Spa 3, 2022
82 Views
Komentavimas išjungtas įraše KIEK PASAULYJE DŽEIMSŲ BONDŲ

KIEK PASAULYJE DŽEIMSŲ BONDŲ

Written by

Žurnalistas bei rašytojas Ajenas Lankastėris Flemingas gimė 1908-aisiais Didžiojoje Britanijoje. Baigęs Karališkają karo akademiją jis studijavo Miuncheno bei Ženevos universitetuose. Gabus ir landus žmogus — pusiau šnipas, pusiau žurnalistas — ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje tapo Roiterio agentūros korespondentu Maskvoje. Per Antrąji pasaulinį karą ponas Flemingas tarnavo jūrų žvalgyboje. Po karo pareiškė, kad tarnyba jam nusibodusi, ir nutarė imtis plunksnos: jo žodžiais tariant, “atgaivinti visus vaikystės ir paauglystės sapnus”. Šitaip atsirado pirmasis romanas apie Džeimsą Bondą — “Casino Royale”.

Sėkmė buvo stulbinanti, tad autorius ramiai išėjo į pensiją ir sėdo kurti naujų šauniojo herojaus nuotykių. Iki mirties — 1964-ųjų — parašė dar vienuolika romanų bei du apysakų rinkinius. Jo Džeimsas Bondas, slaptasis agentas 007, žmogus gavęs leidimą žudyti, tapo mėgstamiausiu jaunimo herojumi, septintojo dešimtmečio supermenu, nuotykių mėgėjų svajone. Kiek šauniųjų pirmtakų — karaliaus Artūro, Robino Hudo, Šerloko Holmso bei Tarzano — geriausių savybių suteikė Flemingas savo herojui!

Kaip kažkada Tarzanas, džiunglių galiūnas, kovojo su laukiniais žvėrimis, taip šiandien galingasis šnipas 007 ėmė šeimininkauti supercivilizacijos džiunglėse. 1958 m. Flemingas parašė šeštą romaną apie Džeimsą Bondą ir pavadino ji “Daktaru “Ne”. Netrukus šis karinys pirmasis ir buvo ekranizuotas. Kanados prodiuseris Haris Zalcmanas, tuo metu dirbęs Didžiojoje Britanijoje, kartu su amerikiečiu Albertu Brokoliu nusipirko visų romanų apie Džeimsą Bondą, išskyrus “Casino Royale”, autorines teises. Abu kino veikėjai tikėjosi didžiulio pelno. Ir, žinoma, neapsiriko. 1962 m. režisierius Terensis Jangas ėmė kurti pirmąji supermeniškąji filmą apie Bondą Jis norėjo padaryti tatai puikiai, tačiau nesistengė dirbti per daug rimtai.

Stebėdamas mirtinus, kvapą gniaužiančius triukus ir akyse mirgančius kadrus žiorovas turėjo žavėtis ne sugalvotu gyvenimu, bet filmo struktora, dinamika, veiksmo tempu. Pagrindinį vaidmenį režisierius pasiryžo patikėti Šonui Koneriui — aktoriui, kurio galinga figetra bei rostus veidas buvo to meto kino mėgėjams naujovė. Atrodė, kad Koneris idealiai tinka šiam vaidmeniui ir galiausiai taip sutapo su savo herojumi, kad žiūrovams tikrai buvo sunku atskirti melą nuo realybės. Be to, aktorius suteikė savo herojui tai, ko jam nebuvo davęs Flemingas: nuostabų žaismingumą, sugebėjimą veikti greitai ir efektingai bei ironišką požiūrį.

Trisdešimt trejų metų Koneris, anksčiau atlikęs kine ir teatre tik vienuolika menkų vaidmenų, turėjo dirbti visomis išgalėmis, kad įveiktų neįprastą užduoti. Tiesa, po šito jam ilgai nesisekė — metus negalėjo niekur gauti rimto vaidmens, nors netrukus filmas pelnė tarptautinį pripažinimą. Šis ir vėlesni sensacingi kino pasakojimai apie šnipus buvo statomi siekiant regimųjų efektų: naudota daug techninių triukų, filmavimo gudrybių, žodžiu, režisieriaus fantazija neturėjo ribų. Veiksmas vyko egzotiškoje, vis kintančioje aplinkoje.

Herojus lengvai išsisukdavo iš visų bėdų, nugalėdavo stiprius ir gudrius priešus, pasiimdavo tai, ko siekdavo, be to, kaskart išsivesdavo kokią nors gražuolę. Šitaip pirmieji du filmai apie Džeimsą Bondą “Daktaras “Ne” ir “Iš Rusijos su meile” buvo pastatyti 1963 m. Abu režisavo Terensis Jangas. Trečiąjį — “Auksapirštis” — 1964-aisiais pastatė Gi Hamiltonas. Visi trys filmai priskiriami vadinamajai juodajai filmų apie Bondą grupei, kadangi juose pernelyg daug kraujo ir smurto. Nors, tiesą sakant, tai tebuvo duoklė tais

metais Vakaruose populiarinamai tvirto, galingo, nenugalimo ir gudraus supermeno temai. Ką ir bekalbėti, superagentas negali buti be priešininko — kaip kitaip išryškės jo geriausios savybės? Flemingas savo politinių simpatijų bei antipatijų neslėpė. Kiekviename jo romane aiškiai jaučiamas “raudonasis pavojus”, jo Džeimsas iš visų jėgų kovoja su blogio demonais iš Tarybų Sąjungos ir Kinijos žvalgybų. Mažesnės socialistinės šalys agento dėmesio nesusilaukė, nors ir ten Bondas pagarsėjo kaip visa nugalinti jėga, vakarietiškos stiprybės simbolis.

1965 m. Terensis Jangas vėl ėmėsi Bondo, nes anie filmai tebebuvo rodomi pasaulio kino salių ekranuose. Jis pastatė “Perkūno puotą”, o 1967 m. kitas režisierius, Levis Žilberas, pajutęs aukso klodus, sukflrė filmą “Gyveni tik du kartus”. 1969 m. įsijungė į supermenų gamintojų gretas ir Peteris Hantas, nufilmuodamas “Jos didenybės slaptosiose tarnybose”. Jau įpratęs kurti tokio pobodžio kiną Gi Hamiltonas 1971-aisiais susuko filmą “Deimantai yra amžini”. Abiejų naujienų herojus smurtą nugali smurtu, tačiau jo žygiai jau nebevyksta sudėtingų politinių ar tarptautinių intrigą fone.

Agentas kovoja su menkesniais vietiniais šnipeliais, supermenukais, mafijų nariais. Filmai apie Bondą sukėlė Vakaruose diskusiją apie masinę kultūrą. Tokio pobūdžio filmų gerbėjai teigė, kad tai tikrai meniški, meistriškai pastatyti, nuostablis kūriniai. Priešininkai prikišo korėjams pigių sensacijų vaikymąsi bei dirbtinumą. Baigiantis septintajam dešimtmečiui įvyko katastrofa. Šonas Koneris atsisakė vaidinti Bondą. Gal jam nusibodo vaidmuo? Gal turėjo kokių nors savo ambicijų, o gal norėjo pailsėti? Kaip ten bebūtų, Bondas liko neįkūnytas.

Article Categories:
Įdomybės

Comments are closed.