Vagių veiklos ratas didelis — nuo eilinės vagystės iki sensacingo apiplėšimo. Straipsnio pradžioje minėta Bari statulėlė buvo tik labai maža dalis grobio, kuri susišlavė nusikaltėlių prancūzų bei italų gauja, ypač energingai “dirbusi” 1985 —1986 metais. Nusikaltėliai apšvarino 250 Prancūzijos pilių. Bendra pavogtų daiktų vertė — 200 milijonų frankų. Ši gauja buvo taip gerai organizuota ir veikė taip darniai, kad nustebino ir patyrusius policininkus. apiplėštos pilies alėjoje rado keletą itališkų cigarečių nuorūkų.
Policininkai buvo ne iš kelmo spirti. Jie iš karto pasuko teisingu keliu. Beliko tik nusikaltėlius susekti ir išnarplioti visą nusikaltimų kamuolį. Pasirodė, kad pilis didžiulė organizacija, teisingiau būtų sakyti, dvi organizacijos: viena — Italijoje, o kita — Prancūzijoje, kurios veikė kartu. Italijoje 15 antikvarų, turėjusių savo parduotuves Turine ir kituose Šiaurės Italijos miestuose, supirkdavo vogtus daiktus. Be to, patys kruopščiai parengdavo apiplėšimų planus.
Vienas žmogus buvo atsakingas už numatytos operacijos materialinį bei techninį aprūpinimą, o du žmonės, lankydamiesi pilyse, apžiūrėdavo, kokius kilimus, paveikslus, baldus ir laikrodžius verta pavogti. Jie turėjo sudarę puikią kartoteką. Aptarusi planą gauja samdydavo vietinius vagis, ir operacijai pasisekus kiekvienas narys gaudavo po du milijonus lyrų. Tokį nesudėtingą darbeli paprastai per dvi dienas atlikdavo 4 vagys.
Vieni atvažiuodavo automobiliu, kiti — furgonu. Mašinos, žinoma, būdavo su Italijos numeriais. Per dvi valandas furgoną būdavo sukraunami visi numatyti daiktai, kuriuos nuveždavo prancūzui Maksui Lanfranko. Šis žmogus turėjo savo parduotuves Antibe ir Monte Karle, o pavogti daiktai buvo slepiami jo viloje arba požeminės mašinų stovėjimo aikštelės bokse. Tuo italų vagių darbas baigdavosi, o prancūzų — prasidėdavo.
Pasamdyti sunkvežimiai su suklastotais dokumentais nuveždavo krovini į muitinę Nicoje. Formalumai muitinėje būdavo atliekami greitai. Sunkvežimius paprastai vairuodavo bedarbiai, kurie už kelione gaudavo po 2 tūkstančius frankų. Dalis pavogtų daiktų būdavo oficialiai parduodami Italijoje, kitkas — griždavo į Prancūziją, tik atveždavo juos jau kiti žmonės.
Nusikaltėliai laikėsi nerašytos taisyklės: Italijoje pavogtas vertybes parduodavo Prancūzjoje ir atvirkščiai. Turino antikvarai palaikė Neapolyje ir Palerme ryšius su žmonėmis, vadinančiais save padėvėtų daiktų pardavėjais, o iš tikrųjų turinčiais tvirtus ryšius su mafija. “Skylėta muitinė” — niekam ne naujiena. Pilių plėšimo gaujos nariai nurodė pavardes tų prancūzų ir italų muitininkų, kurie žinojo, kada reikia užsimerkti.
Laikraštis “Le Monde” rašo, kad prekiautojai vogtais meno kūriniais jau sukūrė tą vieningą rinką, į kurią pereiti Vakarų Europa planuoja tik 1992 metais. Prancūzų žandarai suėmė ir čigonų gaują, penkerius metus veikusią šalies rytuose. Gaujos nariai dirbo labai išradingai ir gyveno kaip viena šeima, o turtą slėpdavo jos vadeiva “Maki”.
Čigonai apšvarino 60 namų. Žandarai rado jų sandėlius Lione ir mažuose miesteliuose, kuriuose buvo paslėpta odos dirbinių, senovinių laikrodžių už 35 milijonus frankų. Eidami žygi čigonai paslėpdavo veidus po megztomis kaukėmis, naudodavosi pavogtais automobiliais “Reno-25” arba BMW. Grobį kartais ir Belgijoje.
