Nepalankios oro sąlygos ne tik sužlugdė Lietuvos sodininkų siekius sulaukti gausaus obuolių derliaus, bet ir padarė neigiamą įtaką Vokietijos numatomam maždaug 555 tūkst. Tai yra didžiausias vieno mylimiausių vaisių gamybos nuosmukis nuo 1991 m. Nelaikas šalnas gėlių žydėjimo sezono piko metu nusiaubė ne tik vaismedžius Vokietijoje, bet ir kitas Europos tautas. Be to, dėl žalingo vasaros liūčių ir krušos poveikio tam tikruose regionuose buvo sunaikinami vaisiai.
Remiantis ekspertų analize, numatomas obuolių derlius 28 šalyse, sudarančiose Europos Sąjungą, šiais metais iš viso sieks 9,343 mln.
Lietuvoje didelio obuolių derliaus taip pat nenumatoma. Šiemet ponas Zaremba iš savo 3 hektarų vidutinio dydžio sodo planuoja surinkti apie 15-20 tonų. „Šis derlius, palyginti su praėjusiais metais, gerokai mažesnis“, – tvirtina įgudęs sodininkas. Sumažėjusią produkciją iš dalies galima paaiškinti tam, kad sode nėra tam tikrų obelų ir kai kurios obelų veislės, kurios atsisako duoti vaisių, nebendradarbiauja. Prognozuojama, kad vienas obuolys, nepaisant jo matmenų, turėtų duoti nuo 50 iki 100 kilogramų obuolių.
Pašnekovo teigimu, Lietuvoje mažėja obuolių populiarumas, ypač vizualiai mažiau patrauklūs, ekologiškai užauginti ar išskirtinės kokybės obuoliai. Todėl šios rūšies obuolių parduotuvėse neturėtų trūkti. Tai daugiausia lemia didelė nepriekaištingai atrodančių obuolių pasiūla iš kaimyninės Lenkijos, kuri sudaro didžiausią obuolių produkciją tarp visų ES šalių (apie 28,7 proc. viso ES derliaus). Sodininkas atvirai prisipažįsta neturintis palankių santykių su lenkais ir atvirai išreiškia vis didesnį nusivylimą lietuvių pomėgiais, kurie pirmenybę teikia sveikiems ir patraukliems obuoliams ar egzotiškiems vaisiams iš užsienio, o ne remia vietinę produkciją, kuri gali būti netobula dėl kirminų užkrėtimo. .
Ar gali būti, kad chemikalai nereikalingi?
Remiantis J. Zarembos pastebėjimais, ekologiškų obuolių pardavimas yra iššūkis, dėl kurio vyrauja jų pavertimas sultimis. Šiuo metu Lietuvoje tiek ekologinio, tiek tradicinio ūkininkavimo produkcijos savikaina išlieka lygiavertė, todėl nepavyksta paskatinti ekologiškai auginamų sodų plėtros.
Ūkininkas tvirtai tiki, kad obuolius galima auginti nepasikliaujant augalų apsaugos chemikalais, kurie dažniausiai naudojami didelės apimties žemės ūkio operacijose. Paprastai šios cheminės medžiagos naudojamos obelims kas dvi savaites per visą auginimo sezoną, iš viso apytiksliai 20 ar daugiau kartų. Priešingai, ponas Zaremba, žinomas kaip išskirtinai aukštos kokybės obuolių auginimas, taiko kitokį požiūrį. Pavasarį ir rudenį jis naudoja didelės koncentracijos karbamidą, o vasarą tik du kartus naudoja chemikalus kovai su ligomis ir kenkėjais. Sodininkas pabrėžia, kad didelės koncentracijos karbamidas tarnauja ne tik kaip azoto šaltinis; taip pat išnaikina grybų sporas ir amarų lervas, sustiprindamas įgimtą vaismedžių gebėjimą apsiginti nuo įvairių kenkėjų.
Dėl gausių kritulių P. Zarembos obelys, auginamos molingoje dirvoje, šiemet susiduria su didesniais iššūkiais. Atsižvelgiant į nepastovią ir įvairiapusį klimatą, jų nepalanki padėtis išlieka nepavojinga purškimo būdu: tinkamo momento pasirinkimas buvo sunkus, o vėlesni krituliai dažnai panaikindavo numatomą poveikį.
Prognozės pasitvirtino, nes obuoliais apaugusios šakos lieka nenulūžusios.
Augalas be lapijos.
