, žindukas. Juo anksčiau ipratinsite vaiką prie šaukšto, juo geriau. Tiesą sakant, jau nuo pirmų dienų jis susiduria su šaukštelių geria iš jo vandenį arba arbatą. Tinkamai valgyti su šaukšteliu vaikas mokosi tada, kai jam pradedama duoti tyrelės. Pridedate šaukštelį prie apatinės vaiko lūpos ir tuo momentu, kai jis nori maistą (iš pradžių jo semiama nedaug) iščiulpti. įkišate šaukštelį į burną (ne per giliai, nes kūdikis gali imti vemti).
Trupučiuką prispaudžiate liežuvį ir leidžiate maistui iš šaukšto nutekėti. Paskui semiate tyrelės daugiau, o šaukštelį įkišate į burną giliau. Pamažu mažasis ims suvokti, kad, kai šaukštelis prikišamas prie burnos, reikia išsižioti, liežuvį prispausti prie burnos apačios; o šaukštelį ištraukus užsičiaupti. Ne visi vaikai tai suvokia vienodai greit vieni per kelias dienas kiti per kelias savaites. Maitindami šaukšteliu, būkite atsargūs! Negrabiai maitinamam vaikui valgyti šaukšteliu bus nemalonu, ir jis ilgai jam jaus antipatiją.
Prie puodelio kūdikį taip pat galima pratinti nuo pirmųjų mėnesių. Galima duoti gerti ne iš šaukštelio, o iš puodelio. Gerti reikia mokyti pamažu. Puodelio kraštas tik priliečiamas prie lūpų, už dantų nekišama. Žiūrėkite, kad į mažojo burną nepakliūtų per daug skysčio, todėl į puodelį pilkite vos vieną du gurkšnelius vandens, arbatos, sulčių.
Jeigu išmokėte vaiką gerti iš puodelio, valgyti šaukšteliu, tai žinduko jau nebereikės papildomai maitinant vaiką perkoštu karvės pienu, pieno mišiniu. Visai pagrįstai kai kas nerekomenduoja kūdikio maitinti per žinduką, kai jis žinda krūtį,- iš žinduko pienas teka daug greičiau negu iš krūties, ir vaikas veikiai nebeima krūties.
Tačiau kai motina pieno neturi ir kūdikis maitinamas donorės pienu arba dirbtiniu maistu, ligi šešių mėnesių patogiausia maitinti per žinduką. Maitinamas vaikas laikomas ant rankų, o ne lovelėje. Viskas turi būti taip, kaip ir maitinant krūtimi. Zinduko skylutė turi būti reikiamo dydžio, tokia, kad pienas, apvertus buteliuką, lašėtų, o ne tekėtų srovele. Jeigu skylutė bus per didelė, vaikas greitai iščiulps visą porciją, ir nespės pajusti sotumo. (Gali net ir užspringli.)
Natūraliu maistu maitinamas vaikas jau pirmaisiais mėnesiais tarytum prilaiko rankutėmis motinos krūtį. Šią vieną pirmųjų vaiko aktyvumo apraiškų reikia skatinti ir tada, kai kūdikis maitinamas iš buteliuko: pastūmėkite mažąji prilaikyti buteliuką (aišku, laikote jūs, o jis tik liečia). Jeigu tai bus daroma 3-čią-4-tą mėnesį, tai 5-6 mėnesių kūdikis sieks buteliuko ir temps ji į burną.
