Vas 6, 2024
71 Views
Komentavimas išjungtas įraše Lietuvoje nuo seno vyrauja senovinės slyvų veislės

Lietuvoje nuo seno vyrauja senovinės slyvų veislės

Written by

Lietuvoje nuo seno vyrauja senovinės slyvų veislės kaip „Vietinė vengrinė“ ar „Vietinė geltonoji“. Šie specifiniai slyvų variantai per amžius buvo dauginami šaknų auginiais. Šis konkretus dauginimo būdas išpopuliarėjo tarp sodininkų mėgėjų ne tik dėl savo paprastumo, bet ir dėl didesnio šių slyvų atsparumo šalčiui. Net atšiauriomis žiemomis, kai šių slyvų veislių antžeminės dalys nušąla, iš sveikų šaknų sistemų atsiranda tvirti ūgliai.

Tačiau ir pradedantiesiems, ir patyrusiems sodininkams būtina savo soduose auginti naujas slyvų veisles, nes jos pasižymi panašiu atsparumu šalčiui, kartu pasižymi išskirtinėmis skonio savybėmis ir darniu skonių deriniu. Tarp plačiai paplitusių skiepytų slyvų veislių yra „Uleno renklodė“, „Skoroplodnaja“, „Edinburginė“, „Štaro vengrinė“, „Kometa“, „Ema Leperman“, „Viktoria“. Paprastai slyvos dauginamos skiepijant Kaukazo slyvų sodinukus, kurie sklandžiai auga ir integruojasi, neskaitant galimo slyvų šaknų pažeidžiamumo šaltomis, besniegėmis žiemomis. Kitu atveju galima skiepyti „Wangenheim Vengrijos“ sodinukus, nors slyvos auga gana silpnai.

Slyvų medžiai arba krūmai, įskiepyti į Kaukazo slyvų sodinukus, yra aukštesni nei tie, kurie įskiepyti į Vangenheimo vengrus. Todėl norint auginti smulkesnius slyvų medžius ar krūmus, patartina užsiimti griežčiau buvusios veislės genėjimu arba alternatyviai įsigyti slyvų, skiepytų ant „Wangenheim vengrų“ sodinukų.

Dėl ko slyvos nevertinamas, nepaisant jų gausos rudens derliaus metu?

Atsidūrimas netinkamoje vietoje pablogina ekonominę padėtį.

Slyvos klesti gerai apšviestoje aplinkoje, apsaugotoje nuo gūsingo vėjo ir šalčio. Nors kaulavaisių medžiai nemėgsta vietovių, kuriose pavasarį gali kauptis vanduo, slyvoms taip pat reikia pakankamai drėgmės ir jos mėgsta šiltą dirvą su tinkamu oro srautu. Siekiant optimalaus augimo, slyvas idealiai tinka sodinti į humusingą priesmėlio ar priemolio dirvą. Be to, vaismedžiams būtinas nuoseklus ir vienodas laistymas visą auginimo sezoną. Patartina vengti sodinti slyvas šalia drėgmę sugeriančių medžių. Priešingai nei slyvos, kaulavaisių medžiai teikia pirmenybę šarminiam dirvožemiui ir kovoja rūgštesnėmis sąlygomis, todėl vaisiai vėluoja. Dirvožemio rūgštingumą galima sumažinti įmaišius kalkių, dolomito miltelių, pelenų ar maltos kreidos.

Jei pasirinkote slyvas auginti rudens sezono metu, šią užduotį patartina atlikti iki rugsėjo pabaigos, kad augalai turėtų pakankamai laiko atsigauti ir artėjančiais žiemos mėnesiais nenukentėtų nuo šalčio. Atėjus pavasariui, optimalus slyvų sodinimo momentas sutampa su mėšlo atsiradimu, tuo pačiu užtikrinant dažnesnį laistymą, ypač prasidėjus dideliems karščiams gegužės mėnesį.

Slyvas reikia sodinti panašiai kaip ir kitus vaismedžius, tarp jų rekomenduojamas ne mažesnis kaip 3 metrų atstumas. Norint apriboti laukinių ūglių augimą, patariama juos sodinti iki skiepijimo vietos. Slyvų, įskiepytų į Kaukazo slyvų sodinukus, skiepijimo vieta taip pat gali būti užkasta. Po pasodinimo labai svarbu uždėti mulčią, kuris pavasarį sulaiko drėgmę ir apsaugo vaismedžio šaknis nuo erozijos. Tinkamos mulčiavimo medžiagos yra durpės, perpuvęs mėšlas, pjuvenos, organinės atliekos, nepilnai paruoštas kompostas arba nupjauta vejos žolė pomiškiui. Be to, pravartu formuoti medžio vainiką 0,5-1 metro aukštyje. Pirmaisiais ir antraisiais augimo metais svarbu reguliariai genėti medį, trumpinant viršūnę ir pašalinant smailiakampius ar vertikaliai augančius ūglius.

