Priklausomai nuo auginimo vietos derlius paprastai renkamas 3 — 4 kartus per metus. Indijoje ir Šri Lankoje šis darbas trunka šešis mėnesius. Nuskinti arbatos lapeliai neturi nei skonio, nei aromato. Kol jie tampa “arbata”, atliekama daug procedūrų, nuo kurių priklauso, ką turėsime žalią ar juodą arbatą. Juodoji arbata ruošiama taip. Lapeliai džiovinami gryname ore. Kai netenka trečdalio sulčių, presuojami ir traiškomi, kad suirtų ląstelės. Sultys, veikiamos oro, oksiduojasi — vyksta fermentacija. Per kelias valandas lapeliai įgauna rudą ar net vario spalvą. Toliau džiovinant 85 88°C temperatūroje likęs ląstelių skystis sutirštėja ir lapeliai pajuoduoja. žalioji arbata gaunama iš tokių pačių lapelių.
Nuskynus jie iškart džiovinami labai aukštoje temperatūroje, kad suirtų enzimai (baltymai). Tokiu būdu išlieka žalia spalva, žalioji arbata aromatingesnė, joje daugiau eterinių aliejų ir kofeino. Manoma, kad ji ypač gerai malšina troškulį ir kelia tonusą, skatina šlapimo išsiskyrimą. Tokia arbata truputį kartesnė, užplikius tampa šiaudų geltonumo. žinovai jos nesaldina. Kitas etapas — arbatžolių rūšiavimas. Šiuokart šalinamos priemaišos, lapeliai atrenkami pagal dydį.
Nesmulkintų arbata aromatingiausia, bet lėčiau prisitraukia. Smulkiausios lapelių dalelytės — dulkės pakuojamos į vienkartinius maišelius. Beje, jie išrasti 1955 metais. Tirpstanti arbata (milteliai) tinka stovyklaujant. Kompaktiškai presuota arbata, anksčiau vadinta karavanų ar plyteline, patogi vežti į ilgas keliones. Vartotojams pateikiami įvairių rūšių mišiniai. Juos sudarant reikia specialiu Žinių ir subtilaus skonio. Arbatžolių mišinių receptai saugomi taip pat kaip ir kvepalų sudėtis. Dažniausiai maišoma 5 —10 arbatžolių rūšių. Kartais mišinį sudaro daugiau kaip 20 skirtingų rūšių.
Pasaulyje garsių markių arbatoje paprastai būna didelė dalis indiškų arbatžolių. Specifinių skoni arbata įgauna pridėjus lašelį prieskonių ar žiedlapių. Pavyzdžiui, garsioji “Earl Grey” pasižymi ypatingu aromatu dėl bergamoto rūšies kriaušių aliejaus priedo. Arbatą įvertina specialistai degustatoriai. Dirbama preciziškai: viskas žinoma tiksliai, net kambario apšvietimas ir temperatūra. Nustatomas arbatžolių kiekis, vandens kiekis, fiksuojamas plikymo laikas. Po šių sudėtingų procedūrų arbatžolės patenka parduotuves, iš ten — ant mūsų stalo.
Vartojimo badas kelia geografines asociacijas: žalia arbata su vynuogėmis primena Uzbekiją, žalia arbata su konjaku — Vidurinę Aziją, arbata su pienu — Angliją, stipriai paskaninta pienu ir cukrumi — Deli, arbatos sriuba, verdama Buriatijoje prie Baikalo, tarsi nukelia kraštą. Maskvoje geriama juoda arbata iš samovaro, arbata, skoniu primenanti kavą, mėgstama Kuboje, o šalta arbata — Pietų Azijoje. Ir, atkreipkite dėmesį, arbata be aromato, šiaip skystimėlis, geriama Baltijos kraštuose, kur mėgstama kava ir nemokama paruošti kvapnios arbatos. Tad kaip paruošti arbatą? Reikia mokytis — neskubant, eksperimentuojant. Turbūt pastebėjote, kad svečiuose kartais jus vaišina puikiu, aromatingu, gražios spalvos (arbata geriama ir akimis) gėrimu, pagamintu iš tų pačių arbatžolių, kurias užplikę savo namuose gaunate tik drumstą bekvapi skysti.
Tobulinkitės, sudarykite patys arbatžolių mišinius, kol gausite tą ypatingą, atitinkantį jūsų skonį derini. Su cinamonu, vanile, su cukrum, pienu ar grietinėle, su romu ar raudonu vynu — skonio dalykas. Tačiau galioja ir tokios taisyklės. Arbatžoles būtina laikyti sandariame inde — porcelianiniame, stikliniame ar metaliniame, nes jos labai imlios kitiems kvapams. Netinkamai laikydami, galite sugadinti vertingiausias rūšis. Kiekvienam puodeliui imamas nubrauktas arbatinis šaukštelis (1— 1,5 g) arbatžolių, suberiama į sausą pakaitintą arbatinuką, užpilama verdančiu vandeniu.
