Vynuogių medžių gyvenimo trukmė siekia dešimtmečius, o kruopščiai prižiūrimi krūmai paprastai klesti maždaug 60–80 metų, o produktyvioje stadijoje kartais net viršija 100–150 metų.
Unikalaus lietuviško sodo lapija puikuojasi gyvai žaliuojančiais vynmedžiais. Tačiau šie augalai, kilę iš pietinių mūsų regiono platumų, dažnai susiduria su dideliais iššūkiais dėl kaprizingų gamtos užgaidų.
Objektas pasižymi žaliuojančiu atspalviu, tačiau neturi galimybės duoti vaisių.
Į mus kreipėsi grupė susirūpinusių skaitytojų, kuriuos suglumino nevaisingų žalių vynmedžių reiškinys. Siekdami išsiaiškinti šį klausimą, paprašėme doc. Dr. Darius Ryliškis, gerbiamas Vilniaus universiteto Botanikos sodo katedros vedėjas, daug laiko ir pastangų skyręs vynmedžių tyrimams.
Asmuo nedelsdamas paklausė: „Ar vynmedžiai pražydo neduodantys vaisių, ar visai nežydėjo? Jei šie augalai pavasarį nežydėjo, gali būti, kad žiemą šakos buvo per daug įšilusios, todėl buvo tik nederlingos žalios šakelės. Jei pernai gerokai apgenėjote vynmedžius, gali būti, kad neliko šakelių, iš kurių galėtų išaugti žiedus duodantys ūgliai, taip neleisdami augalams žydėti. Jei vynmedžiai žydi be vaisių, tai gali būti dėl to, kad jūsų augalas negali apsidulkinti. Norint sėkmingai apdulkinti tam tikras vynmedžių veisles ir jų hibridus, netoliese turi būti kitos vynuogių veislės.
Kokių veiksmų galima imtis, kad ateinančiais metais būtų užaugintos skanios uogos? Tais atvejais, kai esamas vynmedis nuolat neduoda patenkinamų rezultatų, patartina šalia jo įvesti kitą vynmedžių veislę. Tais atvejais, kai žiemos šalčio žala yra akivaizdi, rudens genėjimo metu rekomenduojama pasirinktinai išlaikyti tvirtus ir energingus ūglius, o prieš prasidedant žiemai imantis atsargumo priemonių apsaugoti juos nuo galimo nušalimo.
Vynmedžiai, žinomi dėl savo ilgalaikio buvimo Lietuvoje, buvo auginami kartos. Sovietmečiu klestėjo paplitusi ir atspari veislė „Ivanausko rastinukė“ arba „Alfa“, pasižyminti nepaprastu atsparumu šalčiui ir ligoms. Šios veislės uogos buvo vidutinio dydžio, sferinės, sodriai mėlynos spalvos, idealiai tinkančios skaniems uogienėms ir vynams gaminti.
Nuomonės dėl genėjimo praktikos skiriasi.
Dėl vynmedžių genėjimo laiko šiuo metu nėra bendro sutarimo. Kai kurie pasisako už genėjimą rudenį, kad būtų išnaudota sulos praradimas, kiti tvirtina, kad sulos nutekėjimas nekenkia augalui. Tačiau didesnis rūpestis yra visiškai susilaikyti nuo genėjimo, taip trukdant vynmedžiams atskleisti savo geriausias savybes. Gali būti protinga išlaikyti pusiausvyrą, dalį šakų genint rudenį, o kitą – pavasarį, taip atsižvelgus į abu sezoninius veiksnius.
Vynmedį reikia atsargiai genėti, kad išlaikytų keturias pagrindines šakas. Kiekviena šaka turi būti sudaryta iš patvaraus kamieno arba daugiametės šakos, besitęsiančios nuo žemės iki 10-20 cm ilgio. Iš šio kamieno turėtų iškilti mažesnė šaka, kilusi arčiau žemės, joje turėtų būti du pumpurai. Iš šių pumpurų kitais metais atsiras nauja šaka, vadinama atsinaujinančia šaka. Virš šios atsinaujinančios šakos turėtų būti dar viena šaka su 6-8 praėjusių metų pumpurais, o visos kitos šakos turi būti pašalintos. Atliekant šį kruopštų genėjimo procesą, kadaise buvę masyvūs „lianos“ bus paversti kompaktišku 1,20–1,50 metro aukščio krūmu su keliomis šakelėmis. Šis intensyvus genėjimo būdas sustiprins tikrąjį vaisių skonį.
