Nuo užpakalinės sėdynės sklindant ponios Foster raginimams vairuotojas greitai nuvažiavo visą kelią. Įsėsti į lėktuvą jai beliko kelios minutės. Netrukus ji skrido aukštai virš Atlanto vandenyno, Patogiai atsilošusi lėktuvo kėdėje, lydima variklių gausmo, pagaliau ji skrido į Paryžių. Ją tebevaldė naujoji nuotaika. Moteris atrodė sau nepaprastai stipri ir, kaip bebūtų keista, jautėsi nuostabiai. Poniai Foster šiek tiek gniaužė kvapą — ji negalėjo atsistebėti savo poelgių. O lėktuvui vis labiau ir labiau tolstant nuo Niujorko ir Istsaido 62-osios gatvės, ja apėmė tikros ramybės jausmas. Pasiekusi Paryžių ji vėl buvo tokia kaip visada: tvirta ir šalta.
Moteris susitiko su savo anūkais. Tikrovėje vaikai buvo dar gražesni negu nuotraukose. Jie atrodo kaip angeliukai, kalbėjo ji sau, tokie gražūs. Kiekvieną dieną ji vesdavo anūkus pasivaikščioti, vaišino juos pyragaičiais, pirko dovanų, pasakojo nuostabias istorijas.
Kartą per savaite, antradieniais, ji rašydavo vyrui laišką — malonų, žodinga, pilną naujienų ir apkalbų laišką, kuris visada baigdavosi tais pačiais žodžiais: “Brangusis, nepamiršk reguliariai maitintis. Bijau, kad be manęs tu pamiršti tai”.
Praėjus šešioms savaitėms visi buvo nusiminę, kad ji turi grįžti į Ameriką.
Tai yra visi, išskyrus ją. Nuostabu, tačiau atrodė, kad kelionė atgal nekėlė
jai tiek rūpesčių, kaip galbūt galima buvo pamanyti. Atsisveikinant elgsena
ir kalba rodė, kad netrukus ji grįš.
Tačiau, kaip ištikima žmona, ji neužtruko ilgiau negu buvo numačiusi. Tiksliai po šešių savaičių ponia Foster pasiuntė vyrui telegramą ir lėktuvu grįžo į Niujorka.
Atvykusi į Aidlvaildą ponia Foster susidomėjusi pastebėjo, kad jos nepasitiko automobilis. Galimas daiktas, kad tai netgi šiek tiek pralinksmino moterį. Bet ji jautėsi nepaprastai rami, netgi nešikui, sukrovusiam bagažą į taksi, arbatpinigių davė daugiau negu dera.
Niujorke buvo šalčiau negu Paryžiuje. Gatvių pakraščiuose gulėjo krūvos purvino sniego. Taksi sustojo priešais nama 62-oje gatvėje. Poniai Foster paprašius vairuotojas užnešė laiptais ir pastatė prie durų du didelius
lagaminus. Sumokėjusi ji paspaudė skambutį. Kiek palaukė, bet niekas
neatsakė. Norėdama įsitikinti, vėl paskambino. Ji girdėjo, kaip šaižiai skamba garsas užpakaliniuose tarnų kambariuose. Bet niekas nepasirodė.
Tada ji išsiėmė raktą ir atrakino duris. Įėjusi šeimininkė pamatė ant grindų
didele krūva laiškų. Jie sukrito ten, paštininkui prakišus juos pro duryse
esančią angą. Buvo tamsu ir šalta. Senelio laikrodis tebebuvo apdengtas marška. Nepaisant vėsos, oras atrodė slogus, tvyrojo silpnas, bet keistas kvapas, kurio anksčiau čia niekados nebūdavo.
Ponia Foster greitai perėjo vestibiulį ir akimirkai dingo, pasukusi vestibiulio gale už kairiojo kampo. Matyt, ji elgėsi apgalvotai ir tikslingai. Ji atrodė kaip moteris, kuri ryžosi ištirti gandus arba patvirtinti įtarimus. Kai po kelių sekundžių keliautoja grižo, veide švietė ramus pasitenkinimas.
Ji stabtelėjo vidury vestibiulio tarsi galvodama, ką toliau daryti. Paskui staiga pasisuko ir nuėjo į vyro kabinetą. Paėmusi telefonų knyga nuo stalo ir kiek pavarčiusi ją, rado tinkamą numerį ir paskambino.
—Alio, — tarė ji, — Čia —— Istsaido 62-oji gatvė… Taip, teisingai. Ar negalėtumėt kuo greičiau atsiųsti kokį nors mechaniką? Taip, atrodo, jis įstrigo tarp antrojo ir trečiojo aukšto. Bent indikatorius taip rodo… Iš karto? Labai malonu. Suprantate, mano kojos nėra tokios geros, kad galėtų įveikti tiek laiptelių. Labai “ačiū. Iki pasimatymo.
Padėjusi rageli ji atsisėdo prie vyro rašomojo stalo ir ėmė kantriai laukti žmogaus, kuris turėjo greitai ateiti ir pataisyti liftą.
