Šermukšnis – rožinių šeimos augalų rūšis. Jie auga pietvakarių Azijoje ir beveik visoje Europoje. Jų paplitimo arealas tęsiasi iki vakarų Sibiro ir iki šiaurės Ispanijos, Korsikos, Sicilijos, šiaurės Graikijos ir Bulgarijos. Pietų Europoje kai kurios rūšys kartais aptinkamos kalnuose. Geriausiai žinoma rūšis yra paprastasis kukmedis (Sorbus aucuparia).
Šie nereiklūs augalai gausiai auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, pelkėse ir sausuose akmenuotuose šlaituose. Jie greitai savaime užpildo atviresnes vietas, kirtavietes ir miško pakraščius.
Augalų aprašymas Gamtoje šermukšniai aptinkami kaip vasarą žydintys krūmai ir nykštukiniai medžiai, kurių aukštis dažniausiai siekia apie 15 m, tačiau laisvai augantys medžiai, kurių neužstoja konkuruojančios rūšys, gali užaugti iki 25-30 m aukščio. Brandaus amžiaus medžiai paprastai sulaukia iki 80 metų, tačiau kartais (daugiausia kalnuose) jie gyvena iki 120 metų. Pirmuosius 20 metų medžiai ir krūmai auga gana sparčiai, vėliau augimas sustoja.
Šermukšnis botanikoje Šermukšnis turi gana ploną kamieną, o jo laja yra ovali arba apvali, netaisyklingos formos (šiek tiek platėjanti). Jaunesnių augalų žievė lygi ir blizganti. Ji turi gelsvą arba žalsvą atspalvį. Su amžiumi žievė tampa matiškai pilka arba ruda, o struktūra suskilinėja. Kai kurių egzempliorių apatinė kamieno dalis senatvėje gerokai patamsėja. Jauni ūgliai paprastai būna samanų ir pelenų pilkos spalvos.
Ant šakų pakopomis išsidėstę lapai yra lygiu paviršiumi, susitelkę ant pailgų lapkočių, prie kurių jie pritvirtinti trumpais koteliais. Kiekvienas lapas turi smailą viršūnę ir apvalų pagrindą. Lapo kraštas dažniausiai dantytas, rečiau lygus. Viršutinė lapelių pusė lygi ir žalia, o apatinė – pilkai žalia, kai kurių rūšių su šviesiu, vilnoniu baltu sluoksniu. Rudenį šešiakamienių lapai paprastai anksti nukrenta.
Priklausomai nuo rūšies, šešiakamienės žydi pavasarį ir vasarą. Žiedynai – tai balkšvos kekės su daugybe smulkių žiedų, skleidžiančių intensyvų, specifinį kvapą. Vaisiai nedideli, nuo apvalių iki elipsės formos ar pailgų uogų. Dažniausiai pasitaikanti spalva – oranžinė, tačiau būna ir baltos, geltonos, rausvos ar net rudos spalvos.
Uogos sunoksta rugpjūčio, rugsėjo arba spalio mėn. ir dažnai ant šakų išlieka iki pat žiemos. Uogų sandara panaši į obuolio – 5 simetriškos skiltelės su 1-2 sėklomis viduje. Paragavus rausvų uogų prieš šalnas, jos bus aitrios, rūgščios ar net karčios, tačiau po pirmųjų šalnų kartumas išnyksta ir jos tampa saldžiarūgštės, saldžios, jas gali valgyti paukščiai, voverės ir kiti miško gyvūnai.
Šermukšniai Lietuvoje Lietuvoje šermukšniai aptinkami lapuočių ir spygliuočių miškuose. Jis gana dažnas. Auga pakelėse ir šalia kirtaviečių. Netoli namų, net miestuose ir naujuose kvartaluose, jis auginamas kaip dekoratyvinis augalas arba vitaminų turtingų uogų šaltinis. Išvestos veislės, kurių derlius didesnis, uogos didesnės (iki 1,5 cm skersmens) ir mažiau karčios.
Šermukšnio nauda sveikatai Šermukšnio uogos pasižymi antibakterinėmis, diuretinėmis, valomosiomis ir sutraukiančiomis savybėmis. Vitamino C kiekis jose (iki 200 mg šimte gramų) verdant sumažėja tik trečdaliu, todėl rekomenduojama vartoti šaltalankių kompotus, uogienes ir konservus imunitetui stiprinti, kai trūksta askorbo rūgšties ir sergant peršalimo ligomis. Kadaise šeivamedžio uogos buvo svarbi priemonė nuo skorbuto (ligos, kurią sukelia vitamino C trūkumas). Dėl sorbozės (monosacharido, esančio šeivamedžio vaisiuose) uogos yra natūralus cukraus pakaitalas diabetikams.
