Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais

Šiuo laikotarpiu ypač daug nuveikė selekcininkai olandai Tubergenas (C. G. van Tubergen) ir T. Hugas (T. Hoog). 1902 m. jie pradėjo kryžminti stambiažiedę, tačiau žiedyne turinčią mažai žiedų F. aurea su F. armstrongii. Sėjinukai iš pirmosios rūšies paveldėjo augalų didumą, o iš antrosios — labai plačią žiedų spalvų gamą — nuo geltonos iki tamsiai oranžinės ir nuo rožinės iki tamsiai raudonos. Jau 1905 m. už šias frezijas gaunami tarptautiniai apdovanojimai. Vėliau šie sėjinukai, pavadinti F. tubergenii, buvo kryžminami su F. refracta, F. refracta var. alba ir F. leichtlinii. Naujų hibridų išaugdavo stambūs gumbasvogūniai, kuriuos panaudodavo tolesnei reprodukcijai.

Tuo pat metu Anglijoje frezijas sėkmingai selekcionavo pastorius J. Jacobas (J. Jacob) iš Vaitvelo. Jis išvedė vertingų veislių su rožiniais, alyviniais ir geltonais žiedais.

Amerikos selekcininkai daugiausia gerino F. refracta rūšį. Išvedė labai vertingą veislę Elders Giant White.

Plačiu mastu frezijos pradėtos auginti tik pokario metais. Augintojų dėmesį patraukė švelnus,gėlės kvapas, grakšti žiedyno ir graži žiedų forma, įvairios spalvos. Be to, žiedai transportabilūs ir ilgai išsilaiko pamerkti. Agrotechniniai ir biologiniai barjerai buvo įveikti per gana trumpą laiką, ir frezijos tapo viena iš plačiausiai auginamų gėlių įvairiais metų laikais.

Daugiausia frezijų auginama Olandijoje, todėl šios šalies patirtimi, novatoriškais auginimo būdais domimasi visame pasaulyje.

1952 m. Olandijoje buvo realizuota 13,8 mln. žiedų (už 15,5 mln. guldenų). 1964 m. iš 77 ha suskinta 161,5 mln. žiedų (už 150 mln. guldenų). 1966 m. frezijos užėmė 121 ha šiltnamių ploto. Už jas gauta 10% visų pajamų už gėles. 1968 m. frezijos pagal realizuotų vienetų skaičių užėmė pirmą vietą, tačiau pajamtį gauta daugiau už gvazdikus. 1969 m. šioje šalyje frezijų buvo auginama 172 ha, o 1971-1972 m. — 262 ha. Realizuota 26 mln. žiedų (už 38 mln. guldenų). Daugiausia (apie 70%) jų eksportuojama į Vokietijos Federatyvinę Respubliką.

Apie 50% visų frezijų auginama vakariniuose Olandijos rajonuose. Šioje dalyje labai palankus klimatas frezijoms auginti, nes vėsūs ir drėgni pajūrio vėjai vasarą atvėsina šiltnamius. Buvę daržininkystės rajonai dabar vis labiau užimami dekoratyviniais augalais. Čia frezijas augina 320 ūkių, iš kurių 60 specializuoti, t. y. augina tik šią kultūrą. Apie ūkių dydį galima spręsti iš duomenų.

Frezijų auginimo tradicijos Olandijoje smarkiai kito, ieškant būdų, kaip išauginti gausų, pastovų, geros prekinės vertės žiedų derlių.

Iš pradžių frezijos daugiausia buvo auginamos iš sėklų. Dabar šių gelių sėklininkystė vystoma tiktai sėkloms eksportuoti į Pietų Europą. Žiedams frezijos auginamos iš gumbasvogūnių, nes auginimo laikas trumpesnis — 5-7 mėnesiai (iš sėklų išauga per 9 mėnesius). Be to, auginant gumbasvogūnius, galima programuoti frezijų žydėjimo laiką. Tai labai svarbu nes Olandijoje frezijos žydi ištisus metus, nors daugiausia žiedų suskinama kovo-balandžio mėn. Metinė žiedų produkcija tokia (procentais): sausis — 6,2, vasaris — 7,9, kovas 18,0, balandis — 21,2, gegužė8,6, birželis — 5,2, liepa — 5,2, rugpjūtis — 5,5, rugsėjis — 3,3, spalis – 3, lapkritis — 5,7, gruodis — 9,6.

Olandai racionaliai sprendžia virusinių ligų problemą. Virusinės ligos greitai plinta vegetatyviškai besidauginančiuose frezijų klonuose, todėl žiedų derlius na mažas ir jie blogos kokybės.

