Sliekai sunaudoja irstančias augalines medžiagas, sukuria tunelius dirvožemyje, gerina oro ir vandens cirkuliaciją ir savo ekskrementais prisideda prie dirvožemio derlingumo.
Paprastai teigiama, kad didžiulis sliekų indėlis nusipelno dėkingumo už gausų grožį ir gausų derlių, stebimą pasaulinėje botanikos srityje. Tačiau ar tikrai galime visus šiuos rezultatus priskirti jų buvimui?
Mokslininkai yra neabejotinai įsitikinę, kad sliekų nebuvimas neabejotinai pakeistų pačią mūsų planetos struktūrą. Nors pripažįstama, kad augalams reikia papildomų svarbių tręšimo veiksnių, sliekai neabejotinai atlieka pagrindinį vaidmenį šiame procese. Veikdami kaip smulkūs kultivatoriai, jie stropiai vėdina, praturtina ir valo dirvą, taip kurdami aplinką, palankią augalų klestėjimui.
Dirvožemio kokybės ženklas
Sliekai, kurie priskiriami žiedinių kirmėlių rūšims, gyvena viršutiniame dirvožemio sluoksnyje ir pasižymi įkasimo elgesiu, kuris gali išsiplėsti iki 10 cm gylio. Lietuvoje aptinkama apie 15 skirtingų sliekų rūšių, daugiausia pievose, kultūrinėse ganyklose ir retai apaugusiose miškingose vietovėse. Vienas kubinis metras dirvožemio gali išlaikyti nuo 20 iki 400 sliekų. Šie organizmai vaidina lemiamą vaidmenį ekosistemoje vartodami pūvančias augalines medžiagas, gerindami dirvožemio aeraciją ir vandens judėjimą per savo įkasimo veiklą ir savo ekskrementais didindami dirvožemio derlingumą. Pažymėtina, kad agronomai pabrėžia teigiamą koreliaciją tarp sliekų gausos ir derliaus, todėl ekologiniai ūkininkai skatina aktyviai saugoti sliekų populiacijas savo dirvožemyje.
Jie suvartoja kiekį, atitinkantį jų pačių kūno masę.
Sliekų virškinimo sistema efektyviai apdoroja maistą, todėl augalai lengvai pasisavina maistines medžiagas. Todėl sliekų vaidmuo maisto grandinėje yra labai svarbus. Apskaičiuota, kad sliekai kasdien suvalgo savo svorį atitinkantį maisto kiekį – maždaug 1–4 gramus. Maždaug 40–60 procentų šio maisto pasisavinama ir išsiskiria tuštinantis. Virškinimo ir perdirbimo metu sliekai sumaišo pūvančias organines medžiagas su mikroorganizmais ir pirmuoniais, galiausiai praturtindami dirvožemį pridedant mineralų ir naujų organinių junginių. Sliekų sukurti mikrokanalai padeda augalams geriau pasisavinti šias medžiagas. Be to, sliekų virškinimo sultys turi savybę pašalinti kenksmingus mikroorganizmus, taip ne tik patręšdamos ir praturtindamos dirvą, bet ir ją išvalydamos.
Arimo ir cheminių trąšų naudojimas daro žalingą poveikį.
Be to, sliekai yra jautrūs pesticidams ir per dideliam mineralinių trąšų kiekiui. Todėl ekologinio ir biodinaminio ūkininkavimo specialistai renkasi mažiau trikdančius žemės dirbimo būdus, pavyzdžiui, naudoja šakutes ar panašius įrankius dirvai įdirbti. Šie ūkininkai taip pat naudoja „žaliąsias trąšas“, kurios ne tik maitina augalus, bet ir yra puikus sliekų pragyvenimo šaltinis. Natūralu, kad sliekai nemėgsta žmogaus įsikišimo į dirvožemio gyvenimo sritį. Ne kartą buvo pastebėta, kad lauko paukščių pulkas žemės ūkio laukuose linkęs sekti paskui traktorių. Jų susibūrimo priežastis – sliekai, kurie arimo metu iškeliami į paviršių ir yra puikus skanėstas paukščiams. Dėl šio proceso, vadinamo dirvožemio „ravėjimu“, maždaug 10–20 procentų dirvožemio pakyla, o maždaug trečdalis sliekų tampa paukščių plėšrūnų aukomis. Likę sliekai, prieš nusileisdami atgal į žemę, turi ištverti nemažus sunkumus.Plačiai paplitusi nuomonė, kad dirvos arimas rudenį ir pavasarį, intensyvaus sliekų dauginimosi laikotarpiais, ypač kenkia jų populiacijai.