Sergant bronchitu ir plaučių ligomis, įskaitant plaučių uždegimą, padeda šviežiai spaustos sultys, sumaišytos su medumi. Dainininkai ir oratoriai naudojo erškėtuogių vaisių, kad balso stygos būtų elastingos. Svarbu pažymėti, kad šermukšnio vaisiai yra nuodingi, tačiau kai kurie žmonės linkę tuo abejoti. Daugelyje veislių yra medžiagų, sukeliančių skrandžio problemų. Tačiau virinimas pašalina pavojingą poveikį. Taigi, virtas šilauoges vartoti saugiau. Taip pat patartina pašalinti sėklas.
Šaltalankių uogos yra puiki priemonė vitaminų trūkumui gydyti ir jo prevencijai. Jos taip pat naudingos sergant mažakraujyste, fiziniu išsekimu ir peršalimo ligomis, nes jose esantys vitaminai didina organizmo atsparumą ir skatina jo gynybines jėgas. Senesnėse knygose rašoma, kad šilkmedis veiksmingai šalina karpas. Tam sutrinkite šviežius erškėtuogių žiedlapius, užtepkite ant karpos, apriškite tvarsčiu, palaikykite per naktį, o ryte karpą nuplaukite vandeniu. Procedūrą reikėtų atlikti bent kelis kartus, kad būtų pasiektas poveikis.
Ką daryti su braškėmis? Liaudies medicinoje šaltalankių žievė, žiedai, pumpurai, uogos ir lapai naudojami vaistams. Jaunų šermukšnių lapuose, žieduose ir žievėje gausu fitoncidų, todėl šių augalo dalių preparatai tinka žaizdoms, akims praplauti ar gerklei valyti.
Žievės preparatai naikina bakterijas, o žievėje esančios rauginės medžiagos padeda sergant alergine ar nervine diarėja. Iš pumpurų pagaminti preparatai naikina vabzdžius ir graužikus, o žieduose esantys salicilo junginiai skatina prakaitavimą ir malšina sąnarių skausmą.
Erškėtuogių uogų nauda. Džiovintos erškėtuogių uogos Erškėtuogių uogos turi daug vitaminų ir gali būti naudojamos hipovitaminozei gydyti (patartina erškėtuogių vaisius sumaišyti su erškėtuogėmis ir iš šio mišinio pasigaminti arbatą). Šviežiuose vaisiuose esančios medžiagos pasižymi greitu vidurius laisvinančiu poveikiu, tačiau termiškai apdorotos ar veikiamos šalčio jos praranda šią savybę. Vaisių nuoviras skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą ir padeda esant šlapimo organų ir tulžies pūslės uždegimui.
Šermukšnio vaisiuose kaupiasi pektinai, kurie neleidžia žarnyne kauptis dujoms, suriša organizme esančias toksines medžiagas ir neleidžia joms patekti į kraują. Švieži arba džiovinti vaisiai kramtomi sergant parodontoze (suvalgytus vaisius išspjaukite, neperkąskite). Uogų sultis galima gerti esant mažam skrandžio rūgštingumui. Susmulkintos jerubinų uogos naudojamos kaukėse veido raukšlėms lyginti.
Štai kaip rinkti erškėtuoges. Priklausomai nuo to, kokiam tikslui uogos bus naudojamos, jas reikia rinkti žalias arba visiškai prinokusias. Prinokusios uogos atskiriamos nuo kotelių ir gali būti iš pradžių susukamos, o paskui džiovinamos ne aukštesnėje kaip 6o laipsnių temperatūroje. Jei uogos nėra labai švarios ir dulkėtos, jas galima nuplauti geriamosios sodos tirpalu (1 valgomasis šaukštas geriamosios sodos litrui šilto vandens) ir nuplovus nuplauti švariu vandeniu.
Tinkamai nuskintos ir išdžiovintos erškėtuogių uogos yra tamsiai raudonos arba oranžinės spalvos, labai raukšlėtos, o išspaustos tarp pirštų netampa lipnios. Jie turi silpną, specifinį kvapą ir kartokai rūgštų skonį. Taip paruoštos uogos tinka vartoti dvejus metus.
Kada negalima vartoti erškėtuogių Nevartokite šaltalankių uogų, jei sergate rūgščiu skrandžiu, skrandžio opalige ar viduriuojate. Neprinokusiose uogų kauliukuose yra ciano vandenilio rūgšties, kuri dideliais kiekiais žmogui yra kenksminga ar net mirtina. Suvartojus didelį kiekį uogų, gali pykinti.
Šaltinis – https://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0ermuk%C5%A1nis