Patiko? Pasidalink

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai

Frezijos yra Pietų Afrikos Kapo srities augalai Kultūrinių frezijų protėviai Europą pateko 1759 metais. Dėl kai kurių morfologinių giminingumų šie vilkdalginių (Iridaceae) šeimos gumbasvogūniniai augalai buvo priskirti Ixia, Gladiolus arba Tritonia gentims. Ir tiktai 1766 m. vokiečių botanikas F. V. Klatas (F. W. Klaat) frezijas išskyrė į atskirą gentį, jas pavadindamas savo bičiulio F. Th. E. Frezo (F. Th. E. Frees), botaniko pagal pašaukimą ir vaistininko pagal išsilavinimą vardu.

XIX a. vairiuose botaniniuose leidiniuose buvo minima 19 frezijų rūšių. Tiek rūšių nurodo ir N. E. Braunas (N. E. Brown, 1935). Tačiau iš tolesnių tyrinėjimų paaiškėjo, kad jų yra tiktai 3-5 rūšys su daugeliu porūšių, varietetų ir hibridų.

O kurios rūšys buvo svarbiausios, kuriant dabartinį frezijų asortimentą?

Ilgiausiai buvo kultivuojama lenktažiedė frezija (Freesia refracta (Jacq.) Klatt), introdukuota 1786 m. Jos žiedai buvo 30-38 mm ilgio, dulsvoki, žalsvai gelsvi, taip pat su dulsvu violetiniu arba purpuriniu apnašu apatinėje žiedlapių pusėje.

Frezijų, botaninėje literatūroje vadinamų F. refracta var. alba Klatt, o pagal Brauną F. lactea Fenzl., 50-63 mm ilgio, visiškai balti, geltonu vamzdelių. Ši rūšis į Europą atvežta 1878 m.

1873 m. M. Leichtlinas (M. Leichtlin) Padujos botanikos sodo fonduose atrado F. leichtlinii Klatt (F. xanthophila (Red.) Klatt var. leichtlinii (Klatt.) N. E. Br.). Jų 32-48 mm ilgio žiedai buvo geltoni su oranžiniais dryžiais ant trijų apatinių apyžiedžio lapelių.

Ketvirta pagal svarbą buvo F. armstrongii Watson rūšis, kurios žiedai ryškiai rožiniai, 29-36 mm ilgio. Sios rūšies frezijas 1897 m. Pietų Afrikoje Hermansdorfo rajone aptiko botanikas V. Armstrongas ir atveži. Į Angliją, garsų Kju Gadeno (Kew-Garden) botanikos sodą Londone. Čia jos buvo kryžminamos su F. leichtlinii, o gauti rausvažiedžiai hibridai pavadinti Free-, sia X kewensis.

Vienas iš pirmųjų frezijų selekcininkų buvo italas Ragionieri iš Florencijos, 1873 m. sukūręs naują frezijų rasę Freesia hybrida ragionierii. Ši rasė gauta, sukryžminus F. leichtlinii su F. refracta alba. Tokiu pat vardu pavadinta F. leichtliniiXF. armstrongii bei F. refractaX F. aurea hibridai.

1907 m. Ragionieri savo sėjinukus perdavė prancūzų selekcininkui Ch. Briugemanui (Ch. Briiggeman). Šis selekcininkas dirbo su dešimtimis tūkstančiui sėjinukų, iš atrinkdamas piltuvėlio formos, stambokais, gražiai atsilenkusiu apyžiedžiu žiedais frezijų rasę.

Selekcinis darbas suintensyvėjo XX a. pradžioje. Gauti sėjinukai buvo labai įvairių formų ir spalvų, tačiau sėklų nemezgė, todėl greitai išnyko. Tuo metu dar nemokėta frezijų auginti iš gumbasvogūnių.

Patiko? Pasidalink

Balkonams netinka aukštaūgiai augalai

Balkonams netinka aukštaūgiai augalai, pavyzdžiui, kardeliai, jurginai. Tai dekoratyvūs augalai, bet balkone juos gali aplaužyti vėjas, o kai kardelių apatiniai žiedai nuvys, tuščias žiedynkotis neteks puošnumo. Nuo ankstyvo pavasario balkonas bus puošnus, kai pasodinamos našlaitės, pavasarinės raktažolės, ramunės. Tiesa, vasarą peržydėjusius reikia pakeisti kitais augalais.

Pietinėje pusėje gerai auga serentis. Balkonams reikia parinkti žemaūgius, kompaktiškus kerelius. Laibenis— baltais smulkiais žiedeliais žydintis, medumi kvepiantis augalas. Labai greitai auga, užpildo visą dėžę, žydi visą vasarą.

Pietinėje, rytinėje ir vakarinėje pusėje tinka auginti pelargonijas. Jų yra įvairių formų: raudonų, oranžinių, rožinių, baltų. Bet ne visos jos tinka balkonams. Atsparesnės yra žemaūgės. Balkonuose geriausia auginti juostuotąją ir svyrančiąją pelargoniją.

