AR KADA NORS BUVO TVANAS?

A

AR KADA NORS BUVO TVANAS?

Buvo, ir net ne vienas. Tiesa, tai, ką senovės tautų legendos vadino tvanu, šiandien pavadintume katastrofiniu potvyniu, sukeltu ilgai trunkančio lietaus, arba žemės drebėjimo, arba vienu metu šių abiejų priežasčių.

Pagal biblijos legendą „lijo ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų”, „buvo apsemti visi aukšti kalnai, kokie tiktai yra po visu dangumi”, ir „penkiolika uolekčių pakilo viršum jų vanduo, ir buvo apsemti kalnų”.

Vadinasi, jeigu tikėsime legenda, vanduo užliejo visą pasaulį taip, jog net aukščiausios kalnų viršūnės atsidūrė penkiolika uolekčių po vandeniu. Palyginkime šiuos fantastinius tvirtinimus su realia, mums gerai žinoma tikrove.

Yra žinoma, kad Žemės atmosfera turi apie 12,3 tūkstančio kubinių kilometrų vandens garų pavidalu. žinant šį dydį ir Žemės rutulio plotą, nesunku apskaičiuoti, kad jeigu visi vandens garai, esantieji atmosferoje, pasidarytų skysti ir iškristų į Žemės paviršiu lietaus pavidalu, tai vanduo jį apsemtų vos 24 milimetrų storio sluoksniu.

Bet, gal būt, tvanas įvyko staigiai pakilus vandenynų vandens lygiui? Iš geologinių tyrinėjimų žinome, kad vandenynų vandens lygis praeityje iš tikrųjų kisdavo, kad žemynai ne kartą iškildavo iš jūrų bangų arba nugrimzdavo jose (pavyzdžiui, Lenkijos teritorija daug kartų buvo, jūros dugnas), bet tokie procesai vyksta nepaprastai lėtai ir trunka dešimtis, net šimtus milijonų metų, o ne dešimtis dienų, kaip pasakyta legendoje apie tvaną. Iš to aišku, kad jokio pasaulinio tvano niekuomet nebuvo ir negalėjo būti, kad tariamasis tvanas, galimas dalykas, reiškė kokį nors didelį vietinį potvynį.

Tačiau kodėl gi legenda apie tvaną skelbia, kad vanduo užliejęs visą pasaulį? Ir kas senovėje buvo „visas pasaulis”? Nedidelė vietovė, kurioje gyveno viena gentis. Apie tolimas šalis ši gentis menkai težinojo; galimas dalykas, jas siejo prekybiniai santykiai. Kokia nors stichinė katastrofa galėjo ilgai išlikti senovės genties žmonių atmintyje. Žinia apie šią gaivališką nelaimę, eidama iš kartos į kartą, liaudies fantazijos smarkiai išpūsta, galų gale tapo legenda apie pasaulinį tvaną.

Tačiau kokia gi yra biblinės legendos kilmė? Ar čia kalbama apie įvykį, kuris kadaise buvo atsitikęs senovės judėjams? Toli gražu ne, nes yra žymiai senesnių „tvano” aprašymų: indų, chaldėjų, kinų ir ypač asiriečių. Panašių legendų taip pat buvo Meksikoje, Graikijoje, Australijoje, Melanezijoje, Okeanijos salose, aplamai tautose, kurios gyveno upių slėniuose arba jūrų pakrantėse.

Vykdant kasinėjimus Ninevijos, asiriečių valstybės sostinės, griuvėsių teritorijoje (dabartinis Mosulo rajonas Irake), rasta daug molinių, kyliaraščiu rašytų priklausančių Asirijos valdovo Ašurbanipalo, gyvenusio VII amžiuje prieš m. e., bibliotekai. tarpe buvo rasta trečiuoju tūkstantmečiu pr. m. e. datuojama legenda apie Izdubarą, kur aprašomas tvanas. Vietoj Nojaus ten veikia asirietis Hasis Adra, kuris, kaip ir Nojus, stato laivą. Tvano aprašyme randame daug smulkmenų, žinomų mums iš biblinės legendos (pavyzdžiui, vaivorykštė kaip žmogaus ir dievybės sąjungos ženklas). Be to, nėra abejonės, kad asiriečių legenda yra žymiai senesnė už Senąjį testamentą (atsiradusį IX—IV amžiuje pr. m. e.), ir yra pirmesnis aprašymas, o biblinis tekstas — jo fantastiškesnis variantas.

Chaldėjos istorijos, parašytos babiloniečių dvasininko Beroso (330-260 metais pr. m. e), ištraukų matyti, kad legendą apie tvaną reikia suprasti kaip perdėtą, fantastinį didelio potvynio, kadaise įvykusio Eufrato žiočių rajone, aprašymą. Tai rodo ir 1926-1931 metais atlikti kasinėjimai Uro miesto (senovės sumenį miesto) griuvėsiuose, netoli šiandieninės En-Nasirijos prie Ėufrato. Apie 3300 metus pr. m. e. Uras buvo klestintis miestas, kuris tačiau sunyko jau pirmame tūkstantmetyje pr.m. e., o vėliau buvo visiškai užmirštas. Kitados jis stovėjo prie pat Eufrato, bet dėl kažkokios katastrofos ši upė pakeitė vagą ir atsitraukė nuo miesto, kuris vėliau buvo užpiltas dykumos smėlio. Vadinasi, galima spėti, kad tai įvyko dėl milžiniško potvynio, kurį sukėlė labai stiprios liūtys, o, gal būt, taip pat ir jūros banga, atūžusi iš Persų įlankos pusės. Tokią bangą galėjo sukelti ciklonas arba jūros dugno drebėjimas.

Kadangi žemutiniojo Eufrato baseinas nepriklauso tiems rajonams, kuriuose pasitaiko stiprūs žemės drebėjimai, labiausiai galima tikėti spėliojimu, kad potvynį sukėlė smarki liūtis. Mes žinome daug tokių atvejų. Ne taip jau seniai, 1934 metų liepos mėnesio viduryje, „mažasis tvanas” įvyko Lenkijoje, kai per kelias dienas Podhalėje (Tatrų rajonas), vien Vislos štupio baseine iškrito keturi kubiniai kilometrai vandens. Jungtiniai Vislos, Dunajeco ir Rabos vandenys sudarė milžinišką tūkstanties kvadratinių kilometrų ploto ežerą.

Praeityje daug kartų įvykdavo dar baisesnių katastrofų. Tai jos ir duodavo pamato plisti legendoms apie „tvaną”.

Biblijos legenda, įvairių krikščionių religijų remiama, ilgūs amžius slėgė mokslą. Dar XVIII šimtmetyje, kai iš žemės vis dažniau iškasdavo suakmenėjusių seniai žuvusių augalų ir gyvūnų liekanų, pasitaikydavo žmonių, tvirtinusių, kad tai esą tvano liudininkai”.

Visiems laikams susikompromitavo vienas šios legendos propaguotojų, šveicarų gydytojas Šeichceris, kuris, atradęs suakmenėjusias prieš daug milijonų metų gyvenusios didelės salamandros liekanas, pareiškė, kad tai esą „tvano laikų nusidėjėlio” griaučiai… Kaip tik nuo to laiko paplito klaidingas apibrėžimas „prieštvaniniai gyvūnai”.

Patiko? Pasidalink

About the author

DRAMBAM342
By DRAMBAM342

Sekite Mus

Facebook
Google+
Google+
https://drambliukosvajones.lt/ar-kada-nors-buvo-tvanas/">
Twitter
Pinterest

Naujausi įrašai