Moteris ėmė karštligiškai raustis savo krepšelyje. Jos mažas veidas buvo iškreiptas skausmingo nerimo, lūpos suspaustos ir atkištos į priekį.
– Štai jis! Ne, aš eisiu pati. Bus greičiau. Aš žinau, kur jis yra.
Ji šoko iš automobilio ir laikydama raktą rankoje nuskubėjo laiptais prie paradinių durų. Įkišo raktą į skylute ir jau norėjo pasukti, bet staiga sustojo. Prikišusi galvą prie durų ji stovėjo lyg suakmenėjusi. Tai atrodė keista, nes ką tik ji labai skubėjo atrakinti duris ir įpulti į vidų. Dabar ji laukė ir laukė penkias, šešias, septynias, aštuonias, devynias, dešimt sekundžių. Ji stovėjo pakėlusi galva, visa įsitempusi, tarsi dar kartą norėdama pagauti garsą kurį ką tik išgirdo atsklidusį iš namo gilumos. Taip buvo aišku, kad ponia Foster kažko klausėsi. Ji klausėsi visu kūnu. Matėsi, kad ji viena ausimi spaudžiasi vis arčiau durų. Dabar moteris visai prigludo prie jų. Keletą sekundžių ji stovėjo šitaip: galva pakelta, ausis prikišta prie durų, pirštai suspaudė raktą, pasiryžusi tuoj pat žengti į vidų, bet, užuot ėjusi, besistengianti išgirsti ir suprasti bent taip atrodė silpnus garsus, sklindančius iš namo gilumos. lr staiga ji vėl grįžo į gyvenimą. Ištraukė raktą iš spynos ir nubėgo laiptais žemyn.
– Per vėlai, sušuko ji vairuotojui.
– Negaliu jo laukti, tiesiog negaliu.
– Pavėluosiu į lėktuvą. Nedelsk, važiuok į oro uostą!
Jei vairuotojas. būtų pasižiūrėjęs į moterį atidžiai, galbūt ir būtų pastebėjęs, kad ji išblyškusi kaip drobė, veido išraiška nepaprastai pakitusi. Švelnus bejėgis žvilgsnis buvo dingęs. Veido bruožai rodė tvirta nusistatymą. Šiaip suglebusios lūpos su nukarusiais krašteliais buvo įtemptos ir plonos, akys spindėjo ryžtu, o kai ji kalbėjo, balse jautėsi naujos valdingos gaideles.
– Paskubėk, vairuotojau, paskubėk.
– Argi jūsų vyras kartu nekeliauja?
– Tikrai ne. Aš ketinau tiktai užvežti jį į klubą. Dabar tai nesvarbu. Jis supras ir išsikvies taksi. Baikime kalbas. Važiuok! Man reikia spėti į lėktuvą, skrendantį į Paryžių!