Kokia yra sliekų atsiradimo lietaus metu priežastis?
Sliekai, būdami dirvožemyje gyvenantys organizmai, priklauso nuo išlaikymo, šviesos nebuvimo ir deguonies, gaunamo iš požeminės buveinės. Kritulių metu vanduo prasiskverbia į žemę, užtvindydamas sudėtingą sliekų tunelių tinklą ir sukeldamas pavojų jų gyvybei, nes jiems gresia skendimas. Ši baisi aplinkybė verčia sliekus skubiai pakilti į paviršių, panašiai kaip mūsų instinktas bėgti iš statomo būsto. Deja, jų bandymai pabėgti dažnai atveda į įvairias keblias situacijas, pavyzdžiui, įklimpti į netoliese esančias balas, susidariusias dėl liūties, arba įstrigti iškastose vietose.
Kaip paprastai yra sliekai?
Sliekai turi hermafroditinių savybių, tai reiškia, kad jie turi ir vyriškus, ir moteriškus reprodukcinius organus. Tačiau norint daugintis, jiems reikalingas partneris, su kuriuo keičiasi lytinėmis ląstelėmis per prisilietimą. Kirminai vystosi žiedo formos balne, esančiame priekinėje jų kūno dalyje. Judėdamas kirminas surenka vyriškas ir moteriškas gametas, todėl susidaro nauji embrionai. Vėliau balnas atsiskiria nuo kirmino ir virsta apsauginiu kokonu, galiausiai sukeldamas visiškai susiformavusius ir nepriklausomus kirminus. Įdomu tai, kad vienas kokonas gali duoti nuo 1 iki 7 sliekų, išskirtiniais atvejais net iki 20 palikuonių. Jauni kirminai užauga per 14–20 dienų, subręsta maždaug per 3 mėnesius ir tampa pajėgūs daugintis. Sliekai paprastai nustoja augti sulaukę septynių mėnesių amžiaus ir jų vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 4 metus.
Mėsos kukuliai gali būti virti naudojant kepimo būdą.
Skirtingai nuo Lietuvoje aptinkamų tipiškų sliekų rūšių, raudonieji Kalifornijos sliekai išpopuliarėjo dėl padidėjusio produktyvumo, pagreitėjusio dauginimosi (kokonuose yra žymiai daugiau kiaušinėlių) ir pailgėjusio gyvenimo trukmės iki 16 metų. Šie sliekai Lietuvoje auginami ir jais prekiaujama siekiant padidinti dirvožemio derlingumą ir generuoti biohumusą, todėl jie yra labai paklausūs ekologinių ir biodinaminių ūkių savininkų. Verta paminėti, kad kinai Kalifornijos raudonuosius kirminus naudoja kaip kulinarinį išteklius, deda juos į tokius patiekalus kaip mėsos kukuliai ir kiti skanėstai, nes juose gausu maistinių medžiagų ir jų baltymų kiekis panašus į jautieną.
Įdomūs faktai apie sliekus
Gipslando regione Australijoje gyvena didžiausi planetos sliekai, galintys pasiekti įspūdingą iki 4 metrų ilgį.
Sliekas savo kūne turi skirtingą skaičių skirtingų raumenų, kurių ilgis paprastai yra nuo kelių iki kelių centimetrų, priklausomai nuo rūšies. Šie raumenys atlieka dvejopą paskirtį – cirkuliuoti kirmino kraują ir atlikti širdies vaidmenį suspaudimo būdu. Todėl kartais teigiama, kad sliekai turi penkias širdis.
Sliekai turi puikų gebėjimą atkurti bet kurią kūno dalį, kurią galėjo prarasti, kol ganglijos, kurios yra priekinėje kūno dalyje esantys nerviniai mazgai, lieka nepažeisti.
Sliekai yra labai vertinami kaip puikus maisto šaltinis tarp kiaulių, kurmių ir įvairių paukščių rūšių.
Žiemos sezono metu sliekai pasižymi puikiu gebėjimu pasinerti kelis metrus po paviršiumi, nepaisydami atšiauraus šalčio.
