Be amerikiečių ir japonų, pasipuikuoti meno šedevrais vis labiau linkę ir Šiaurės Europos, Kanados bei Belgijos turtuoliai. Na o labiausiai kenčia Italija. Juk šioje šalyje — 40 procentų pasaulio kultūros palikimo. Italijos turtai tikrai nesuskaičiuojami. Toje šalyje yra 150 milijonų meno kūrinių ir namų apyvokos daiktų, turinčių meninę bei istorinę vertę.
Ir šie milijonai iki šiol neįtraukti į katalogus (suregistruoti tik 5 milijonai), nors jų bendra vertė beveik trilijonas dolerių. Tad Italijos bažnyčios ir vilos — tikra aukso gysla nusikaltėliams. Ypač kenčia bažnyčios. Štai Neapolio Santa Marijos dela Gracijos bažnyčią nusikaltėliai apvaginėjo palaipsniui, neskubėdami. Pirmiausia išnešė 14 metrų ilgio medinius turėklus, po to — marmuro kolonas. Paskui atėjo bronzinių vartų eilė.
Šventieji tėvai manė, kad tai jau viskas. Bet jie apsiriko. Vagys dar nuėmė keletą antkapių, įsidėdami į kišenę ir po jais palaidotų aristokratų brangenybes. Viską apvainikavo altoriaus vagystė. Neapolyje jau seniai veikia meno kūrinių vagių mokykla. Kartą jos klausytojai su sunkvežimiu ir pakeliamuoju kranu atvažiavo prie mažo miestelio bažnyčios. Deja, periferijoje bažnyčios beveik nesaugomos. Bažnyčių tarnai taip pat nepasižymi akylumu. Štai vienas kunigas tik tada pastebėjo, kad jo bažnyčia apvogta, kai karabinieriai grąžino pagrobtą paveikslą.
Vagis jo vietoje buvo pakabinęs į rėmus įdėtą kažkokį manifestą. Tad nenuostabu, kad tik 1989 metais Italijoje pavogta 12 270 meno kūrinių. Didžioji jų dalis iškeliavo į užsieni. Ypač dosnos įvairiomis machinacijomis įsigiję kapitalą biznieriai. Dėl kainos jie niekada nesideri, o kartais ir per daug nesidrovėdami pateikia užsakymus. Todėl kai vieną nakti Vinčensos miestelyje dingo trys XVI amžiaus statulos, policijos komisaras iš karto pasakė: “Tai vagystė pagal užsakymą. Dabar statulos tikriausiai papuoš kokio nors turtuolio vilos parką”. Tik privačiam kolekcionieriui buvo galima parduoti ir laimikį iš archeologinio muziejaus Herkulane.
240 daiktų statulų, aukso ir sidabro dirbinių, monetų – papildė užjūrio kolekcijas. Solidžių antikvariatų savininkai niekada neperka vogto daikto jiems jų firmos reputacija brangesnė. Bet vogtais laikomi tik tie meno kūriniai, kurie užregistruoti kataloguose. Jei tai nepadaryta — įstatymas bejėgis. Pavyzdžiui, iš jūros dugno netoli Fano miesto lobių ieškotojų iškeltas Lizipo atletas buvo išvežtas Šveicariją, o po to pateko jau mirusio milijardieriaus Polio Gečio muziejų.
Ten pat atsidūrė ir prie Sicilijos rasta Afroditės statula. Garsiu tarptautinio aukciono tapo paslaptingas Seuzo servizo pasirodymas. Šis ketvirtame amžiuje pagamintas sidabro servizas susideda iš 14 dalių: ornamentais papuoštų taurių, Asočių, kaušų, lėkščių. Ant vieno indo yra lotyniškas užrašas: “Tegul šie Seuzo indai tau tarnauja daug metų ir lieka tavo palikuonims”.
Istorikai iki šiol negali atsakyti, kas buvo tas Seuzas, o jau keturios šalys, anksčiau jusios į Romos imperijos sudėti, Libanas, Vengrija, Rumunija ir Jugoslavija – pareiškė į ji savo teises. Dabartinis servizo savininkas lordas Northemptonas jį ruošiasi parduoti aukcione. Tiesa, servizo dokumentų šeimininkas neturi, nes jų neturėjo ir šveicaras Raineris Šeitsas, iš kurio indai buvo nupirkti. Todėl nė vienas muziejus ir nesutiko pirkti iš lordo servizą.
Policijos nuomone, šis servizas — tai tik aisbergo viršūnė. Kontrabanda meno kūriniais pasiekė jau tokį mastą, kad atsidūrė trečioje vietoje po prekybos narkotikais ir ginklais. Jos metinė apyvarta sudaro dešimtis milijardų dolerių. Vertybės iškeliauja ne tik iš Italijos. Britanijos muziejų asociacijos pirmininkas Piteris Boilanas laikraštyje “The Guardian” pasakoja, kad pats matė, kaip du tipai su Šanchajaus muziejaus katalogais šmirinėjo simpoziume tarp kolekcionierių ir siūlė jiems išsirinkti vieną ar kitą
Suprantamas brito susirūpinimas. Iš šios šalies kasmet be pėdsakų dingsta 5 tūkstančiai meno kūrinių. Barbariškai plėšiamas majų palikimas Gvatemaloje, o Prancūzijoje begėdiškai švarinamos pilys.