Daktaras pabrėžia artėjantį idealų serbentų sodinimo laikotarpį, kuris būna antroje spalio mėnesio dešimtoje dienų. Šis laikotarpis užtikrina, kad dirvoje išliks pakankamai drėgmės, palengvinant sklandų serbentų sodinukų įsitvirtinimą ir augimą. Nors serbentus galima sodinti spalio pradžioje, gali prireikti pakankamai laistyti, jei dirvoje trūksta reikiamos drėgmės.
Jei ketinate auginti serbentus, ypač daug uogakrūmių, būtina kruopščiai parinkti tinkamą vietą ir kruopščiai paruošti dirvą jau vidurvasarį. Pagrindinis šios pastangos uždavinys – naikinti patvarias piktžoles. Laiku nesiimant šio klausimo, herbicidų naudojimas tampa neveiksmingas, o pradėjus sodinti neišnaikinus piktžolių, ateityje bus neabejotinai sunkus darbas. Nepaisant to, jei ketinate auginti kelis serbentų krūmus, šią keblią situaciją galima išspręsti gana lengvai.
Serbentus galima auginti ir pavasario sezonu; tačiau dėl greito vegetacijos pradžios uogakrūmiuose šiuo laikotarpiu, jie paprastai sodinami jau prasprogę. Tai kelia iššūkį sėkmingam jų įsitvirtinimui ir augimui. Ir atvirkščiai, jei uogakrūmiai bus pasodinti spalį, jie turės pakankamai laiko atsigauti po žaizdų ir išvystyti šviežias šaknis iki šalnų. Todėl kitą pavasarį jie bus sveiki ir augs.
Serbentai klesti dirvoje, kuri nėra per daug reikli. Jie teikia pirmenybę smėlingam arba priemolio dirvožemiui, kuris nėra labai rūgštus (kurio pH lygis didesnis nei 6). Rekomenduojama juos sodinti saulėtoje vietoje. Sodinant daigus, patartina juos dėti 5-7 cm giliau nei ankstesnis augimas medelyne. Tai skatina papildomų šaknų vystymąsi nuo stiebo pagrindo. Norint sukurti optimalias sodinimo sąlygas, reikia iškasti maždaug 20 cm gylio ir 30 cm skersmens duobę. Pusė skylės turi būti užpildyta puriu dirvožemiu, po to įpilama pusė kibiro vandens. Likusią skylės dalį reikia užpildyti sausu dirvožemiu. Pasodinus daigus svarbu nelaistyti, nes tai gali pažeisti dirvą ir neleisti tinkamai įsisavinti vandens šaknims.
Pasak mokslininko, nepatyrę sodininkai dažniausiai daro tas pačias klaidas. Tai apima piktžolių pašalinimą iš dirvos prieš sodinimą, netinkamą uogakrūmių sodinimą sekliame ir perpildytame gylyje, neatsižvelgiant į galimą jaunų sodinukų praradimą ateityje (rekomenduojama išlaikyti maždaug vieno metro atstumą tarp serbentų sodinukų). Specialistas atkreipia jau auginančių serbentus dėmesį rudenį nuo uogakrūmių genėjimo. Taip yra dėl to, kad šaltas oras gali prasiskverbti į žaizdas, todėl augalai gali labai pavargti. Genėjimo darbus reikėtų atidėti iki kovo antrosios pusės. Vienintelė užduotis, kurią galima atlikti rudens sezono metu, yra negiliai, maždaug 5–10 centimetrų gylyje, pasukti pomiškį.
Rudens sezonas yra tinkamas metas susipažinti su naujausiais serbentų srities pasiekimais. Iš serbentų veislių juodieji serbentai karaliauja kaip populiariausi ir vertinami Lietuvoje.
Esame įpratę pirkti jaunus augalus auginimui.
Ieškant optimalaus šaltinio serbentų sodinukams įsigyti, pradedantiesiems sodininkams, norintiems auginti šiuos vaisius, kyla didelių sunkumų. Gydytojas primygtinai pataria nepirkti uogakrūmių iš rinkos, nes iki pradinio derliaus gali būti negarantuojama norima veislė. Tačiau jei pasiryžta įsigyti iš rinkos, patartina pasiteirauti apie konkrečią turimą serbentų rūšį, o ne nurodyti norimą veislę.