Jei vynmedžiai nebuvo genėti ilgą laiką, būtina laikytis šios rekomendacijos: pasirinkti du ar tris kamienus vienoje krūmo pusėje ir žymiai sumažinti jų ilgį, tikintis, kad miegantys pumpurai išaugs naujus. ūgliai ateinančiais metais. Po to ta pati procedūra gali būti taikoma ir kitoje krūmo pusėje, todėl tikėtina, kad per dvejus ar trejus metus susiformuos tvarkingos, darnios šakos.
Vynuogių ilgaamžiškumas priklauso nuo to, ar laikomasi esminių gairių, jei jis ilgą laiką buvo nesuaugęs. Pagal šią gairę reikia apgalvotai pasirinkti ir nupjauti du ar tris stiebus, esančius tam tikroje krūmo pusėje, siekiant paskatinti šviežių daigų augimą iš miegančių pumpurų.
Vynmedžių įvairovė
Visame pasaulyje galima rasti įvairių vynmedžių, įskaitant vizualiai įspūdingus egzempliorius, auginamus vyno gamybos tikslais ir tuos, kurie ypač branginami dėl puikių savybių.
Vynmedžiai, kurie yra vienos iš seniausių žiedinių augalų rūšių, daugiausia aptinkami šiauriniame pusrutulyje. Vėlyvojo kreidos periodo (prieš 100–65 milijonus metų) iškastiniai įrodymai atskleidžia jų lapų, ūglių ir sėklų įspaudus. Biblijoje minima, kad pirmasis augalas, pradėtas auginti po Didžiojo potvynio, buvo vynmedis, specialiai Nojaus pasodintas ant Ararato kalno. Šie augalai pasižymi ir laukinėmis, ir kultūrinėmis savybėmis. Kultūriniai vynmedžiai paprastai pasižymi savidulkėmis, o laukiniai vynmedžiai yra dvinamiai, tai reiškia, kad ant skirtingų augalų jie turi atskiras vyriškas ir moteriškas gėles. Šiandien laukinių vynmedžių galima rasti Viduržemio ir Juodosios jūros baseino regionuose. Šios rūšys vaidino svarbų vaidmenį plėtojant kultūrinius vynmedžius Europoje ir Azijoje.
Europos vynmedžiai sugebėjo ištverti atšiaurias ledynmečio sąlygas pietiniuose regionuose ir iki šiol klesti kaip laukinė flora subtropiniame klimate. Šie vynmedžiai pasižymi puikiu gebėjimu atlaikyti šalčius ir ilgą vegetatyvinio augimo periodą. Priešingai, Šiaurės Amerikos vynmedžiams būdingas trumpesnis vegetacijos ciklas ir didelis atsparumas šalčiui.
Identiškas vynmedis išliks visą gyvenimą, iliustruodamas A. Gailiūno naujovių blizgesį su gerbiamąja „Gailiūno šašla“ veisle.
Vynmedžių buvimas Lietuvoje rodo klestinčią vynuogininkystės pramonę regione.
Vynmedžiai Lietuvoje turi ilgą auginimo istoriją, ypač sovietmečiu, kai vyraujanti veislė buvo žinoma kaip „Ivanauskas rastinukė“ arba „Alfa“. Ši šalčiui ir ligoms atspari veislė užaugino vidutinio dydžio apskritas tamsiai mėlynas uogas, kurios puikiai tiko uogienėms ir vynui gaminti. Jis pavadintas jį atradusio ir Lietuvai pristačiusio akademiko Tado Ivanausko vardu. Veislė “Ivanauskas rastinukė” yra savidulkė, tvirta, labai derlinga. Vynmedžiai paprastai žydi apie birželio 10 d., o uogos sunoksta maždaug po 130–135 dienų, apie rugsėjo 15 d., gegužės pradžioje išsprogus pumpurams.