Nepaisant sudėtingų aplinkybių, su kuriomis šiais metais susidūrė sodininkai, optimizmas dėl kitų metų perspektyvų išlieka nepakitęs. Šiuo metu tinkamas metas pradėti obelų sodinimą. Vadovaujantis ūkininkų patarimais, šiuos medžius geriausia sodinti, kai dėl nušalimo nudžiūvo lapai. Nors ovalitus galima sodinti anksčiau, būtina nugenėti lapus, kad būtų užtikrinta, jog gyvybiškai svarbūs ištekliai, tokie kaip drėgmė ir maistinės medžiagos, nebūtų išeikvoti siekiant išlaikyti jų egzistavimą, o būtų skirti medžio augimui skatinti. Esant palankioms sąlygoms, žinoma, kad obelys įsišaknija maždaug per vieną savaitę.
Ponas Zaremba savo sode ketina atsodinti dalį obelų, nes šiemet nuvysta daug vaismedžių, galbūt dėl pernelyg drėgnos vasaros. Obelis klesti įvairiuose dirvožemio tipuose, išskyrus gilų smėlį ir sunkų molį. Ypač gerai žydi puriuose ir pakankamai drėgnuose priemoliuose. Nors obelis gali augti smėlėtoje dirvoje, dėl drėgmės trūkumo nyksta pumpurai ir vystosi mažesni vaisiai. Silpnai rūgštus dirvožemis yra palankiausias jo augimui.
Ponas Zaremba tikina asmeniškai auginsiantis kruopščiai patikrintas ir pagrįstas obuolių veisles, o pradedantiesiems sodininkams duoda protingų patarimų, kaip išmintingai pasirinkti norimą obuolių pasirinkimą. Pašnekovo rekomendacija, be antoninių ar analogiškų obelų rūšių, garsėjančių tokių obuolių auginimu, patartina sodinti vieną ankstyvos veislės obelį, kelias vidutinio ankstyvumo veisles, kurios duoda vaisius iki Naujųjų metų atėjimo. .
Patyrusio sodininko teigimu, žemaūgių obelų veislių sodinti nepatartina. Šios konkrečios obelys klesti dirvoje, kurioje gausu maistinių medžiagų, o bręsdamos paprastai duoda gausų derlių. Tačiau ši iš pažiūros palanki savybė turi didelį trūkumą. Dėl savo silpnos šaknų sistemos žemaūgės obelys yra linkusios apvirsti dėl gausaus derliaus svorio, todėl atraminių kuolų naudojimas tampa neveiksmingas. P. Zaremba siūlo alternatyvų sprendimą, pasisako už vidutinio dydžio vaismedžių auginimą. Šie medžiai gali pasigirti tvirtais kamienais, galinčiais prisitaikyti prie gausaus obelų augimo, nerizikuojant nulūžti šakoms.
Sodininko vertinimu, iš labiausiai kantrybės jo sode pasižymėjusių obelų veislių yra ‘Sinap Orlovskij’, ‘Štaris’, ‘Florina’, ‘Sportan’, ‘Red Aroma’, ‘Auksis’ ir kt.
J. Zarembos sode auginamos obuolių veislės pasižymi išskirtiniu kantrybės lygiu.
“Sinap Orlovsky” yra Rusijoje sukurta žieminių obelų veislė. Dideli (160-180 g) vaisiai, turintys daugiau rūgštingumo. Derlius nuimamas rugsėjo pabaigoje ir saugomas nuo kovo iki balandžio mėn. Šios veislės obuoliai pradeda derėti vidutiniškai anksti, o derlius sparčiai didėja. Kasmet vaisiai sunoksta gausiai. Vaismedžiai stipraus augimo, laja plati, rutuliška, vidutinio tankumo, besidriekianti. „Synap Orlovsky“ yra kryžmadulkė veislė, žydi pakankamai anksti ir gerai apdulkinama kitų tuo pačiu metu žydinčių obelų žiedadulkėmis. Nors ištverminga žiemą, retai suserga šašų ar žievės ligomis.
‘Štaris’ veislė pasižymi vidutiniu produktyvumu. Vaisiai, kurie subręsta rugsėjo pabaigoje, yra didesni nei vidutiniai, o saldumo ir aitrumo pusiausvyra yra nuostabi. Be to, jie visiškai neturi dėmių. Šių vaisių odelė demonstruoja kerintį žalsvai geltonų atspalvių derinį, kurį papildo stulbinantis tamsiai raudonas kailis, apimantis beveik visą paviršių. Kalbant apie pačius vaismedžius, jie dažniausiai būna vidutinio ir aukšto ūgio, pasižymintys tankiais vainikais.
