Tvarkingumo ugdymas. Nuo keturių mėnesių jau galima bandyti kūdikį palaikyti ant puodelio. Jei nutaikysite momentą, kai jam tikrai šito reikia, pamažu klostysis tvarkingumo įgūdis. (Tinkamiausi momentai: tik vaikui pabudus. jei jis dar sausas; 15-20 minučių po valgio; kai kūdikis valandą pusantros išbūna sausas.).
Maždaug nuo 8 mėnesių vaiką galima ant puodelio sodinti, tik atsargiai, kad ši nauja gyvenimo patirtis jo neišgąsdintų. Žinokite, kad iš karto jam gali ir nieko neišeiti” – jis turi įprasti tiesiog sėdėti ant puodelio. Cia padės tai, jei iš vaiko elgesio suvoksite, kad atėjo reikalingas momentas. Buityje susiklostę būdingi signalai”. kuriais suaugusieji stengiasi pasinaudoti, ugdydami reikiamą mažojo įprotį sugeba paprašyti Baigiantis metams. vaikas jau neteršia kelnyčių pasodinamas ant puodelio.
Bet kelnaitės prišlapinamos dar dažnai ir šiame amžiuje, ir mažasis praneša jums po visko. Rytą vaikas atsikelia šlapias, bet jūs pastebėjote, kuriuo laiku jį ištinka nesėkmė. Ar žadinti mažąjį naktį šlapintis i puodelį? Tai pareina nuo to, kaip jis pažadintas elgiasi. Jeigu ramus sėda ant puodelio, o paskui vėl užmiega, galima žadinti. Bet jeigu jis priešinasi, verkia, jeigu sutrikdomas jo miegas, tai kol kas teks tiktai keisti prišlapintą vystyklą. Pirmumas, be abejo, teiktinas ramiam miegui.
Oras, saulė, vanduo. Jau minėta, kad nuo pirmųjų gyvenimo dienų vaikus reikia pratinti kvėpuoti tyru oru. Buvimas lauke stiprina vaiko sveikatą. Jo organizmas pratinasi prie temperatūros kaitos, o kartu darosi atsparesnis peršalimo ligoms.
Žinoma, ne tik buvimas lauke stiprina vaiko organizmą, didina jo at-sparumą. Labai rekomenduotinos specialios grūdinimo procedūros: oro, saulės vonios, vaiko apipylimai ir aptrynimai. Grūdinti reikia laipsniškai: pradedama nuo silpnesnių priemonių, vėliau naudojamos stipresnės. Grūdinant vandeniu, pamažu žeminama jo temperatūra. Oro vonių vis ilginamas laikas.
Grūdinti reikia sistemingai. Jeigu grūdinama su pertraukomis, viskas eina niekais. Neįmanoma sukrauti užsigrūdinimo atsargų”. Todėl net šiek tiek negaluojančiam vaikui nereikia nutraukti grūdinimo procedūrų, o tik pakeisti jas švelnesnėmis. Pavyzdžiui, apipilama 2-3° šiltesniu vandeniu, apipilamas ne visas kūnas, o tik kai kurios jo dalys, apipylimas pakei-čiamas aptrynimu.
Čia vėl reikėtų priminti, kad svarbu formuoti teigiamą mažųjų emocinį santykį su suaugusiųjų siūloma naujove – šiuo atveju su grūdinimu. Stenkitės, kad vaikui procedūros patiktų, neišgąsdinkite jo. Jei mažasis priešinasi, verkia, reikia jį nuraminti ir jokiu būdu nieko nedaryti prievarta. Prieita neabejotinų išvadų, kad grūdinimo procedūros esti naudingesnės, kai vaikas jų laukia, kai jos jam malonios. Grūdinti oru geriausia vaiką pervelkant. Pervelkamas mažiukas kurį laiką palaikomas nuogas – iš pradžių vos 2-3 minutes, bet, baigiantis penkiems mėnesiams, oro vonios palengva pratęsiamos ligi 5-8 minučių, o artėjant metams – ligi 10 minučių. Oro vonios rekomenduojamos 2-3 kartus per dieną. Oro temperatūra iš pradžių turi būti 20-22°, o metų pabaigoje 18⁰.
Reikia žiūrėti, kad vaikas neperšaltų. Peršalimo požymiai: šaltos kojos, rankos, blyški arba ,,pašiurpusi” oda. Tai pastebėję, palengva pamasažuokite mažojo odą, ir iš karto jį aprenkite. Iš anksto išvėdinkite patalpą. Kambario oras būtinai turi būti tyras. Pirmaisiais metais vaikui kenkia tiesioginiai saulės spinduliai. Tegu vaikas kaitinasi tik medžių paunksmėje. Saulės spinduliai čia išsklaidyti. veikia daug švelniau ir silpniau negu giedru oru atviroje vietovėje.
Kad neperkaistų galva, mažajam būtinai reikia uždėti šviesią kepu-raitę arba panamą. Iš pradžių tokioje medžių ūksmėje nuogą vaiką galima palaikyti 3–4 minutes. Po truputį saulės vonių laikas ilginamas ligi 8-10 minučių. Saulės vonios nepatartinos prieš pat miegą arba tik pavalgius.