Kiniečiai skiria tris vandens virimo laipsnius: kai į paviršių kyla burbuliukai — dar anksti, lašo formos burbulai — pats tas, kunkuliuojantis vanduo — tinkamas momentas praleistas. Užplikę palaukite 2 — 3 minutes, jei norite įgauti jėgų. Jei arbata turi raminti, laikykite arbatžoles iki 5 minučių. Tuomet skystį nupilkite į kitą pakaitintą arbatinuką, nes arbata pastovėjusi apkarsta. Žinokite, kad arbata “nemėgsta” metalinių indų — naudokite stiklinius ar porcelianinius arbatinukus. Anglai giriasi, kad niekur pasaulyje “padorios” arbatos negausi, jos yra tik Anglijoje. Žinoma, miesto arbatinėse ten geros arbatos taip pat neišgersi, bet savo namuose anglai tikri stebukladariai.
Arbatžoles jie pliko minėtu būdu, tik kiekvienam puodeliui skiria šaukštelį arbatžolių, pridėdami ir vieną papildomą — “arbatinukui”. Pieno pilasi pagal skonį, o cukraus dedasi — pagal kūno svori. Tibetiečiams arbata labiau maistas negu gėrimas. Jie ima gabalą plytelinės arbatos ir verda jį dvidešimt minučių. Prideda druskos, didelį gabalą iš jakų pieno gaminamo sviesto ir viską karštai suplaka. Tokia “sriuba” valgoma su koše ir sūriu. Ji suteikia “jaučio” jėgų. Riebalai, likę ant lapų, smakro ir apie burną saugo nuo ultravioletinių spindulių. Senovėje Tolimųjų Rytų šalyse arbata buvo valgoma kaip sriuba ar sirupas. Žali arbatžolių lapeliai buvo garinami, grūdami ir presuojami į rutuliukus. Iš jų su ryžiais, druska, prieskoniais, apelsinų skiltelėmis, svogūnais ir pienu būdavo verdama sriuba, košė ar sirupas. Tokių patiekalų pėdsakų išlikę Mongolijoje.
Kinai arbatžoles labai taupo: ima porą žalių lapelių ir pliko juos puodeliuose daug kartų užverdamu vandeniu. Teigia, kad užplikius trečią ir ketvirtą kartą gėrimas skaniausias. Japonijoje arbatos gėrimas — tikras ritualas, meno ir literataros sudėtinė dalis. Paplitęs priežodis: jautrus žmogus tasai, kuris turi savyje “daug arbatos”, “mažai arbatos” — bejausmis. Paprastai japonai geria vietinę žalią arbatą be cukraus. Arbatinėse gėrimą rūpestingai ruošia geišos. Ypatingoms progoms ruošiama ypač aromatinga arbata ir ypač ceremoningai. Dieviško arbatos garbinimo kultą senovėje sukūrė dzenbudistai.
Ceremonijos metu naudojami 27 įrankiai, ji trunka kelias valandas. Reikia trejų metų, kad išmoktum visų taisyklių! Gracingais judesiais moterys sugrada arbatos žoles į miltelius. Mažutėmis porcijomis beria į elipses formos arbatinukus ir plikina gurkšneliu karšto vandens. Po to plaka mažomis ryžių šluotelėmis, kol susidaro tvirta špinatų žalumo masė. Ceremonija daugkart kartojama. Tokia arbata kvapni, bet karti — pusei litro vandens suvartojama 100 gramų arbatos. Lenkai mėgsta stiprų gėrimą — puodeliui imama pusantro šaukštelio arbatžolių. Plikoma du kartus: pirmiausia verdančio vandens pripilama du trečdaliai arbatinuko, kad labiau išsitiestų lapeliai. Po 3 minučių dar įpilama vandens.
Dar po 2 minučių — gėrimas paruoštas. Arbata geriama tuoj pat. Tai svarbiausias reikalavimas, arbata turi būti šviežia ir — paprastai — be cukraus. Manoma, jog cukrus tik gadina skoni. Žiemą arbata geriama su citrina arba romu. Na o kaip ir kokią arbatą geria lietuviai, žinome patys. Bet gal minėtais patarimais pasinaudos ir mūsų šeimininkės. Tiesa, arbata bus tokia, kokią pavyks gauti parduotuvėje. Tad tikrai verta daugiau dėmesio skirti jos paruošimui.