Kyla susimąstyti verčiantis klausimas: kodėl mes nesugebame iš tikrųjų įvertinti slyvų privalumų? Konkrečiai kalbu apie Opal veislę, žinomą dėl savo išskirtinės išvaizdos ir puikaus skonio, subręstančią liepos pabaigoje ir pasižyminčią patraukliu vidutinio dydžio.

Pavasario sezono metu, konkrečiai nuo kovo pabaigos iki balandžio pradžios, slyvų medžius patartina tręšti kompleksinėmis trąšomis, kuriose gausu azoto. Azoto komponentas vaidina lemiamą vaidmenį, ypač 10–12 metų, kai slyvų augimas linkęs lėtėti. Be to, liepos mėnesį, kad būtų išvengta per didelio augimo stimuliavimo, reikia atlikti antrąjį tręšimo ratą, naudojant kompleksines trąšas su mažesniu azoto kiekiu. Rekomenduojamas trąšų kiekis, kurį reikia išbarstyti ant žemės, yra 50–60 g/m2, daugiausia dėmesio skiriant plotams, kurie yra toliau nuo lajos ribų. Po to trąšas kaušeliu reikia gerai įmaišyti į dirvą ir pakankamai palaistyti, kad maistinės medžiagos pasiektų šaknis. Šis liepos mėnesio tręšimas skatina žiedpumpurių vystymąsi tiek kaulavaisiuose, tiek sėkliniuose vaismedžiuose ateinančiais metais, taip pat naudingas nuolatiniam esamų vaisių augimui. Todėl labai svarbu nevilkinti šio tręšimo proceso, nes dėl maistinių medžiagų trūkumo vaismedžių vaisiai gali nukristi. Kas 3–4 metus patartina „rūgštinti“ dirvą, kad būtų pašalintas kaulavaisių vaismedžių kalcio trūkumas, dėl kurio gali deformuotis jų kaulavaisių kauliukai. Tai galima pasiekti į iškastą dirvą įmaišius kalkių ir gerai sumaišius jas kastuvu. Tačiau jei dirva jau buvo praturtinta mėšlu, reikėtų vengti kalkių, nes dėl to gali išsisklaidyti mėšle esantis azoto kiekis.

Slyvų derlius patiria didelę žalą dėl žalingo rudojo puvinio poveikio. Kyla susimąstyti verčiantis paklausimas: kodėl slyvų nevertinama?

Pesticidų naudojimas kovai su kenkėjais.

Norint auginti kenkėjams ir ligoms atsparius vaisius, slyvas patartina purkšti kelis kartus. “Topazas”, “Score”, Bordo mišinys arba vario sulfato preparatai dažniausiai naudojami kovojant su grybelinėmis ligomis.

Norint veiksmingai kovoti su kenkėjais, ypač tokiais kaip slyviniai pjūkleliai, labai svarbu tiksliais intervalais purkšti vaismedžius. Šie vabzdžiai deda savo kiaušinėlius į medžių taurėlapius, dėl kurių užkrečiamos lervos, o vėliau pažeidžiami vaisių užuomazgos, minkštimas ir jauni kauliukai, todėl slyvos galiausiai nukrenta per anksti. Todėl rekomenduojama pirmą kartą purkšti žiedpumpurių fazėje, o po to antrą kartą purkšti žydėjimo laikotarpio pabaigoje, kai žiedlapiai pradeda kristi. Šiuos purškimus būtina atlikti vėlai vakare, kad būtų išvengta bet kokios netyčinės žalos svarbiausiems apdulkintojams, pvz., bitėms.

Ar pastebėjote amarų buvimą ant medžių šakų? Pašalinkite šiuos kenkėjus naudodami preparatus “Actara”, “Decis” arba “Fastac”. Norint apsaugoti vaisius nuo rudojo puvinio, paprastai vadinamo monilioze, būtina nedelsiant pašalinti visas vaisių „mumijas“, kurios gali būti prilipusios prie vaismedžių. Šie vaisiai yra pagrindinis infekcijos šaltinis. Užkrėsti vaisiai pūva ir mumifikuojasi, dažnai ant šakų išlieka ilgą laiką. Todėl labai svarbu visus tokius vaisius stropiai išmesti ir sudeginti, neužkasti jų dirvoje ar išmesti į komposto duobes.