Balkone nepakeičiamos smulkiažiedės ir stambiažiedės petunijos. Žydi gausiai ir ilgai, iki pirmųjų šalnų. Ypač tinka balkonams svyrančiosios petunijos. Jos stambiažiedės ir atsparios nepalankioms sąlygoms. Jų ilgi, svyrantys ūgliai nelūžta nuo vėjo, o žiedams nekenkia netgi ilgi lietūs ir vėsus oras. Kadangi petunijos žydi įvairiaspalviais žiedais, tai jas lengva pritaikyti prie fasado spalvos. Gėles reikia sodinti pagal spalvas: dalį dėžės apsodinti baltomis, o likusią purpurinėmis arba geltonomis ir violetinėmis.

Šiaurinėje pusėje gerai auga gumbinė begonija, fuksija, darželinis šalavijas, nasturtės. Ypač nelepios nasturtės. Jas galima pasėti į vazonus vasario—kovo mėnesiais. Nuo sėjos iki žydėjimo praeina 1-1,5 mėnesio. Iki to meto, kai jas bus galima išnešti į balkoną (atšilus orui), susidarys šliaužiančios palaipos, ir balkonas iš sykio sužydės. Tokiu pat būdu galima papuošti palanges. Kur nėra balkonų, gėlėmis papuoštos palangės pagyvintų monotonišką išorinę namo sieną.

Karštomis dienomis žemę dėžėse reikia laistyti du kartus per dieną: anksti rytą ir nusileidus saulei. Laistyti po truputi, pakartotinai, nes perdžiūvusi žemė iš karto nesugeria vandens ir jis išbėgs.

Vijokliniai augalai tinka laiptinių balkonams apželdinti. Pasodinę penkialapį vynvyti, netrukus turėtume vešlią lapinę, kuri puoštų visą namą. O jei šalia jo dar pastatytume dėžę su žydinčiomis gėlėmis, visą vasarą būtų kur pailsėti akiai.

2-3 kartus per mėnesi naudinga augalus patręšti mineralinių trąšų mišiniu. Patartina tręšti ūkanotą dieną arba vakare, prieš tai augalus palaisčius.

Gėlių siena Vilniuje

Patiko? Pasidalink

Rožių dauginimas auginiais ir auginių paruošimas

Dauginimas auginiais.

Dalis gėlininkystės ūkių augina savašaknes rožes, t. y. padaugintas įšaknijant auginius. Tai greitas, paprastas ir pigus rožių dauginimo būdas. Be to, savašaknėms rožėms pakanka trumpesnio poilsio laiko, o kai kurias veisles, pavyzdžiui, ‘Sonia’, galima auginti ir be poilsio. Daugeliu atvejų savašaknės rožės auga geriau, būna derlingesnės už skiepytas, joms nereikia šalinti erškėtinių atžalų. Dauginant ūgliais, iš vieno rožių kero galima išauginti daug naujų. Ūgliais jas galima dauginti ištisus metus, tačiau geriausia sausio—birželio mėn.

Auginių paruošimas.

Ūgliai pjaunami nuo žiemą įskiepytų arba į vazonus specialiai dauginimui pasodintų rožių, vos tik pradėjus spalvintis žiedpumpuriams. Be to, galima įšaknyti ir po poilsio nugenėtas rožių šakutes, tačiau jos įsišaknija prasčiau.

Ūgliai pjaunami su lapais. Apatinis pjūvis daromas įstrižai, žemiau apatinio lapo, 0,5 cm atstumu nuo akutės. Apatinis lapas pašalinamas. Viršutinis pjūvis daromas 1-1,5 cm atstumu nuo lapkočio prisegimo vietos. Nupjauti ūgliai iš karto pamerkiami distiliuotą arba virintą vandenį. Išėmus iš vandens ūglių apatiniai pjūviai apipudruojami augimo skatintoju (400 g talko, 60 mg alfanaftilo acto rūgšties ir 100 mg vitamino B1, susmaigstomi substratą 1-1,5 cm gyliu ir 2×2 cm atstumu bei palaistomi vandeniu.

Substratas.

Nuo substrato labai priklauso auginių įsišaknijimas ir augimas. Jis turi būti sterilus, purus, gerai sugeriantis vandenį. Ūgliai geriausiai įsišaknija perlito ir durpių mišinyje (3:1). Perlitą, prieš maišant su durpėmis, reikia sudrėkinti. Paruošto mišinio pilama 5 cm sluoksnis, o ant viršaus dar užberiama 3 cm sluoksnis vien tiktai perlito. Auginius galima įšaknyti ir durpių bei smėlio mišinyje (1:1). Visais atvejais substrato pH 5,8-6.

Temperatūra.