Patikimiausias sodinukų gavimo variantas – jų paieška daigynuose. Sodininkystės ir daržininkystės institutas Babtuose ypač garsėja gausiu uogakrūmių veislių pasirinkimu ir yra kitų pardavėjų tiekėjas. Jų medelyne galima rasti daugybę juodųjų, raudonųjų ir baltųjų serbentų sodinukų. Papildomai sodinti tinka maždaug 60–70 cm aukščio ir ne mažesnio kaip 0,8 cm storio daigai. Dvejų metų sodinukams pageidautina turėti 3–5 šakas, iš kurių bent trys siektų vieno centimetro storį. Be to, labai svarbu įvertinti sodinukų šaknis, užtikrinant, kad jos būtų ne trumpesnės nei 15 cm, o šaknų skersmuo – 30 cm.
Rudens sezonas yra tinkamas metas susipažinti su naujausiais serbentų pasaulio pokyčiais. Verta paminėti, kad auksiniai serbentai, kilę iš Šiaurės Amerikos, daugeliui sodininkų lieka nepažįstami.
Apie daiktus
Mūsų geografiniame regione klesti trys skirtingos serbentų rūšys: juodieji, raudonieji ir baltieji. Tarp jų juodieji serbentai dėl savo populiarumo ir reikšmingos vertės užima pirmaujančią vietą Lietuvoje. Šios kategorijos serbentų veislių pasirinkimas yra gausus, todėl siūlomos įvairios pasirinkimo galimybės. Siekdami dar labiau pagerinti jų tinkamumą mūsų vietiniam klimatui, selekcininkai atkakliai dirba kurdami naujas veisles.
Daugelį juodųjų serbentų veislių sėkmingai išvedusio daktaro teigimu, Lietuvoje galima auginti įvairų serbentų asortimentą, leidžiantį sultingomis uogomis nepertraukiamai mėgautis 25-35 dienas. Šis progresas reiškia, kad iš pradžių per 3–5 dienas suvalgomos anksti prinokusios uogos, o po to nedelsiant pereinama prie vėlesnio, šiek tiek pavėluoto derliaus nuėmimo.
Mūsų regione didžiausią populiarumą sulaukia „Joniniai“ juodieji serbentai. Šios konkrečios veislės sunoksta prieš vidurvasarį, todėl jos yra labai paklausios. Be to, veislė “Gagatai” yra labai vertinama, ypač Vidurio Lietuvoje, dėl vidutinio ankstyvo nokimo ir stambių uogų auginimo su maloniu saldumo ir rūgštumo deriniu. Be to, serbentų augintojai labai vertina ir remiasi dar viena vidutinio ankstyvumo veisle, vadinama „Almiais“.
Pašnekovas iš pradžių išskiria „Belorusskaja sladkaja“ kaip vieną iš importinių juodųjų serbentų veislių. Šie ankstyvieji vaiskrūmiai Lietuvoje pelnė ilgametį pripažinimą. Pažymėtina, kad uogos yra nemažo dydžio, harmoningai susirenka ir vienu metu noksta.
Norintiems juodųjų serbentų vartoti ilgiau, mokslininkas rekomenduoja auginti konkrečias veisles – „Jonianii“ (pasižymi ankstyvu nokimu), „Belorusskaja sladkaja“, „Gagatai“, „Almiai“. Be to, tiems, kurie dar nežada mėgautis šiomis uogomis, patariama pasisėti vėlai sunokstančių serbentų, vadinamų „Dainiais“. Naujausios juodųjų serbentų veislės, maždaug prieš 5-7 metus sukurtos Sodininkystės ir daržininkystės institute, yra „Gojai“, „Svajai“, „Senjorai“, „Salviai“. Šios veislės puikiai prisitaiko prie Lietuvos sąlygų ir sulaukė palankių Danijos sodininkų atsiliepimų.
Lietuvos sodininkystės entuziastai jau ilgą laiką augina serbentus iš garsių Škotijos „Ben“ serijų, tokių kaip Benas Alderis ir Benas Lomondas. Vis dėlto daktaras T. Šikšnianas suprantamai abejoja jų potencialu, nes krūmai duoda menkas uogas. Šios veislės yra naudingesnės verslinėje sodininkystėje, nes uogas skinti rankomis sunku.