‘Florina’ veislės nokimo procesas prasideda ankstyvoje stadijoje, kartu sparčiai auga derlius. Vaisiai yra vidutinio dydžio, geltonai žalios spalvos oda su vyraujančiu raudonu atspalviu. Kalbant apie patvarumą žiemai, ši veislė pasižymi vidutiniu atsparumu ir aukštu ūgiu bei plačiu vainiku.
„Raudonojo aromato“ vaisiai renkami nuo rugsėjo vidurio iki spalio pradžios, pasižymintys puikiais skonio profiliais, kurie yra ir aromatingi, ir subalansuoti su nuostabiu saldumo ir rūgštumo deriniu. Be to, šie vaisiai pasižymi išskirtiniu sultingumu. Patys vaismedžiai pasižymi tvirtu augimu ir yra nepaprastai atsparūs šaltai temperatūrai, taip pat pasižymi dideliu atsparumu įvairioms ligoms.
Prognozės pasitvirtino, nes obelų šakos lieka nepažeistos ir nepažeistos. Veislė „Golden“ pasižymi pagirtinu sugebėjimu nokti gana ankstyvoje stadijoje ir pasižymi nepaprastai dideliu produktyvumu.
‘Auksis’ – rudeninė arba ankstyvoji Lietuvoje išvesta veislė. Derėti pradeda gana anksti, būna labai derlingi, o vaismedžiai vaisius veda kasmet. Obuoliai – Stambesni nei vidutiniai (119g), saldžiarūgščiai, labai skanūs. Jie skinami rugsėjo viduryje ir išsilaiko iki sausio vidurio. Labai atsparus žiemai, šiek tiek atsparus raupams ir vėžiui, nepažeidžiamas miltligės.
‘Spartan’ veislė, kilusi iš Kanados, yra labai produktyvi veislė. Jo vaisiai paprastai renkami rugsėjo pabaigoje ir turi įspūdingą galiojimo laiką, trunkantį iki balandžio vidurio. „Spartan“ veislė, garsėjanti nuostabiu saldumo ir aštrumo balansu, taip pat gali pasigirti maloniu aromatu. Nors jis yra vidutiniškai jautrus nedidelėms ligoms, jis klesti atšiauriomis žiemos sąlygomis ir pasižymi puikiu atsparumu.
Metodas, kuriuo ponas Zaremba augina obelį.
1. Pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą atstumą tarp medžių. Jas lemia obelų poskiepio ir veislės derinys. Vidutinio dydžio obelys sodinamos kas 3-4 m, aukštaūgės – kas 4-5 m, pusiau žemaūgės – kas 2-3 m, žemaūgės – kas 1-2 metus.
2. Labai svarbus tinkamas sodinimo gylis. Ji neturėtų būti per didelė – užteks pusės kastuvo gylio skylutės. Sodinant įsitikinkite, kad visos šaknys telpa į duobutę. Nelabai platioje duobėje pasodintos obels šaknys gali lengviau ieškoti maisto medžiagų.
3. Į sodinimo duobę galima įmaišyti komposto ar durpių, įberti azoto, fosforo ir kalio trąšų. Nerekomenduojama naudoti trąšų, ypač šviežių, nes gali nudeginti šaknis. Taip pat mulčiuotą dirvą galite pabarstyti keliomis saujomis mineralinių trąšų. Lapų pageltimas vasaros pabaigoje rodo, kad jūsų obelėje trūksta maistinių medžiagų.
4. Pasodintus medžius reikia laistyti, net jei žemė drėgna. Vanduo gali supurenti dirvą ir gerai priderinti prie sodinukų šaknų, kad vaismedžiai geriau įsišaknytų.
5. Įšalus žemei rudenį pasodintoms obelims, apie 50 cm spinduliu aplink kamieną 5-10 cm storio sluoksniu reikia uždengti durpes, kompostą ar perpuvusį mėšlą.
6. Rudenį pasodintus medžius genėti galima tik pavasarį. Dygiančius medžius galima genėti visą sezoną, nes nauji ūgliai eikvoja maistines medžiagas ir užstoja šviesą vaisiams augti. Nuolat genimos obelys užaugina didesnius, gražesnius vaisius.