Grūdinimas vandeniu stipresné grūdinimo procedūra negu oro vonios. Jis skirstomas į dalines ir viso kūno procedūras, aptrynimus ir apipylimus. Visos dalinės procedūros pradedamos nuo 28° vandens. Kojos apipilamos samčiu arba per piltuvą. Naudos iš to galima tikėtis tik tada, kai vanduo bus šaltesnis už pėdas. Nebus jokios naudos, jei šaltą vandenį pilsime ant šaltos pėdos. Pilamas vanduo kas antrą ar trečią dieną turi. būti 1-2° vėsesnis, prieinama ligi 18°.
3-4 mėnesių vaikams galima pradėti aptrynimus. Iš pradžių aptrinama 32-33° vandeniu, pamažu temperatūra žeminama ligi 27. Minkšto audinio pirštinė sumirkoma vandenyje ir ja aptrinamos pirmiausia rankos, paskui kojos, krūtinė, pilvas, nugara, ir tada vaikas sausai nušluostomas. Pradedant viso kūno apipylimą (galima apipilti ir ką tik išmaudytą vaiką), vanduo turi būti 35-36°. Ant galvos vandens pilti negalima! 2-3 dienas pilant vis 1-2° vėsesnį vandenį, prieinama ligi 28°. Po apipylimo vaikas nušluostomas, oda įtrinama ligi rausvumo.
Apie 8-9 mėnesį, kai vaikas pasidaro aktyvesnis, galima viso kūno apipylimo procedūras derinti su oro voniomis. Po pirmojo dienos miego pervelkamas kūdikis 4-5 minutes palaikomas nuogas; jis skatinamas judėti. Paskui apipilamas vandeniu. Svarbu, kad procedūrų eilės tvarka būtų tokia: pirmiausia oro vonia, paskui apipylimas. Ne atvirkščiai! Jeigu oro vonia bus po apipylimo, organizmas peršals, nes kūno paviršius kelias minutes smarkiai skleis šilumą. Oro vonioms kambario temperatūra turi būti 20°. Žiūrėkite, kad nebūtų skersvėjų!
Kūdikis ir suaugęs žmogus. Argi ne tuomet aš įgijau visa tai, kuo dabar gyvenu, ir įgijau taip daug, taip greit, kad per visą savo likusį gyvenimą neįgijau né šimtosios viso to dalies? Nuo penkerių metų vaiko iki manęs tik žingsnis. O nuo naujagimio iki penkerių metų – didžiulis atstumas. Skaitytojas jau gana gerai įsivaizduoja, kaip nepaprastai svarbu vaikui bendrauti su suaugusiuoju; žino jis ir to bendravimo ypatumus pirmaisiais gyvenimo metais. Nedaug kas lieka pridurti. Susidarius ,,žvalumo kompleksui”, mažasis vis labiau ir labiau skiria suaugusį žmogų iš visos aplinkos. Jis apskritai dabar gali daug ilgiau susikaupęs stebėti daiktus ir judančius, ir nejudančius.
Tačiau į pusmečio pabaigą mažasis judantį daiktą gali stebėti ne ilgiau kaip 7 minutes (vidutiniškai apie 1 minutę), o judantis žmogus jo dėmesį gali išlaikyti 13 minučių (vidutiniškai maždaug 3 minutes). Bet svarbu ne tiesiog tai. kad žmogus kūdikiui tampa įdomesnis negu visa kita. Pats bendravimas su suaugusiuoju, užuot buvęs paprastas ,suvokimas”, pamažu pasidaro aktyvus. Stebėdami šešių mėnesių kūdikį, net specialiai neskaičiuodami lengvai įsitikinsite, kaip staigiai padaugėjo į jus nukreiptų jo gestų.
Suaugusiojo ir kūdikio savitarpio santykiai pirmaisiais metais darosi vis sudėtingesni. Jau nuo ketvirto mėnesio mažiukas pradeda skirti suaugusiuosius pirmiausia savo motiną, o apie 6-8 ménesį – artimuosius ir svetimus. Prieikite prie 3-4 mėnesių kūdikio ir imkite jį švelniai šne-kinti- jis pagyvės ir nusišypsos. Kas kita su 5-6 mėnesių kūdikiu. Šis iš karto nesišypso pirmiausia akylai į jus įsižiūrės, o jau tada pasielgs pareinamai nuo to ar jam patikote ar nepatikote: nusišypsos, nusigręš arba balsu pravirks.
Kartu didėja prieraišumas motinai, jį prižiūrintiems žmonėms – matydamas, savo džiaugsmą reiškia vis aiškiau. Antrą pusmetį vaikas stebi savo regėjimo lauke esančius suaugusiuosius ir vaikus. Maždaug nuo aštuonių mėnesių jis pradeda su suaugusiaisiais žaisti – jį apimantis džiaugsmas ir žvalumas iš pradžių susijęs grynai su suaugusiuoju, ir tik po kurio laiko mažajam malonus darosi pats žaidimas.
