Žalioji rūta yra daugiametis Rutaceae šeimos augalas, paprastai užaugantis iki 30-60 cm aukščio. Rutos stiebas yra status ir šakotas. Žiedai žalsvai gelsvi, susitelkę retose skėčio formos kekėse. Lapai pliki, plunksniški.
Sakoma, kad žalioji rūtelė yra paslaptingas augalas, nuo seno glūdintis žmonių sąmonėje. Galbūt todėl ji yra mūsų (Lietuvos) nacionalinė gėlė. Senovėje rūtos buvo laikomos vaistažolėmis beveik nuo visų ligų. Viduramžių Europoje tikėta, kad ji saugo nuo “blogų akių”, raganavimo, burtų, piktųjų dvasių, maro ir net velnio kerų. Katalikų bažnyčia nuo IX a. palaimino ir patarė naudoti rožes nuo blogos įtakos, jos buvo auginamos vienuolynų darželiuose.
Pirmą kartą rūtos tapo vestuvine gėle Vokietijoje. Eidami į bažnyčią tuoktis, nuotaka ir jaunikis imdavo rūtos puokštę, kad apsisaugotų nuo įvairių burtų, užkeikimų ir raganų. Rūtos taip pat simbolizavo nuotakos nekaltybę. Nė vienas kitas augalas nėra toks populiarus lietuvių tautosakoje ir papročiuose kaip rūtos. Ji buvo ypač svarbi vestuvių papročiuose (rūtos vainiko pynimas, vainiko nuėmimas) ir dainose: rūtos, rūtos vainikas ir rūtos darželis minimi labai dažnai. Rūtos lapų motyvai populiarūs mūsų audiniuose ir medžio drožiniuose.
Žalioji rūtelė (augalas) botanikoje Ir nors atrodo, kad rūtelė yra toks įprastas kasdienis augalas Lietuvoje, ji nėra natūrali mūsų augmenijos dalis. Į mūsų šalį jos tikriausiai atkeliavo su krikščionybe, jas iš Vakarų Europos atvežė vienuoliai, auginę vienuolynų soduose.
Toks visuotinis dėmesys žmonijos istorijoje negalėjo būti atsitiktinis. Rūtos iš tiesų yra labai stiprus, ryškus ir prieštaringai vertinamas augalas. Mums geriausiai pažįstama žalioji rūtelė – daugiametis rūtenių šeimos augalas. Tai žemas sumedėjęs krūmas mėsingu stačiu stiebu, nupjautais lapais ir kukliais geltonais žiedais, susitelkusiais nedideliuose žiedynuose.
Sodo vieta. Rūtos krūmai yra labai dekoratyvūs ir gali tapti sklypo puošmena. Šie žemaūgiai (iki 60 cm) daugiamečiai augalai žydi nuo birželio pabaigos visą vasarą. Tačiau jų grožis slypi ne žieduose: daug įspūdingesni yra mėlyni ažūriniai lapai ir sėklų dėžutėje esantys vaisiai. Jei kuriate mėlynos ir pilkos spalvos atspalvių gėlyną, rožės prie jo puikiai tiks. Rožės yra puikus fonas žemaūgėms violetinėms gėlėms. Be to, jas lengva pjauti, todėl galima formuoti ir kurti apvalias augalų formas.
Priežiūra . Tai, kad laukinės rožės paplito didžiojoje Senojo žemyno dalyje, rodo, jog šis Viduržemio jūros regiono augalas nėra labai reiklus. Saulėtose, nuo saulės apsaugotose vietose jis auga įvairiose dirvose: akmenuotose, smėlingose, derlingose ir skurdžiose. Nemėgsta tik organinių trąšų pertekliaus, stovinčio vandens ir rūgštaus dirvožemio. Mūsų vietovėje lengvai žiemoja. Nors žiemą viršutiniai ūgliai nušąla, pavasarį nupjauti jie atauga. Net jei antžeminė augalo dalis visiškai nušalusi, tai nereiškia, kad augalas žuvo: jis gyvuoja dėl stiprios šaknų sistemos.