Patyręs sodininkas Vytautas Kazlauskas kelia retorinį klausimą, pateikdamas vertingų patarimų, kaip auginti ir puoselėti šiuos vaismedžius. Atsižvelgiant į tai, kad įvairios slyvų veislės bręsta skirtingais laiko tarpais, auginant kelias rūšis savo sode galima mėgautis šviežiai nuskintais vaisiais ilgą laikotarpį iki trijų mėnesių.

Kokia yra pagrindinė priežastis, kodėl mes nevertiname slyvų, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose sergančiose slyvose esama moniliozės?

Koks reikalingas slyvų kiekis auginimui?

Jei ketinate auginti slyvas perdirbimui, svarbus veiksnys tampa kauliukų pašalinimo paprastumas. Veislės „Wangenheimo vengrinė“, „Kaunas vengrinė“ ir „Favorite de Sultano“ žinomos dėl lengvai išimamų kauliukų. Be to, verta paminėti, kad visos Vengrijos slyvų veislės puikiai tinka kompotui gaminti. Renkantis slyvų veisles labai svarbu atsižvelgti į skirtingus slyvų apdulkinimo būdus. Jei planuojate sodinti vieną slyvų medį, patartina rinktis savidulkes, nors šios veislės puikiai papildo ir kitas slyvų rūšis. Sodininkams mėgėjams, ketinantiems auginti kelis vaismedžius, V. Kazlauskas rekomenduoja auginti tokias savidulkes slyvas kaip „Viktorija“, „Ulena renklodė“, „Edinburginė“, „Wangenheimo vengrinė“, „Kauno vengrinė“. Tačiau renkantis kryžminio apdulkinimo veisles, tokias kaip „Skoroplodnaya“, labai svarbu, kad šalia būtų Kaukazo arba „Kometa“ slyva, kad būtų lengviau apdulkinti.

Kyla susimąstyti verčiantis klausimas: dėl ko nesugebame pakankamai pripažinti slyvų, ypač veislės „Skoroplodnaya“, kurių vaisiai kruopščiai renkami pirmosiomis rugpjūčio savaitėmis ir kurių nokinimo grafikas įvairus, privalumų?

Įvairių rūšių slyvos bręsta skirtingais laiko tarpais, todėl sodininkai gali mėgautis šviežiais vaisiais tris mėnesius. Ankstyviausios veislės, tokios kaip „Skoroplodnaya“, „Kometa“ ir „Opal“, sunoksta liepos pabaigoje. Toliau seka vidutinio ankstyvumo tipai, tokie kaip „Aleksona“, „Viktorija“ ir „Edinburginė“. Galiausiai, vėliausiai subręsta „Favorite de Sultano“, „Kaunos vengrinė“, „Bluefree“ ir „Ana Špet“. Norint atlaikyti atšiaurias temperatūras, Vilniaus krašte patartina auginti atsparesnes šalčiui slyvų veisles, tokias kaip „Kaunos vengrinė“, „Aleksona“, „Viktorija“. Be to, verta paminėti, kad slyvos, auginamos užmirkusioje dirvoje, yra jautresnės užšalimui, palyginti su tomis, kurios auginamos aukštoje smėlėtoje vietovėje.

Slyvos pradeda derėti anksti – po 3-4 metų. Jų vaisiai valgomi švieži, iš jų verdamos uogienės, konservai, spaudžiamos sultys, spaudžiami sūriai. Slyvas taip pat galima džiovinti ir užšaldyti. Taigi, renkantis slyvų veisles, reikėtų atsižvelgti į individualius šeimos poreikius. Jei norite valgyti šviežius vaisius ir jums itin svarbu vaisių skonis, spalva ir dydis, rekomenduojama sodinti stambiavaisį desertą. slyvos, tokios kaip „Victoria“, „Alexona“, „Uleno renklode“, „Opal“.

Kyla gluminantis klausimas: kodėl slyvų, ypač „Edinburgh“ veislės, slyvų, kurių derlius kruopščiai nuimamas rugpjūčio pabaigoje ir kurios puikiai tinka tiek skaniems desertams, tiek įvairiems kulinariniams procesams, nepritarimas?

Slyvų veislės, labai rekomenduojamos klestėti mūsų specifinėmis aplinkos sąlygomis.