Veisėjai nejaučia skubos jausmo, kurdami naujas baltųjų serbentų veisles. Pašnekovas teigia, kad mūsų tauta jau įsigijo dvi patikimas baltųjų serbentų veisles – „Zitavia“ ir „Werdavia“, kurios buvo atvežtos iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos. Specialistė tvirtina, kad šios veislės puikiai tinka gaminti naminį baltąjį vyną iš baltųjų serbentų, kurių kokybė prilygsta Madeirai.
Ankstyvoji olandų veislė „Jonkheer van Tets“ išsiskiria kaip puikus pasirinkimas raudoniesiems serbentams auginti Lietuvoje. Šie serbentai skinami kartu su jų šakelėmis, todėl tai suteikia papildomo patogumo. Be to, didelio populiarumo sulaukia vėlyvosios veislės „Rondom“ ir „Dutch red“. Pažymėtina, kad raudonieji serbentai pasižymi puikiu atsparumu šalčiui dėl jų vėlyvo žydėjimo, kuris paprastai įvyksta gegužės pradžioje.
Ruduo yra tinkamas sezonas susipažinti su naujausiais serbentų srities pokyčiais. Pažymėtina, kad serbentų agrastai pasižymi dekoratyvinėmis savybėmis, todėl jas tinka ir gyvatvorėms.
Neįprasti serbentai
Trokštantys sodininkai vis dažniau imasi eksperimentinių darbų, mūsų regione augindami netradicines serbentų atmainas ar jų hibridus. Vienas iš tokių pavyzdžių yra „Josta“ – Vokietijoje išvestas juodųjų serbentų ir agrastų hibridas. Išsiskiriantys iš savo kolegų, šie augalai pasižymi nepaprastu ūgiu ir bespygliu gamta. Uogos yra labai panašios į agrastus, gali pasigirti giliai juodu atspalviu ir du ar tris kartus didesnės nei tradicinių serbentų. Be to, jiems trūksta išskirtinio kvapo, paprastai siejamo su serbentais. Pažymėtina, kad jų oda yra labai plonesnė, todėl šviežių uogų galiojimo laikas trumpesnis. Šie gausūs vaisiai sunoksta liepos mėnesį, vienas krūmas duoda iki 10 kg uogų. Be to, Josta uogose yra daug daugiau vitamino C nei juoduosiuose serbentuose. Jos dažniausiai vartojamos tiek šviežios, tiek šaldytos, o pusiau prinokusios uogos paverčiamos skaniais uogienėmis ir kompotais. Kita vertus, prinokusios uogos spaudžiamos sultims išgauti arba naudojamos uogienėms ir drebučiams gaminti.
Serbentų agrastai pasižymi dekoratyvinėmis savybėmis, todėl tinka apsidrausti. Tačiau jų suderinamumas su mūsų vyraujančiomis klimato sąlygomis yra gana ribotas, nes jie linkę per anksti žydėti ir yra jautrūs užšalimui. Taigi, patartina juos auginti miesto vietose, apsaugotose nuo šalčio ir atsparių šiaurės gūsių. Arba po žydėjimo gali būti taikomos aktyvios priemonės, pvz., uždengimas, siekiant apsisaugoti nuo šalčio padarytos žalos.
Ne visi sodininkai yra susipažinę su auksiniais serbentais – augalu, kilusiu iš Šiaurės Amerikos. Šie krūmai gali pasiekti įspūdingą iki 2,5 metro aukštį. Uogos, kurios bręsta skirtingais intervalais nuo liepos vidurio iki rugsėjo, skiriasi spalva, forma ir dydžiu. Nuo juodos iki geltonos, rožinės iki gelsvos ir kitų atspalvių – visi serbentai turi blizgančią išorę. Nuo įprastų serbentų iki vidutinio dydžio agrastų matmenų jų forma gali skirtis nuo apskritimo iki ovalios, cilindrinės ar net panašios į lašelius. Be puikaus skonio, šios uogos turi didelę maistinę vertę, jose yra daug vitamino C, B grupės vitaminų, provitamino A, cukraus, įvairių rūgščių ir pektinų.