Rūtos augalo dauginimas Rūtos daigai vazonėlyje Rūta dauginama sėklomis arba ūgliais. Gegužės pabaigoje, kai dirva gerai įšyla, sėklas galima sėti tiesiai į dirvą (negiliai). Tokiu atveju sėklos sėjamos kovo-balandžio mėnesiais, o daigai į nuolatinę vietą sodinami vasaros pradžioje. Augalai pradeda žydėti antraisiais metais po sėjos. Beje, kartais mūsų sąlygomis rūtos sėklos ne visada subręsta, tačiau karštą vasarą jos gali ne tik subręsti, bet ir pačios pasisėti. Tačiau daug greičiau ir paprasčiau rugius dauginti auginiais. Jie nupjaunami pavasarį ir įsišaknija šiltnamyje, smėlyje arba durpėse.
Sodo nauda. Šio augalo aromatas yra specifinis. Manoma, kad gyvatės laikosi atokiau nuo tų vietų, kur auga rūtos. Šunys ir katės taip pat nemėgsta šių augalų kvapo. Jei rūtos pakraštys neatbaido piktųjų dvasių ir gyvatės, garantuojame, kad jis atbaidys svetimas kates. Kai labai erzina skruzdės ir aklieji, prie drabužių pririškite kelias rūtos šakeles ir jos jas atbaidys. Vien dėl šios priežasties verta auginti rūtą savo sklype.
Virtuvėje . Daugelyje šalių rožės auginamos ir kaip prieskoninės žolelės. Vieni mano, kad rūtos aromatas yra sunkus ir nemalonus, kiti – pikantiškas, tačiau išdžiovintas jis pasikeičia, tampa švelnus ir subtilus. Viduržemio jūros regiono virtuvėje šviežių arba dažniau džiovintų rūtos lapų dedama į salotas, mėsos, žuvies ir daržovių patiekalus, pyragų įdarus, arbatą ir kokteilius. Tačiau ir kaip prieskonį rūtą reikia naudoti labai atsargiai.
Vaistinės rūtos savybės Nuo seno rūtos visur (Azijoje ir Europoje) naudojamos liaudies medicinoje, oficialiojoje medicinoje ir homeopatijoje. Beje, rutinas (vitaminas R, stiprinantis kapiliarų sieneles) iš pradžių buvo išskirtas iš šio augalo. Be didelio rutino kiekio, šiame augale yra ir kitų naudingųjų medžiagų, turinčių įvairų poveikį organizmui. Įrodyta, kad rutinas pasižymi antiseptinėmis, tonizuojančiomis, stiprinančiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Vienas iš šio augalo naudojimo liaudies medicinoje būdų – regėjimui stiprinti.
Tačiau rūtos yra nuodingas augalas. Jį pavojinga vartoti. Todėl vartojama nedideliais kiekiais ji yra ir vaistas, ir priešnuodis. Liaudies medicinoje ji laikoma priešnuodžiu nuo gyvatės ir vabzdžių įkandimų. Jei aklai įgėlė, labai naudinga žaizdą suvilgyti rūtos sultimis – skausmas ir niežulys išnyksta akimirksniu. Gydymas rūtos preparatais turėtų būti atliekamas tik vadovaujant ir prižiūrint gydytojams. Jų jokiu būdu negalima vartoti nėščioms moterims, nes rūtos nuo senų laikų naudojamos nepageidaujamam nėštumui nutraukti.
Pavojinga rūtos savybė yra deginimas. Karštą saulėtą dieną lapų geriau neliesti (ypač jautrią ir šviesią odą turintiems žmonėms), nes jie gali smarkiai nudeginti (panašiai kaip Sosnovskio barštis). Iš pradžių nudegimo nejausite, tačiau po kurio laiko oda paraudonuoja ir pasidengia vandeningomis ir gana skausmingomis pūslėmis, o vėliau juoduoja ir lupasi.