Viktorijos vaisiai nuimami rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Šie vaisiai puikiai tinka ne tik tiesioginiam vartojimui, bet ir įvairiems perdirbimo būdams. Be to, jie turi išskirtinę išvaizdą, yra didesni už vidutinį vaisių ir sveria apie 30–40 gramų. Jų skonis yra saldus ir malonus. Viktorijos vaisių odelė pasižymi geltonos ir rožinės spalvos atspalviais. Be to, ši konkreti vaisių rūšis gali apsidulkinti, užtikrindama tolesnį jų dauginimąsi. Kalbant apie atsparumą, Viktorijos vaisiai žiemos sezonais demonstruoja vidutinį atsparumą.

Wangenheim Vengrijos veislė sunoksta vaisius rugpjūčio pabaigoje. Šie vaisiai puikiai tinka tiek iš karto vartoti, tiek perdirbti. Jie turi nuostabią išvaizdą, gali pasigirti vidutinio dydžio, 20–25 gramų, ir pasižymi nepaprastu skoniu. Šių vaisių oda turi žavingą mėlyną atspalvį. Be to, ši veislė gali apsidulkinti ir pasižymi puikiu atsparumu žiemos sąlygoms.

„Valor“ veislė gali pasigirti kasmetiniu puikiai prinokusių vaisių derliumi, kurį galima skinti rugsėjo pradžioje. Šie vaisiai idealiai tinka tiek skanaujant desertus, tiek apdorojant įvairius būdus. Pažymėtina, kad jie turi estetinę išvaizdą, puikų skonį ir įspūdingą 50–60 gramų svorį. Be to, mėlyna oda suteikia jiems patrauklumo, o vidutinis atsparumas žiemos sąlygoms užtikrina jų išlikimą.

Kyla gluminantis klausimas: kodėl mes nepripažįstame slyvų privalumų? Šie „Valor“ vaisiai visiškai subręsta pirmosiomis rugsėjo dienomis ir kiekvienais metais duoda gausų derlių.

„Uleno dėžute“ vadinama produkcija gaunama paskutinį rugpjūčio mėnesį. Jis ypač tinka skaniems uogienėms, kompotams ir desertams gaminti. Šie vaisiai atrodo patraukliai, yra žymiai didesni už vidutinį ir sveria apie 35–45 gramus. Jie yra apvalios formos ir turi labai puikų, saldų ir aromatingą skonį. Šio vaisiaus odai būdingas žalsvai geltonas atspalvis. Be to, jis gali apsidulkinti ir demonstruoja vidutinį atsparumo žiemos sąlygoms lygį.

Skoroplodnaya, veislė, žinoma dėl ankstyvo derėjimo, gali pasigirti derliaus laikotarpiu, kuris vyksta pirmosiomis rugpjūčio savaitėmis. Pažymėtina, kad vaisiams būdingi laipsniški nokinimo etapai, kurie parodo jų unikalias savybes. Šie išskirtiniai, vidutinio dydžio vaisiai, sveriantys apie 30 gramų, turi puikų skonį ir skleidžia žavų aromatą. Verta paminėti, kad jonažolė vaidina svarbų vaidmenį sėkmingam Kaukazo slyvų tręšimui. Be to, ši veislė demonstruoja savo atsparumą atlaikydama atšiaurias žiemos sąlygas.

Opalas yra žinomas dėl savo išskirtinių savybių, jo vaisiai subręsta liepos pabaigoje. Šie vaisiai yra ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir puikaus skonio, kartu su vidutinio dydžio struktūra. Išskirtinis rožinis išorė suteikia žavesio, o akmenį galima be vargo išgauti iš sultingos minkštimo. Be to, Opalas pasižymi savidulkėmis, parodydamas išskirtinį vaisingumą. Be to, ši veislė pasirodo esanti atspari atšiauriais žiemos mėnesiais.

Vaisiai, žinomi kaip „Isobilna“, pradedami skinti rugpjūčio pradžioje. Šie vaisiai yra puikaus skonio, sveria apie 25 gramus. Jų odai būdingas žavus rausvas atspalvis. Pažymėtina, kad jie yra savidulkės ir puikiai prisitaiko. Be to, jie demonstruoja atsparumą šaltesnio klimato sąlygomis.

Sultano veislės vaisiai optimaliai sunoksta rugsėjo mėnesį. Dėl išskirtinio skonio ir nemažo dydžio, sveriančio apie 50 gramų, jis ypač tinka kompotams ruošti. Išsiskiria rausva išorine oda, ši veislė gali apsidulkinti ir pasižymi pagirtinu atsparumu atšiauriomis žiemos sąlygomis.

Emma Leperman, įvairių vaisių derlius, nuimamas rugpjūčio viduryje. Šie vaisiai yra ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir yra 30–40 gramų didesnio nei vidutinio dydžio, kartu su nepaprastai maloniu skoniu.

Article Categories:
Augmenija

Comments are closed.