Auginiai geriausiai įsišaknija kai šiltnamio temperatūra būna 22—24°C. Pirmąsias 1-3 savaites, kol formuojasi šaknys, substratas turi būti 2-3° šiltesnis. Vėliau, pradėjus augti šaknims, substrato temperatūra turi būti tokia pati kaip ir oro arba šiek tiek žemesnė.

Drėgmė.

Sėkmingam auginių šaknijimuisi daug reikšmės turi drėgmė, todėl stelažą reikia uždengti įpakavimo audeklu. Dieną auginius purkšti vandeniu, o esant drėgmei palaikyti sudrėkinamas ir audeklas. Pirmąsias septynias dienas vėdinama nudengiant tiktai purškimo metu. Sekančią savaitę besišaknijantys auginiai uždengiami tiktai nakčiai. Vėliau nudengiama visiškai, pratinama prie sausesnio oro.

Šviesa.

Šviesos įtaka auginiams įsišaknyti priklauso nuo jos intensyvumo, spektro sudėties ir apšvietimo laiko. Nustatyta, kad įsišaknijimą stimuliuojančias medžiagas susintetina tiktai jauni lapai. Todėl auginiai su jaunesniais lapais greičiau įsišaknija. Apskritai, auginiai geriausiai įsišaknija sudarius dienos ilgumą 16 val. Šviečiama lempomis DRL-400.

Sodinimas vazonėlius. Įsišakniję ir pradėję augti auginiai sodinami vazonėlius. Galima sodinti ir tiesiai nuolatinę auginimo vietą. Substratas toks pat, kaip ir poskiepiams sodinti. Esant 16-18°C šilumos, jaunos rožės pradeda augti.

Patiko? Pasidalink

Ar egzistuoja vestuvėms skirtų gėlių mados?

Vestuvės, jaunoji, gėlės, tai žodžiai, kurie puikiai dera tarpusavyje. Žodžiai dera, o kaip visas likęs ansamblis. Juk nuotakos suknelė turi puikiai tikti jaunajai, o gėlės užbaigti nepriekaištingą jaunosios įvaizdį.

Gėlės ir vestuvės

Pakalbėkime apie gėles daugiau. Regis, tai nėra pats svarbiausias vestuvių akcentas ir tikrai ne daugelis šventės svečių jas prisimins, jos nėra tokios ir svarbios, o gal mes šioje vietoje labai klystame?

Taip, egzistuoja mados bei tendencijos ir vestuvinių puokščių pasaulyje. Jos, suprantama, taip be galo greitai nesikeičia, kaip tarkime suknelių ar vyriškų kostiumų vėjai. Čia visada vertinama tam tikra klasikos išraiška, tvarka, subtilumas ir elegancija. Panašu, kad šioje sfera naujienų ir pačių naujausių tendencijų aklai sekti nereikia. Ši diena yra jūsų ir tik jūs žinote ko norite bei kokios gėlės jums patinka.

Variacijų gali būti visokių, bet apsilankymas pas savo srities specialistą ir naudingų žinių suteikti gali. Tarkime, jis patars kokias pasirinkti puokštes galima, kaip jas komponuoti, saikingai papuošti ar įdomiai sužaisti derinant vienus bei kitus žiedus. Pripažinkime patys sau, juk šiame gyvenime tikrai ne viską sugebame. O neretai labai didelis noras nustebinti, pritrenkti ir sužavėti, pavirsta tik nemaloniu eksperimentu, kuriam išleidom nemažus pinigus, bet norimo rezultato ir nesulaukėme.

Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje elegancija bei kuklumas tikrai nekaraliavo. Daug gėlių ne sudarydavo nuotakos puokštės, bet visuomet žmonės stengėsi, kad ji atrodytų kiek įmanoma didesnė. Aštuntasis dešimtmetis iš vis panaikino visus tabu. Vyrui į vestuves atvykti su baltu kostiumu tapo įprasta praktika, o  puokščių dydis ir jų ekstravagantiškumas niekur nedingo. Reikia pasidžiauti, kad praeitame amžiuje prasidėjęs saikingumas ir paprastumas niekur nedingo.

Vis stengiamasi pažaisti spalvomis ar netikėtais deriniais, bet visos nuotakų puokštes turi saiko prieskonį. Panašu, kad gėlės tampa ne pačiu svarbiausiu nuotakos akcentu. Jos turi papildyti, užbaigti visą kuriamą įvaizdį, o kai viskas tobulai dera tarpusavyje, tada nuo jaunosios akių atitraukti niekas negali. Suprantama, kad tobulus derinius ne visiems pavyksta pasiekti ar įgyvendinti, bet stengtis verta, nes vestuvės, tai ta šventė, kai reikia atrodyti nuostabiai.

straipsnis: Ar egzistuoja tobula vestuvių puokštė?

Patiko? Pasidalink