Šiuo metu vynuogių augintojai demonstruoja norą priimti alternatyvias vynuogių veisles. Nors pirmenybė išlieka lietuviškoms vynuogėms, verta paminėti, kad mūsų šalis turi potencialo auginti latviškas, baltarusiškas ir net kai kurias rusiškas, kanadietiškas ir amerikietiškas vynuogių veisles.
Nemažai veislių išvedė garsus vyndarys Antanas Gailiūnas. Jo išvestos veislės labai ištvermingos, ankstyvos, o šių veislių vynuogės tikrai skanios. Vienos geriausių A. Gailiūno sukurtų veislių – „Gailiūnas Šašla“, „Liepsna“, „Juvendana“, „Svaya“, „Sele“, „Stella“.
Pagal vynuogių nokimo laikotarpį Lietuvoje vynuogių veislės skirstomos į atskiras grupes: labai ankstyvas (kai uogos pilnai sunoksta nuo rugpjūčio vidurio), priešlaikines (paprastai iki rugsėjo 1 d.), vidutiniškai ankstyvas (noksta iki rugsėjo vidurio) ir vėlai (noksta iki rugsėjo pabaigos). Iš šių veislių vyno išgauti vyną, kurį sudaro daugiausia desertinės vynuogės, yra sudėtinga dėl putlių uogų ir minimalaus sulčių praradimo spaudžiant.
Gailiunas sukura veislė “Lieksna” pasižymi nepaprastu gebėjimu ištverti visą gyvenimą.
Kokie žingsniai būtini norint įkurti sėkmingą vynuogyną?
Jei jus domina vynuogyno įkūrimas, pirmas žingsnis yra nustatyti, kur įsigyti vynmedžių sodinukų. Pasak D. Brightiskio, optimaliausias būdas – dalyvauti mugėse, kuriose vynuogių augintojai demonstruoja savo sodinukus. Rudens sezono metu šie augintojai gali suteikti vertingų įžvalgų apie konkrečių vynuogių veislių auginimą ir net pasiūlyti paragauti vynuogių. Labai svarbu pasirinkti vynmedžių sodinukus su ūgliais, kurių apatinė dalis yra ne plonesnė už pieštuką. Jei ūgliai yra plonesni, yra didesnė tikimybė, kad žiemą neišgyvens pakankamai ir sumažės pasėlių derlius.
Kad vynmedžių vaisiuose būtų pakankamai cukraus, būtina juos sodinti saulėtoje, nuo šaltų šiaurinių vėjų apsaugotoje vietoje, geriausia prie pietinės pastato sienos maždaug 40 cm atstumu. Kalbant apie vynmedžių sodinimą, reikia laikytis bendrųjų sodinimo gairių. Priemolio žemei duobes reikia užpilti komposto, žvyro ir viršutinio sluoksnio žemių mišiniu lygiomis dalimis (1:1:1), o smėlingoje žemėje reikia derinti komposto ir viršutinio sluoksnio žemę. Substratas duobėje turi būti lengvas ir turtingas maistinėmis medžiagomis. Kad žiemą neužšaltų šaknys, sodinukus reikia sodinti giliai, apie 40 cm, duobę paruošus su žvyro drenažu. Svarbu pažymėti, kad tokiame gylyje sodinti negalima priemolio ar molingoje dirvoje.
Pradiniai vynmedžių augimo metai turi didelę reikšmę, nes tai yra lemiamas laikotarpis tvirtam pamatui sukurti. Vėliau šaknys pamažu įsiskverbia į dirvą, todėl sustiprės augalai, kurių trapumas sumažėja.
Vynuogių laikymui būtina įmontuoti vielinius rėmus, išdėstytus 50–80 cm atstumu. Labai rekomenduojama šiuos rėmus sumontuoti prieš sodinant. Viso augimo ciklo metu vynmedžiai yra maitinami visapusiškomis trąšomis.
Kruopščiai atlikus visas būtinas užduotis, galima tikėtis, kad pradinės vynuogių grupės bus nuimtos per dvejus ar trejus metus. Šios vynuogės pasižymi įspūdingu ilgaamžiškumu, klesti kelis dešimtmečius. Paprastai gerai tvarkomi vynuogynai gali tvariai auginti vynuoges maždaug 60–80 metų, o išskirtiniais atvejais jų produktyvumo trukmė viršija 100–150 metų.