Patys brangiausi pavogti daiktai, kuriuos lengva atpažino, kruopščiai paslepiami. Tačiau grožėtis pavogtu Renuaro, van Gogo ar Monė paveikslu slaptoje — malonumas menkas, tad vertybės dažnai išparduodamos dalimis arba fragmentais. Kartais už juos pareikalaujama išpirkos. Štai už tris van Gogo paveikslus, pavogtus pačioje 1989 metų pabaigoje iš didelio olandų muziejaus, plėšikai pareikalavo didžiulės pinigų sumos. Bet tąsyk viskas baigėsi laimingai — policija sulaikė nusikaltėlius.
Deja, iki šiol nežinomas kitų dviejų van Gogo drobių, pavogtų iš Olandijos miestelio Den Boscho muziejaus, likimas, nors specialistai mano, kad už jas taip pat bus pareikalauta išpirkos. Kai Paryžiuje buvo surengta 1,5 takstančio vogtų vertybių, kurias pavyko surasti policijai, nuotraukų ekspozicija, žmonės ją tiesiog gulte apgulė. Lankytojai tikėjosi pamatyti iš jų pavogtus daiktus. Deja, pasisekė nedaugeliui.
Blogiausia, kad dauguma savininkų nepasirūpino aprašyti ar bent nufotografuoti savo kūrini, kai kurie net patys yra prastai susipažinę su šeimos palikimu. Provincijos muziejuose taip pat retai atliekama inventorizacija, turimos vertybės neapdraudžiamos, nes reikia mokėti dideles sumas. Taisyti padėti bando policija, tiesa, ją domina tik pražuvusios vertybės. žurnalas “Paris Match” praneša, kad 1990 metais Prancūzijos vidaus reikalų ministerija kartu su Kultūros ministerija išleido katalogą, kurį įtraukė 167 paveikslus ir piešinius, pavogtus iš šalies muziejų per dešimt metų. Jų vertė — 550 milijonų frankų.
Policija labai dažnai konstatuoja, kad saugumo priemonės neprilygsta įsilaužėlių meistriškumui. O kartais jo visai ir nereikia. Štai Šagalo, Brako paveikslai buvo pavogti muziejų darbo metu. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes jie ka-bojo ant paprasčiausio kabliuko. Prancūzijoje per 50 metų tokiu badu buvo pavogta 12 tūkstančių meno nors šios šalies policija tikrai nesėdi rankas sudėjusi. 1975 metais buvo įkurta Kovos su meno vogimu centrinė valdyba.
Ji kaip tik ir surengė minėtą parodą. Jai priklauso 25 specialiai apmokyti, kuriems vadovauja komisaras ir jo padėjėjas. Vien 1987 metais šios valdybos žmonės ištyrė 1933 vagystes 49 muziejuose, 37 galerijose, 43 parduotuvėse, 93 kultūros įstaigose, 82 pilyse, 955 namuose ir 674 butuose. Tai bent aktyvumas! Panaši organizacija veiIda Romoje. Jai priklauso 90 karabinierių. Jie sugebėjo surasti iš Neapolio muziejaus pavogtą V a.pr.m.e. Apolono statulą. Nusikaltėliams taip ir nepavyko ją išvežti į užsienį, nors “Apoloną” už milijardą lyrų jau buvo nusipirkęs šveicarų kolekcionierius.
Pavyko suimti ir Kalabrijos nusikaltėlių gaują. Už grotų atsidūrė 200 žmonių. Specialiai apmokyti policininkai jau grąžino tėvynę daugiau kaip 33 tūkstančius paveikslų, 35 tūkstančius archeologinių radinių, 30 tūkstančių įvairių kitų daiktų. Tačiau ką gali padaryti net patys uoliausi policininkai prieš šioje šalyje klestinčią prekybą meno kūriniais? Ne veltui užsieniečiai juokauja, kad joje šuns be dokumentų nenusipirksi, o meno kūrini — prašau.
Niekas nepaprašys jokio dokumento. Pakaks pasakyti, kad nusipirkote iš žmogaus, neseniai gavusio palikimą. Vagys nesnaudžia. Jie stebėtinai gerai žino, kam mirdamas senelis paliko senovinį laikrodį, kam — kitas šeimos brangenybes, o kas atsitiktinai mugėje nusipirko paveiksIą. Be to, vagys turi sąrašus adresų, kuriais pasinaudoję realizuoja vogtas vertybes.
Bausmės nusikaltėlių negąsdina, nes nelabai didelės. Štai Prancūzijoje baudžiama kalėjimu nuo trijų mėnesių iki trejų metų. Tiesa, baudos kiek didesnės — nuo 10 tūkstančių iki 2,5 milijono frankų. Tad avantiūristų ir lengvo uždarbio mėgėjų nepritrūksta. Ir šie sukčiai klestės tol, kol atsiras perkančių brangius daiktus žmonių, kuriems nusispjauti vogtas jis ar ne.
