Žinia, kad Džakobas Rotšildas ir Džeimsas Goldsmitas veiks kartu, sustingdė kraują pasaulio biržose. Daug kas prisiminė jų sėkmingą veiklą 9-ojo dešimtmečio viduryje. Goldsmito ir Rogildų, kuriuos palaiko “Fiat” koncerno prezidentas Džovanis Anjelis, labiausiai bijo JAV korporacijos. Jų šeimininkai jau pastebėjo, kad pasaulyje mažėja įtakos sfera. Ir nelabai apsiriko.
Netrukus Džakobas ir Džeimsas Goldsmitas pasiūlė 13 milijardų svarų už korporacjos “BAT Industries” akcijas. Taigi, Goldsmitui nutarus, kad pats laikas nukreipti akis į Europą, Džakobas Rogildas vėl tapo jo puikiu partneriu. įsižeides Džakobas norėjo sukurti banką, pajėgų konkuruoti su “N.M.Rothschild”. Sekėsi jam neblogai. Netrukus šis finansininkas ėmė kontroliuoti prekybini banką Čaterhauze. Bet jo ambicijos dar nebuvo patenkintos — jis siekė kontroliuoti visus prekybinius bankus.
Kodėl jam nepasisekė to padaryti iki šiol paslaptis. Po kelių mėnesių ketvirtajam lordui teko parduoti 25 procentus įgytą akcijų, o visą savo veiklą iš Čaterhauzo perkelti į “Škotijos karališkąji banką”. Bet neteisūs tie, kurie sakė, kad Džakobas, nutaręs būti nepriklausomas nuo kitų Rotšildų, pralaimėjo. Padaręs klaidingą žingsni jis tuoj pat. Daugiau klaidų nebebuvo. Jis moka daryti pinigus, Vien pardavęs savo dalį “Hambro Life” sugebėjo uždirbti 40 milijonų svarų. Taigi Džakobas apsigimes bankininkas ir moka tęsti šeimos, dar XV amžiuje susiformąvusios Frankfurte prie Maino, tradicijas. Kita Džakobo aistra menas.
Šiam savo pomėgiui jis skiria vis daugiau dėmesio. 1985 metais jis tapo Nacionalinės galerijos rėmėją tarybos pirmininku ir ėmė energingai rūpintis Britanijos nacionaliniu turtu. Džakobo vadovavimo stilius labai skyrėsi nuo jo pirmtakų, bet užmojai ir atliktų darbą apimtis buvo tokie, kad net princas Čarlzas jį pagyrė. Nacionalinės galerijos direktoriumi jis paskyrė žurnalistą Nylą Makgregorą, kuris sugebėjo įtraukti į tą darbą daug profesionalų.
Kaip tik triukšmas dėl visų šių permainų nutilo, Džakobas atsidavė savo pirmai meilei XVIII ir XIX amžiaus britų tapybai. Ne mažiau už meną ketvirtasis lordas Rogiklas mėgsta augalus ir sodus. Toki pat pomėgi turi ir jo konkurentas pusbrolis Evelinas. Bet jei Evelinas tapo tipišku kaimo džentelmenu, tai Džakobas puikiai supranta, kad susidomėjimas botanika turi buti paremtas finansiniais investavimais. Nusipirkęs Kliftono medelyną genialusis bankininkas jį pavertė rojaus kampeliu.
Prieš dvejus metus mirė Džakobo teta Dorotė, palikusi jam dvarą, kurio vertė 93 milijonai svarų. Palikimo mokesčiai turėjo būti didžiuliai, todėl Džakobas sugalvojo genialų planą. Jis nutarė įtikinti vyriausybę, kad leistų jam nupirkti XIX amžiaus italų skulptoriaus Kanovos šedevrą “Trys gracijos” ir atiduoti jį valstybei vietoj nustatytų palikimo mokesčių.
Vasarą šia genialia idėja pasinaudojo ir baronas Edmonas de Rotšildas Prancūzijos Rotšildų bankininkų imperijos galva. Nenorėdamas mokėti paveldėjimo mokesčių jis padovanojo Prancūzijos vyriausybei meno kūrinių kolekciją. Ši kolekcija, kurią įėjo XVIII amžiaus dailininkų Vato ir Fragonaro drobės bei Liudviko XV meilužei madam de Pompadur priklausę baldai, buvo eksponuota Luvre.
Finansų ministerija kukliai nutylėjo, kokią sumą turėjo sudaryti paveldėjimo mokesčiai. žinoma tik, kad tai būtų buvę daug milijonų frankų. Džakobas Rogildas nemėgsta uždaro gyvenimo. Jis stengiasi būti dėmesio centre, mielai dalyvauja įvairiuose priėmimuose. Bet tereikia užduoti net patį nekalčiausią klausimą apie Džakobo asmeninį arba šeimos gyvenimą, ir jis virsta nepralaužiamu ledkalniu.
Vienas senas šios šeimos pažįstamas kartą pasakė: “Kaip visos senos Europos šeimos, Rotšildai moka saugoti savo šeimos paslaptis. Tad nedarykite klaidos. Džakobas — tikras Rotčildas”.
